— Žinot, ką, — dudeno prodiuseris, — imkite ir pati pažiūrėkite. Vaizdus atkurs bet kokios sistemos ekranas. — Iš kišenės sužvejotą kortelę perleido pašnekovei. Toji šyptelėjo ir ją įsimetė į kuprinę.
— Pagaliau sužinosiu, ar Hofmanas jus šmeižė, — tarė. — Ir įsitikinsiu, ar Adrianas teisus.
Vinteris pagavo Karlail žvilgsnį.
— Dėl ko?
— Dėl Bendžamino pastatymų kokybės.
— O, jie nuostabūs, — pasakė Vinteris. — Aš didžiuojuosi, jog dalyvausiu naujausiame.
Karlail keistai į jį dirstelėjo.
— Kaip minėjau, įsitikinsiu pati.
— Nepasikliaujate mano skoniu?
— Jei atvirai, ne. Tik ne po šio vakaro.
Muzikantas kvatodamas atmetė rankas.
— Dėl skonio neverta ginčytis. — Juodaplaukė bent teikėsi su juo bendrauti, suteikė Vinteriui dingstį varstyti ją akimis.
— Meilės dainas jūs atliekate labai jausmingai, — pripažino Karlail. — O, beje, ir pačią pirmąją.
— Na, jos emocionalios.
— Apie tikrus žmones?
Šalia sėdintis Ben-Amis įtraukė oro pro sukąstus dantis, bet ji nieko nepastebėjo.
— Mudu su Kolderiu buvome kuo tikriausi, — atsakė Vinteris.
— Turėjau galvoje moteris, — patikslino Karlail.
— Mano Airina ir Aleno Arlena… jos buvo… mano žmona ir jo mergina. Ketinome su jomis susitikti Fort Viljamo viešbutyje, bet, kaip žinote, užsimušėme per avariją. Šventėme pirmą rimtą savo kontraktą, automobilį vairavo autonavigatorius. Kol važiavome, užgriuvo Negailestingas Pagrobimas. Nespėjus mums sureaguoti, mašina tapo nevaldoma. Praradome sąmonę ir atsipeikėjome tiktai po dvidešimties metų, planetos orbitoje. Žemė, Škotija, Airina ir Arlena pradingo. Jų fragmentai, jei tik šie išliko, atsidūrė mašinose. Sielų ėdikėse. — Jis virptelėjo, niršiai išsišiepė, mintyse staiga pamatęs miglotą mylimosios atvaizdą. — Bet mes visa tai susigrąžinsime.
— Mažų mažiausiai Žemę ir Škotiją. O dėl kitko… na, tikiuosi, jus lydės sėkmė.
Vinterį vėl pervėrė skausmas, šįkart sumišęs su palengvėjimu.
— Papasakokit apie Škotiją.
Ir ji paporino, ausdama spalvingus vaizdus iš trumpalaikių, be abejo, savo viešnagių, griuvėsių bei rekonstrukcijų, Pertšyro pušynų, rūdžių dykumos, nusidriekusios į šiaurę nuo Duirinišo, kabantį Forto tiltą nutvieskusios vakaro žaros, Karlailų pilies, atsispindinčios Klaido slėnio ežerėliuose. Vinteris klausėsi, pirmą sykį pakerėtas moters žodžių, o ne tuo, kad kalbėjo būtent ji. Apsiblaususiomis akimis žiopsodamas į stalą, per pečius apkabinęs naujai iškeptą savo merginą, ausis įtempė netgi Kolderis, nors dėl Škotijos jis niekada nėjo iš proto. Prie gretimų staliukų įsitaisę žmonės nustojo šnekučiuotis ir įsiklausė, stovintys pasislinko arčiau.
Už nugaros kažkas nusikvatojo, išblaškydamas apžavus. Vinteris atsigręžė ir pamatė Šlaimą.
— Vėl tu, — suniurzgė Karlail.
Prisitraukęs kėdę, profesorius atsisėdo.
— Nepykit dėl to… ką pasakiau anksčiau. — Jis iš esmės kreipėsi į Kolderį. — Temos, kurias aptarėme, gali lengvai išvesti iš pusiausvyros.
Muzikantas pakinkavo galva, numojo ilga savo ranka.
— Nieko tokio.
— Šią moterį pažįstu geriau už jus, — pasisukęs į Vinterį, tarė Šlaimas. — Žinau, ką ji žada. Jūs turbūt nustebsite, bet, mano nuomone, Liusinda kalba nuoširdžiai ir tikrai pajėgtų jus grąžinti į Žemę. Ojos šeima neatsisakytų įsiveržti į riterių saugojamą zoną. Štai ką jums pasiūlė, tiesa?
Vinteris nė menkiausiu linktelėjimu nepatvirtino, teisus jis ar ne, o Karlail nusivaipė, atmesdama profesoriaus prielaidas.
— Ei, koks tau skirtumas?
— Jokio, — atsakė Šlaimas. — Bet mūsų draugai pasijus apvilti. Ponai, privalau atverti jums akis — tie pažadai nieko neverti. Iš kelionės į Žemę nepešite jokios naudos.
— Ką turite omenyje? — nesuprato Vinteris.
Profesorius paeiliui nužvelgė abu muzikantus.
— Nuo tada, kai mane atgaivino, daug laiko praleidau įdomiai bendraudamas su ponia Košravi ir kitais Juodojo pjautuvo atstovais. Aš mačiau jūsų failus. Pats, kitaip nei jūs, buvau… tai yra esu kompiuterių specialistas. Nestokoju profesinės patirties, todėl žinau, kaip būna, be to, žmonės iš Juodojo pjautuvo patvirtino mano įtarimus. Ištrauktus iš durpyno, judu perkėlė į fizinius pavidalus, bet ne iš įrašų, kaip, pavyzdžiui, mane, į Euridikę atskridusius kolonistus… arba jus, kai tuo užsiėmė žavingoji panelė Al-Kajed.
— Anokia čia naujiena, — pašaipiai atšovė Kolderis. — Juodojo pjautuvo mergaičiukė mus atgaivino pasitelkusi neurodešifratorių.
— Ar žinote, ką jis daro? — paklausė Šlaimas. — Nervų struktūras derina su žinomais įvesties duomenimis. Radęs tinkamą porą, atbuline eiga kuria likusias struktūras. Gali dovanoti prisiminimus. Iš kelių fragmentų rekonstruoja smegenis ir sąmonę, kaip paleontologai, iš vieno kaulo atgamina seniai išnykusį gyvūną. — Jis nusišypsojo. — Panašu į miesto legendą, bet jūs, aišku, suvokiate, kur suku.
Vinteris linktelėjo.
— Nieko naujo neišklojote. Ką bandote mums pasakyti?
— Ogi tai, kad iš jūsų nervų struktūrų nekas tebuvo likę, — paaiškino profesorius. — Durpynas ir amžinasis įšalas judu iš dalies apsaugojo, bet tobulomis konservavimo priemonėmis jų nepavadinčiau. Daugelis pirmojo gyvenimo atsiminimų grynai dirbtiniai, sukurpti iš vaizdo įrašų, eilių, biografijų nuotrupų — gal net iš užrašų plokštelių viršeliuose, — iš menkai žinomų arba paprasčiausiai išgalvotų faktų. Tiek Airina, tiek Arlena egzistuoja tiktai jūsų dainose. Prieš mirtį judu draugavote su merginomis, tačiau jos gyveno Londone, niekada nesilankė Škotijoje ir per antrąjį reidą beveik garantuotai virto dulkėmis.
Karlail veidas pablyško. Ben-Amis rūsčiai susiraukė. Žakui Armandui, regis, knietėjo prasmegti savo uniformoje. Žanetos žvilgsnis atrodė užjaučiantis ir susirūpinęs.
Vinteris pažiūrėjo į Kolderį, ir abu muzikantai atsisuko į Šlaimą.
— Mes patys viską išsiaiškinome, praėjus porai savaičių po pirmojo atgaivinimo. — Vinteris mostu parodė į kambarį. — Kaip matot, gerbėjų mudviem netrūksta. Jie suteikė daug papildomų, dokumentuose neužfiksuotų žinių. Išvardino ir neatitikimus. Bet dėl to niekas nesikeičia. Mums vis tiek norisi nuskristi atgal į Žemę ir juos visus sugrąžinti.
Profesorius atsistojo. Akivaizdu, kad jautėsi sukrėstas, bet išliko stebėtinai šaltakraujiškas.
— Man jūsų gaila. — Šlaimas tūžmingai nužvelgė Karlail ir Armandą. — Aš žinau, ką tu rezgi, — tarė Liusindai. — Mėgini privilioti sugrįžėlius į Karlailų pusę, nuteikti juos prieš riterius, jei tie planetoje pasirodys pirmi.
— Suprantama, — atkirto mergina. Matydamas, kaip ji liūdnai, paniekinančiai nusišypsojo laisvę atgavusiam šeimynykščiui, Vinteris nejučia ėmė spėlioti, ar tik Karlail asmenybė nebuvo pavergusi paties Šlaimo. — Ko dar iš manęs tikėjaisi?
— Tarkim, kad suviliosi Armandą arba šitą apgailėtiną dainorėlį, priversi juos tave įsižiūrėti, o paskui krauju užtvirtinti sąjungą. Argi ne taip elgiasi Karlailai? Panašią įvykių eigą stebėjau ne vieną kartą. Man teko lankytis gausybėje kambarių.
Armandas atsigrįžo į žmoną, pažvelgė į Karlail, nuleido ranką ant tarnybinio pistoleto dėklo.
— Jį nušaut? — paklausė, lyg teiraudamasis, ar atnešti gėrimų.
— Ne, Žakai, — atsakė Žaneta. — Juk profesorių ką tik atgaivino.