— Pagal pirminę analizę, mes susidūrėme su naujais fizikos dėsniais, — patvirtino mašina. — Informacija sutampa su teiginiais, girdėtais per planetinių agentūrų transliacijas. Tuojau parodysiu, kaip anomalijos atsirado.
DI atsuko įrašą keliomis minutėmis atgal — regint asimptotiškai augančią objektų masę, Lamontą nukratė dar stipresnis šiurpas — ir įjungė įprastą vaizdą, viso labo keturioms sekundėms, tačiau tiek laiko užteko, kad pavyktų įžiūrėti mėlynos šviesos pliūpsnius.
— Čerenkovo spinduliavimas, — paaiškino „Alkanas drakonas”, — kuris plūsteli, kai laivas, tarpžvaigždinėje erdvėje skriejantis VŠ tempu, ima mažinti greitį. Galima spėti, kad prieš tai vakuume jis lėkė sparčiau už šviesą, antra vertus, skrydžio pėdsakai neįžiūrimi, todėl labai tikėtina, jog žvaigždėlaivis keliavo per kitokią terpę.
Ekrane vėl užsižiebė gravitacijos bangų rodmenys. Lamontas kaip pakerėtas spoksojo į gravitacinių vilnelių srautus, blėstančius įkandin žvaigždėlaivių, dėl kurių egzistavimo praktiškai nebekilo abejonių. Įsisąmoninęs pastarųjų dviejų savaičių naujienas, atsiųstas iš Euridikės, jis suvokė, jog karo mašinos — kurių gamybą teko stebėti prieš savo norą, — anaiptol ne tokios įdomios ar stulbinančios kaip atradimas, kad gyvi išliko ne vien kolonistai, ir jie neizoliuoti nuo likusios žmonijos, be to, iš netolimos praeities, tiek istorine, tiek subjektyvia prasme, nepersikėlė į neapibrėžtą ateitį. Abi prielaidos pagimdė ištisą kultūrą ir įvairiausias nuostatas. Jų paneigimas užklupo Lamontą netikėtai, tačiau suteikė savotišką pasitenkinimą. Kiti greičiausiai jautėsi panašiai.
— Dvi išorinės trajektorijos išsiskiria, — pranešė mašina. Po minutės akivaizdų judėjimą įžvelgė netgi Lamontas. Pora laivų pasitraukė iš bendros rikiuotės ir pradingo gravitaciniuose Orfėjo pursluose, o likę du tebemažindami greitį artėjo prie Euridikės, pasižyminčios didesne traukos jėga.
Intuityvią fiziką propagavo Aristotelis. Kas pakyla, privalo nusileisti. Tuos, kurie lieka aukštybėse, kažkas laiko. Kas…
— Kas čia, velniai rautų? — stryktelėjęs Kolderis dūrė pirštu pirmyn. Vinteris žaibiškai atplėšė akis nuo puodeliais ir užrašais apkrauto, „Blizgančiuose inversijos pėdsakuose” stovinčio staliuko, už kurio sėdėjo drauge su kolega ir Ben-Amiu. Pokalbių bei atsiminimų žaliavą jie narstė jau trečią dieną iš eilės, mėgindami sukurpti ką nors konkretaus. Mažylis drebančia ranka rodė į horizontą. Vinteris žvilgsniu pasekė, kur ji nukrypo, taip pat suvirpėjo ir pašoko. Ben-Amis užsikorė ant kėdės, svyruodamas išpūtė akis. Kolderis savo ruožtu užsiropštė ant stalo, pasverdėjo, bet atgavo pusiausvyrą, nuleidęs ranką ant draugo peties.
Virš pastatų, iškilusių kitapus parko, tolimas dausas perrėžė du stori puslankiai, juoduojantys lyg nematomo milžino antakiai. Sulig kiekviena sekunde jie augo ir tamsėjo. Iš pradžių priminė mažutes deltaspamio tipo skraidykles, tačiau, didėjant jų apimtims, tapo akivaizdu, kad šios milžiniškos. Nekviestus svečius pastebėjo kiti žmonės, bemat paskleidę naujienas. Aplinkui ėmė virsti stalai ir žvangėti indai, gatvėse sustojo transporto priemonės, dėl ko eismas paniro į chaosą. Objektams besiartinant, šurmulys stiprėjo tarsi juos pasitikdamas. Po pusės minutės porelė atsidūrė miesto ribose. Forma abu panėšėjo į stačiakampius, išpjautus iš tuščiavidurės sferos, kiekvieno ilgis bei plotis siekė šimtus metrų. Jie slinko puskilometrio aukštyje ir po truputį mažino greitį. Neilgai trukus atvykėlių šešėliai aptemdė parką, dėmėmis išmargino statinius. Galų gale abu sustingo pakibę virš Jardin dės Ėtoiles. Į širdį įsismelkęs pojūtis, kad objektai neišvengiamai drėbsis ant žemės, privertė Vinterį nagus suleisti į delnus. Jis sutelkė valios jėgas, atgniaužė kumščius ir jausdamas, kaip iš po kojų slysta tvirtas pagrindas, stvėrėsi už stalo krašto.
— Nieko… — išsižiojo jis.
— …panašaus nesu regėjęs, — užbaigė Ben-Amis. — Bet guldau galvą, jog čia žvaigždėlaiviai. — Į muzikantus įbedęs žiburiuojančias akis, sušuko: — Ar nenuostabu! Galas mūsų izoliacijai, galas bet kokioms abejonėms, kad nesame vieni!
Vinteris žinojo, jog dvejonių atsikratė ne visi. Pasak suvešėjusios, nors atvirai nedėstomos konspiracinės teorijos, svetimšaliai, Karlail ir Šlaimas, iš tiesų buvo Euridikės gyventojai, kuriuos aprūpino tobula, iki DNR struktūros įsiskverbusia maskuote, arba slapta atgaivinti žmonės; į avantiūrą, ko gero, įsivėlė Armando kompanija, sugrį— žėliai, ar net Jungtinis vadų komitetas, puoselėjantys niekingus bei neįtikėtinus tikslus, greičiausiai susijusius su krašto apsaugos biudžetu. Tokios spėlionės Vinteriui kone kurstė nostalgiją.
— Aha, puiku, — tarė jis, nuo peties nupurtydamas Kolderio ranką. — Bet aš nesidžiaugiu pagalvojęs, kas skrenda tais laivais.
— Kodėl? — nustebo Ben-Amis. — Jie gi žmonės, kaip ir mes.
— Būtent, — atsakė Vinteris, ir Kolderis sukrizeno.
— Ar matėte?.. — per naują Karlail mobilųjį nuskambėjo Žako Armando balsas. Ji paslėpė telefoną delne ir nusiuntė žinutę: „Taip”.
— Mes visi įjuos žiūrime, — atsiliepė. Greta, prie pėsčiųjų tako turėklų, už kurių ūžė kažkokia automatinė gamykla, stovėjo tai dienai jai paskirtas vadovas. Vyrukas spoksojo aukštyn apstulbęs, nukoręs žandikaulius. Vienas iš laivų vėl pajudėjo, nežymiai didindamas greitį nutolo nuo kito, virš parko tebekabančio žvaigždėlaivio.
— Ar žinote, kas jais atskrido? — nekantriai paklausė Armandas.
— Tiksliai nepasakysiu. Tokius laivus perparduodame riteriams, bet pirmiausia įsibrauname į jų sistemas.
— Kad ir kas čia prisistatė, dabar jums nepakenktų pasišalinti. Pats metas atsisveikinti su planeta.
— O taip, jei tik nepavėlavau. Vienas jų kažkur tolsta.
— Nedelskime. Susitiksime pas mane.
— Jau lekiu.
Mergina įsimetė telefoną į kišenę ir atsisuko į gidą.
— Dėkui už viską, bet man reikia bėgti.
Vaikinas į ją nė nepažvelgė.
— Gerai, gerai, — sumurmėjo, tikrindamas numerius savo mobiliojo ekrane ir niekam negalėdamas prisiskambinti.
Karlail nubėgo taku, spiraliniais laiptais nusileido į vienbėgio platformą, kelias minutes dirgliai palūkuriavo, kol šalia sustojo atzvimbusi kapsulė. Ji šoko vidun, po pusvalandžio persėdo į kitą modulį, kuriuo turėjo pasiekti Silpnos Šviesos skersgatvį. Už lango, gatvėse ir ant šaligatvių, matėsi aukštyn pakreipti veidai. Eismas beveik visiškai sustojo; zigzagais prasibrauti pro kamščius pasisekė nebent vienai kitai transporto priemonei.
Armandas laukėjos stotelėje, įsitaisęs dviviečiame entomopteryje.
— Šokite, — suriko. Sėdynės atlošas prilipo prie Karlail nugaros ir įsirėmė į pakaušį. Vos tik burbulinės kabinos durys nuslydo atgal į savo vietą, mažoji skraidyklė šastelėjo į orą tarytum musė, kuri sprunka nuo grėsmingo, ją pritrėkšti žadančio delno. Tarp pastatų irgi manevravo kaip mitrus vabzdys. Namų sienos ūmai iškildavo priešais, bet lygiai taip pat greitai pranykdavo užnugaryje. Laimei, piloto pareigas atliko ne Armandas; šiuo metu jis su kažkuo bendravo. Generolas turėjo ausines, kitaip nei palydovė, todėl ji nieko negirdėjo — kiekvieną žodį nustelbdavo nuolatinis dūzgimas. Akiratyje, nelyginant proskyna miške, netikėtai pasirodė aerodromas, ir entomopteris nutūpė ant žolės. Karlail įprato vilkėti kombinezoną po bet kokiu madingu, geriausiai jį dengiančiu apdaru. Šiandien dėvėjo kinišką šilkinę pižamą, taigi dėl drabužių problemų nekils. Mergina įsirabždino į skafandrą, patikrino jau pažįstamus — nors dar neintuityviai — sąsajos įtaisus, kuriais naudotis išmokė Armandas. Pats generolas skuodė link viršgarsinės kapsulės. Karlail liuoktelėjo ant užpakalinės modulio sėdynės ir vos spėjo prisisegti diržus, kai užsitrenkė abu kabinos kupolai ir užriaumojo visų, į eilę išrikiuotų orlaivių varikliai. Kapsulė statmenai šastelėjo aukštyn, sekundei pakibo ore ir didėjančiu greičiu nurūko pirmyn.