Kolderis užšoko ant aukštos kėdutės, idant ūgiu prilygtų Vinteriui, tuomet abu vyrai trumpam palinko vienas prie kito, suderino gitaras, krepštelėjo butaforinius, ant pastovų pritvirtintus mikrofonus. Už jų į sceną vorele atėjo tuzinas moterų, pagalbinių dainininkių, sukėlusių antrą plojimų bangą. Jos dėvėjo identiškus, aptemptus, į astronautų kombinezonus panašius drabužius, kurie stulbinančiai skyrėsi nuo gerbėjų aprangos ir kažkaip nesiderino su koncerto fonu.
Vinteris, perbraukęs stygas, sugrojo kelis pradinius taktus ir ėmė dainuoti šiurkščiu, nelavintu, bet apie didelę patirtį bylojančiu balsu. Kolderis traukė klasikinės mokyklos išugdytu baritonu. Raižų jo partnerio bosą melodingai papildė švelnios moterų choro trelės.
Sulig paskutinėmis eilutėmis klausytojai nusijuokė, o Karlail vyptelėjo suvokusi, kad muzikantų pavardės šiurpiai tarpusavyje derinosi: Vinteris ir Kolderis[6], o taip. Visų užuominų, įpintų į posmus, neperprato, bet jautė, kaip žodžius bei garsus atmiešė žvarba. Jie porino apie draugus, konkuruojančius dėl moterų, muzikos ir, ko gero, politikos, pati daina skambėjo it baladė apie seniai mirusius žmones.
Vyrai apsimainė šypsenomis ir demonstratyviai paspaudė viens kitam rankas. Vinteris pasakė kalambūrą, susijusį su miesto pavadinimu, tačiau repliką užgožė aplodismentai. Po pauzės porelė uždainavo apie asteroidų rūdkasius.
Vėliau per auditoriją nuaidėjo daina apie JV okupacinių pajėgų kareivius, pavadinta „Gigantiški driežai iš kitos žvaigždės”, ją lydėjo kelios banalios meilės baladės, kurios jiems, regis, daug ką reiškė. Porelė baigė koncertą uždegančiu, bet nykiu sugrįžėlių himnu „Didžiaisiais Senaisiais”:
Šnairuodama Karlail pamatė, kad Žako Armando veide atsispindi jos reakcija. Na, ir klaikybė, bet klausytojams tie posmai patiko. Vinteris su Kolderiu išklausė ovacijų, pamojavo bei nupėdino į užkulisius, tačiau, žiūrovams reikalaujant pakartojimo, netrukus sugrįžo. Jiedu kartu su pagalbinėmis dainininkėmis nusilenkė, ir scena aptemo. Kai šviesos priblėso, Vinterio akys nuslydo eilėmis, sekundei smigo į Karlail vietą. Galų gale visi pasišalino. Iš garsiakalbių pasruvo įrašyta muzika — saldžios, smuiku čirpinamos folklorinės melodijos. Atėjo metas pobūviui.
Vinteris panardino galvą į vandenį, atsitiesė ir kruopščiai apsišluostė. Greta stovintis Kolderis atliko tą pačią procedūrą. Jie nušveitė rankšluosčius šalin, susižvalgė ir ryžtingai išdrožė iš mažutėlio persirengimo kambario, tarytum ketindami pasitikti neišvengiamą likimą. Stoginės užkulisius atstojo medinėmis grindimis nuklota zona, kurioje, prie baro bei spiečiaus stalų, rūkė, uostė garus ir gėrė maždaug šimtas žmonių. Svečiai lūkuriavo jau dvidešimt minučių, o tiek laiko užteko, kad jie įsitrauktų į pokalbius ir nė nepastebėtų pasirodžiusių muzikantų.
Porelė priartėjo prie pirmo stalo, pakluso energingiems raginimams prisėsti. Įsitaisė šalia trijų vyrų bei dviejų moterų, apsirengusių taip, lyg būtų ką tik nužengę nuo senųjų albumų viršelių. Vinteris nukreipė žvilgsnį į Kolderį, nežymiai virptelėjęs akies voku atkartojo bičiulio gestą ir užsiėmė rimtais darbais — ištikimų gerbėjų džiuginimu. Gurkšnodamas alų, atsakydamas į klausimus, kuriuos girdėjo tūkstančius kartų, pats pateikdamas klausimus, kurių atsakymai išdulkėdavo iš galvos anksčiau, nei pašnekovai sugebėdavo juos užbaigti, jis suvokė, kad mėgaujasi vakarėliu. Karjeros pradžioje po koncertų tiesiog atsipalaiduodavo draugų ir giminaičių rate. Vėliau muzikantus ėmė varginti menami bičiuliai iš nepažįstamųjų rato, tačiau tokios iškrovos reikėdavo po kiekvieno pasirodymo. Antraip, pasprukę iš pobūvio, jie po vieną arba drauge nusigertų bei susipeštų. Retsykiais nutikdavo ir taip.
Vinteris su Kolderiu persikraustydavo prie kito staliuko kas dešimt minučių, atsisveikindavo su grupelėmis svečių, demonstruodami tariamą apgailestavimą, bet apimti palengvėjimo. Pora sutiktų žmonių žavėjosi jų melodijomis dar Saulės sistemoje, bet muzikantai nė vieno asmeniškai nepažinojo. Po trečio ar ketvirto perėjimo susitiko su Šlaimu, kuris paspaudė jiems rankas ir atsisėdo skeptiškai iškreipdamas lūpų kamputį. Jis priklausė ne draugų ar gerbėjų, o savotiškų vietinių įžymybių gretoms.
— Malonu su jumis susipažinti, — tarė Vinteris.
— Išties? — nustebo Šlaimas. — Nelaikote manęs gigantišku driežu iš kitos planetos? Arba zombių išpera?
— Žinoma, ne! — priblokštas atsakė muzikantas. — Jėzau, aš tikrai taip negalvoju. Mums nerūpi, kokią pusę jūs palaikėte.
— Amerikoje pardavėme daugybę albumų — įsiterpė Kolderis. — Ir satelitinėse jos valstybėse, — pridūrė, nors pastaba nieko nesudomino.
— Visa tai jąu praeityje, — atidžiai rinkdamas žodžius, patikino Vinteris. — Pavyzdžiui, Kolderis… jis jautė prielankumą sumautiems… reformatoriams. Bet kas buvo, tas pražuvo.
Šlaimas kryptelėjo galva į užnugarį.
— Kaip matau, jūs pasikvietėte nemažai sugrįžėlių.
Vinteris patrūkčiojo pečiais.
— Šiais klausimais kreipkitės ne į mane. Tuos žmones į svečių sąrašą įtraukė Ben-Amis. — Jis žvilgsniu pasekė, kur rodė profesorius. — O taip, generolą Džeiką pažįstame. Nekantrauju vėl su juo susitikti.
Armandui draugiją palaikė Kovalskis, Al-Kajed, Ben-Amis, anksčiau nematyta moteris ir Karlail. Kaip ir anuomet, kai pastarąją išvydo pirmoje žiūrovų eilėje, muzikanto širdį sudrebino virpulys. Ji dėvėjo ilgą balzganą suknelę, tarsi nukopijuotą iš parusvėjusios, senųjų vakarų apdarus vaizduojančios nuotraukos. Veido bruožai buvo tokie saviti, kad jų niuansus sunkiai sekėsi įsiminti, bet niekaip nepavyko užmiršti. Akistata su ja visada prilygs staigmenai.