(Ei, kas pakurstė šitą mintį?) Vinteris sumirksėjo ir krestelėjo galva.
— Atleiskit, ką sakėt? — perklausė.
— Sakiau, kodėl džiaugiatės su manimi susipažinęs? — dirgliai pakartojo Šlaimas. — Tik apsieikime be banalių mandagybių.
— Ką gi… — muzikantas pasistengė prabilti kuo malonesniu balsu. — Jūs žadinate lūkesčius, kad atgaivinti galima ir kitus žmones.
— Jis gūžtelėjo. — Nors vilties nėra daug.
Į priekį pasviro šalia profesoriaus sėdinti moteris.
— Jūs išlikote sugrįžėliu, — tarė, tik neaišku, klausiamu ar kaltinamu tonu. Vinteris pažvelgė į keistai kerinčią gražuolę. Išsipuošusi rensesanso mugės apdaru ji priminė aktorę, vaidinančią piktavalę Medičių epochos hercogienę. Turbūt šnipinėjo Jungtiniam vadų komitetui. Mažai trūko, kad jis būtų prajukęs.
— Na, aš tebetikiu, kuo tikėjau prieš… mano požiūriu, prieš porą savaičių. — Vinteris vėl patraukė pečiais. — Dabar mes gyvename kitokiame pasaulyje. Kai pasirodys virššviesiniai laivai ar atsivers kirmgrauža, kiek suprantu, galėtume nuskristi atgal į Žemę. Nežinau, kokios politinės tendencijos įsitvirtino paskutiniu metu, bet senosios bėglių ir sugrįžėlių rietenos nugrimzdo į praeitį. Jų vaidai nebeverti dėmesio.
— Juk niekas nesiteirauja, ar Šlaimas liko sionistu, — neva paslaugiai ir įžvalgiai pastebėjo Kolderis.
— Ak, tu, šunsnuki! — užsiplieskė profesorius. — Sušiktas euroslunki!
Vinteris nuleido ranką ant kolegos peties.
— Štai dar vienas, jau užsibaigęs karas, — švelniai pasakė. — Mes visi per jį žuvome, teisingai? Kiekvienas savaip. Pamirškime senas nuoskaudas, pamirškime. — Išlaukęs tinkamo momento, pakilo nuo kėdės, santūriai atsisveikino ir pajudėjo link kito, bet ne gretimo stalo.
— Žinai, sutrauka, kartais mielai tave pasmaugčiau, — tarė Kolderiui.
Iki Ben-Amio staliuko jiedu nusigavo apytikriai po valandos, tarytum užsigeidę geriausią pasitaupyti pabaigai. Vinteris įsitaisė prie Liusindos Karlail, bičiulis jį pervėrė rūsčiu žvilgsniu ir atsisėdo prie Andrėjos Ak-Kajed, kuri nūnai buvo nusiteikusi gana draugiškai mažylio atžvilgiu.
Bet iš pradžių jie kreipėsi į Žaką Armandą.
— Stačiai neįtikėtina, kad vėl su jumis pasimatėme, — prabilo Vinteris.
— Tiesą sakant, aš nepamenu, jog mes buvome susitikę, — prisipažino generolas. — Juodojo pjautuvo klinikos buvo užkimštos lavonais.
Kolderis atsiduso, rankoje pavartė cigaretę.
— Aha, ir jūs asmeniškai visus, vieną po kito, pasveikinote atgavus gyvybę.
— Vykdžiau kasdienes pareigas, — atsakė Armandas. — Kad pakeičiau nuotaiką. Žinoma, kaip atlikėjus, aš puikiai jus atsimenu. Jūsų dainos kokybės prasme nesuprastėjo. Vėl jų klausydamasis išgyvenau nepamirštamus potyrius.
Jo žmona, Žaneta, nusijuokė.
— Kitaip tariant, jūsų melodijos, kaip ir anksčiau, jam nepatinka.
Žakas Armandas, pakreipęs lūpų kampučius viršun, truktelėjo pečiais.
— Ką galiu pasakyti? Aš mėgstu klasiką.
— Skoniai skiriasi. Man asmeniškai labiau prie širdies romantika.
— Vinteris nusišypsojo ir atsigręžė į Karlail. — Kaip ir jums, jei neklystu.
Moters veide nušvito ironiškas vypsnis.
— Prisiderinau prie mados. — Nagais perbraukusi suknelės nėrinius, pridėjo: — Čia ne mano stilius.
Muzikantas energingai sukinkavo galva.
— Aha, jis pernelyg, hmm… kuklus. Bet jums neblogai tinka. — Ne, taip pliaukšdamas nieko doro nepeš. Bet dabar Vinteriui viso labo norėjosi grožėtis jos veidu. — Beje… — jis leptelėjo pirmą ant liežuvio galo nuslydusią kvailystę, — …ar kada lankėtės Žemėje?
— Taip.
Abu atlikėjai vieningai, nerišliai sušūkčiojo.
— Tikrai? — išsižiojo Vinteris. — Kokia ji?
Karlail sekundei nukreipė žvilgsnį į Armandą, vėl pažiūrėjo į aukštaūgį muzikantą.
— Nuostabi, — atsakė. — Pamažu atsigauna. Lyginat su Žeme, transformuoti pasauliai, netgi Euridikė, atrodo pustuščiai. Skurdūs, suprantat?
— Aha, suprantu. O kaipgi žmonės?
— Ir mašinos? — pridūrė Kolderis.
— Na, žmonių daugėja. Jų skaičius išaugo iki milijardo. Kalbant apie mechanizmus… tie nesiautėja. Kurie nevirto nuolaužomis, tiesiog kiurkso vienoje vietoje ir gaudžia.
— Jūs įveikėte karo mašinas? — pasitikslino Kolderis.
— Ne visai. Jos paliko mus ramybėje. Galbūt išeikvojo kurą, o gal iš vidinių sistemų kažkas pranyko.
— Mes svarstėme, ar įmanoma, na, žinote, pasirūpinti sugrįžė— liais. Atgaivinti juos, kaip jūs prikėlė aną… — Vinteris dūrė nykščiu virš savo peties, tiesiai į Šlaimą.
— Tą šmikį? Aha, turbūt. Bet gali kilti problemų. — Pasvirusi mergina tyliai kreipėsi į abu muzikantus ir, ko gero, į Armandą. — Žemėje vietos apstu, ar ne? Ten negali dominuoti jokios valstybės.
Jau nebe! Mes, tai yra Karlailų klanas, užvaldėme kirmgraužų raizginį senais laikais ir iki šiol jį kontroliuojame. Bet visko į savo rankas neprigriebėme. Postžmonių technologijos atiteko Šviečiamojo amžiaus riteriams, kuriems nepatinka, kai kiti bando jas apšniukš— tinėti.
— O… — nutęsė Kolderis. — Vadinasi, mums reikėtų pašnekėti su jais.
Karlail suglumo.
— Ne, ne, — papurtė galvą. — ŠAR negrąžintų žmonių iš numirusiųjų, net jei pajėgtų. Tiki, kad atgaivintuosius persekiotų bloga karma.
— Velniava. — Vinteris atsilošė. — Žodžiu, padėtis beviltiška.
— Ne, nieko panašaus. — Ji palinko dar arčiau. Vinteris užuodė muskusinį kūno aromatą, sklindantį nuo Karlail, sumišusį su senienos kvapu, kuriuo atsidavė pagal originalą sukurtos suknelės audinys. — Matot, Žemėje mums niekada nereikėjo mesti iššūkio riteriams. Kaip sakiau, ten erdvės pilna. Tačiau mes sugebėtume išstumti juos iš bet kokios teritorijos… ir pakankamai ilgam laikotarpiui, kad į perimtą vietovę pasiųstume kelis žvalgybinius transporterius. Nenoriu pateikti jokių garantijų, bet galiu užtikrinti, jog pabandysime.
— Užtikrinti? — nustebo Kolderis. — Iš tiesų?
Karlail atsisėdo tiesiau, ir dabar, užuot atrodžiusi kaip kaimietuke palaike suknute, priminė pasipūtusią, senamadišku apdaru išsipusčiusią damą.
— Žinia, — atsakė. — Juk aš esu iš Karlailų padermės.
Pokalbis tęsėsi. Kovalskis šnekėjosi su Žaku Armandu, godžiai sugerdamas informaciją; po kurio laiko Vinteris pastebėjo, kad aktorius tiek gestais, tiek pačiais bruožais pamažu supanašėjo su tiriamu subjektu; kažkaip pakito jo veido išraiška ir net lūpų išlinkis. Žaneta su Al-Kajed dalinosi painiomis, intymiomis smulkmenomis. Nuolat aplinkinius stebintis Ben-Amis klausėsi jų viena ausimi, sykiu bendravo su Karlail. Atsistojęs Kolderis numynė šalin ir grįžo kartu su aukštaūge moterimi; šniaukšdami narkotinius garus iš to paties vamzdelio, jie paeiliui krizeno. Vinteris mintyse paspėliojo, kuo gi bičiulis sužavėjo tą dailią būtybę: nerūpestingu savo tauškėjimu, o gal deformuotu kūno sudėjimu, žadinančiu iškreiptą potraukį arba paprasčiausią gailestį?
Jis pasuko galvą, sutelkė dėmesį į Karlail bei Ben-Amį.