— Aš pribaigsiu tą šunsnukį, — iškošė Karlail. Ji drebėjo visu kūnu.
— Kai čia prisistatys mano artimieji, jie ištrins kiekvieną tavo kopiją.
— Ne, brangioji. — Žaneta pakilo. — Verčiau drauge išeikime.
Liusinda Karlail nebesidairė nei į Šlaimą, nei į Vinterį. Baltame jos veide raudonavo skruostikaulius nudažiusios dėmelės, kietai sučiauptos lūpos virto plonyte, horizontalia linija. Pastvėrusi skrybėlaitę ir kuprinę, mergina pasišalino kartu su Armandų pora. Vinteris palydėjo juos žvilgsniu, galop atsisukęs pamatė, jog Šlaimas su bendražygiais irgi pranyko. Scenos užkulisiuose beliko koks pusšimtis žmonių, kai kurie stebeilijosi jų pusėn. Ben-Amis, prodiuserio asistentė ir aktorius sėdėjo suakmenėję iš gėdos.
Kolderis atsistojo, jo pavyzdžiu pasekė ir mergina, iškildama virš mažylio muzikanto.
— Keliaukime prie baro. Geros nakties, Andrėja, Adrianai, Bendžaminai. Dėkui už malonų, nusisekusį vakarą. Kelk savo pasturgali, Vinteri.
Pastarasis nerangiai atsiplėšė nuo sėdynės.
— Labanakt, vyručiai. Labanakt, ponia.
Nusigavęs iki baro, vis dar apglėbęs merginą, Kolderis užsikorė ant aukštos kėdutės ir pašnairavo į kolegą. Spragtelėjo pirštais, susigraibė gėrimus tarytum pokerio žetonus, išdalino juos nelyginant kortas.
— Mesk ją iš galvos, — tarė. — Toji mergužėlė ne tavo nosiai.
Priklauso sumautų princesių tipui, kurį aš labai gerai pažįstu. Nuo senų laikų. — Kolderis pastūmė stikliuką. — Išlenkime už Airinos ir Arlenos atminimą, nors jos ir netikros. — Abu ištuštino savo alkoholio porcijas. — O dabar apsidairyk. Aplinkui matau mažiausiai dešimt moterų, neapsakomai dailesnių už Liusindą Karlail; kiekviena iš jų mielai pultų į glėbį bjauriausiam išperai, koks tiktai buvo išgriebtas iš durpyno ir sąmonės kopijų katalogų.
Sekundę kitą Vinteris rimtai svarstė, ar nereikėtų jam užvožti. Galų gale apsižvalgė.
— Ai, velniop, — pareiškė.
Priešistorinėje epochoje, prieš civilizacijos užgimimą ir singuliarumo atsiradimą, žmonės negalėjo regeneruotis prarastų galūnių arba organų, todėl naudojosi kosmetinėmis priemonėmis bei protezais. Ankstyvoje vaikystėje sužinojus, kaip gyveno protėviai, Liusindą apėmė šiurpas ir pasidygėjimas. Ją dar labiau pakraupino tolimoje praeityje, anksčiau nei didžiuma folkloro kūrinių, sukurpta daina apie įsimylėjėlį, štai taip išmoningai slepiantį savo trūkumus, apsirūpinusį medine koja, stikline akimi, peruku, dirbtiniais dantimis…
Nūnai, sėdint vienbėgio modulyje, Armandų akivaizdoje, įsikibus į kelius, idant tie nevirpėtų, Karlail vėl užvaldė siaubas. Džeimsas Vinteris ir Alenas Kolderis neturėjo nieko bendra su sąmonės įrašais, į fizinius kūnus perkeltais duomenimis ar net atgaivintaisiais. Jie tebuvo protezinės asmenybės. Su netikrais prisiminimais. Tapatybė, tęstinumas, pati žmonija negali egzistuoti be patikimos atminties. Šlaimą ji visuomet laikė žmogiška būtybe, net ir anuomet, kai profesorius atliko šeimynykščio funkcijas. O taip, su Karlailais moksliuką saistė priverstinė sutartis — vargšas pateko į vergovę, anot Euridikės piliečių, — ir jis tūnojo virtualios realybės kalėjime, bet vis tiek turėjo teisę vadintis žmogumi arba tiesiog postžmogumi. Visai kas kita yra pastangos tarpusavyje sumaišyti žmogiškiškus ir nežmogiškus elementus. Jos kėlė pasišlykštėjimą.
Maža to, Vinteris aiškiai dėl jos pametė galvą; bet bjauriausia, kad, prieš ateinant Šlaimui, aukštaūgis muzikantas Liusindai Karlail pasirodė gana patrauklus. Ji sudrebėjo.
Žaneta Armand pasviro į priekį.
— Brangioji, jūs sušalote, — ištarė su nerimu balse.
Karlail prisivertė nusišypsoti.
— Aha, truputį.
7. ĮKANDIN NIUTONO
— Kuo tu užsiimi? — paklausė „Alkanas drakonas”.
Balsas tarytum sklido iš užnugario ir priklausė kažkokiam nepastebimai atsėlinusiam individui. Sairusas Lamontas mėšlungiškai krūptelėjo. Ligi tol neabejojo, jog šita laivo dalis buvo atsidūrusi už mechaninės savistabos ribų.
— Tikrinu variklio bloką, — atsakė. — Prietaisų skyde nebematau jo parodymų.
— Bet juos kuo puikiausiai fiksuoja vidinės mano sistemos, — tarė laivas. — Tik negarantuoju, jog duomenys teisingi. Jei atsisakytum mėginimų sumontuoti elektromagnetinių impulsų generatorių, kuris ištrintų mano sąmonę, galėtum prisidėti prie nuodugnios lyginamosios rodmenų analizės, už ką būčiau tau labai dėkingas.
DI toną papildė liūdnai kaltinančios gaidos. Nors „Alkanas drakonas” atspėjo, ką jis veikia, Lamontas pasitraukė nuo bloko, iškėlė rankas ir papurtė galvą.
— Nieko aš nemontuoju, — pareiškė. — Net jei bandyčiau — bet, aišku, taip nėra, — tau nederėtų pernelyg asmeniškai reaguoti į mano veiksmus. Autonominių savo kopijų turi su kaupu.
— Atleisk, tačiau manęs tai neguodžia, — tarė laivas. — Kad ir kaip ten būtų, palikime šią temą ramybėje. Norėčiau tau kai ką parodyti. Vaizdo persiųsti negaliu, todėl siūlyčiau…
— Taip, taip.
Atsispyręs nuo sienos, Lamontas šovė į vamzdžio formos tunelį ir netrukus grįžo į valdymo kabiną. Nusklendė iki elastinio tinklo, patogiai įsitaisė, pažvelgė į ekranus. Kosminėje erdvėje regimas asteroidas priminė (net labiau negu aną kartą, kai jis žiūrėjo) didžiulio gyvūno lavoną, kurį transformavo vabzdžių lervos — pavienės jau įsisupo į kokonus, gal net patyrė visapusišką metamorfozę. Uolienos luitą, išplitusį per šimtus metrų, okupavo įvairiausių formų karo mašinos, pradedant gremėzdiškais tanko pavidalo transporteriais, baigiant mitriais, miniatiūriniais skrajūnais, ir jas montuojantys mechanizmai, kurie per nesibaigiančios gamybos stadijas nuolat ardė vieni kitus. Visur sudygo monomolekuliniai saulės veidrodžių skėčiai. Jų atspindimoje, fokusuojamoje šviesoje žvilgėjo plieniniai ir deimantiniai paviršių kraštai bei plokštumos. Aplinkui driekėsi skaidrūs vamzdžiai, kuriais sruvo kažkoks cheminis kuras, susintetintas iš asteroido anglies, vandenilio bei deguonies.
— Zoologijos sode užsiveisė naujų žvėrelių? — paklausė Lamontas.
— Pažiūrėk į kitą ekraną, — atsiliepė „Alkanas drakonas”.
Panorama užleido vietą duomenims iš subtiliausio laive egzistuojančio instrumento — gravitacijos bangų detektoriaus. Neįgudusi akis neperprastų sudėtingo, vis kintančio vaizdo lygiai taip pat, kaip laukinis nesuvoktų, ką regįs, jei žvilgsniu tyrinėtų radaro parodymus. Bet Lamontui patirties nestigo. Jis bemat atkreipė dėmesį į anomalijas. Čionykštės žvaigždės sistemą perskrodė keturi taškai, susiliejantys orbitinėje Euridikės-Orfėjo zonoje. Lėtėdamas kiekvienas objektas kas sekundę — kone geometrine progresija — prarasdavo vis daugiau masės, tačiau jos niekur neišsklaidydavo. Nustatęs jų tempą, Lamontas susigaudę, kas čia vyko: ketvertukas atskriejo reliatyvistiniu, beveik šviesos greičiu, kurį dabar mažino. Štai kodėl neteko savo masės. Procesas atrodė neįmanomas, prieštaraujantis antrajam Niutono dėsniui.
— Aptikai išmetamos reakcijos masės pėdsakus? Retrožybsnių požymius?
— Neužfiksavau nieko, — atsakė DI. — Iš visko sprendžiant, jie nesinaudoja jokiomis raketomis.
— Vadinasi, ilsėkis ramybėje, sere Izaokai?
Beprotiškos, iš Euridikės gaunamos žinios apie virššviesinius žvaigždėlaivius ir kirmgraužos vartus bylojo, jog tam tikrus Einšteino fizikos aspektus pakeitė nauji, bet šių bangelės, atvilnijusios iki Niutono kojų, prilygo nerimą keliančiai staigmenai, nors, žvelgiant į praeitį, ją derėjo numatyti.