— Manau, nieko neprarastum, jei dabar imtum šaudyti, — erzinančiai ramiai tarė Šlaimas.
„Vebsteris” užkriokė ir nuo atatrankos pasistojo piestu. Mašina atšoko per kelis metrus, bet neatrodė nukentėjusi. Kulkos šmaižė rikošetu, regis, labai ilgai. Kai jų garsai pagaliau nutyko, Karlail apsigręžė ir nurūko išėjimo pusėn. Aplinkui montavosi mašinos. Bėgdama ji pliekė iš pistoleto, leido šūvius į metalinius branduolius, kuriuos pažeisdavo tik tuo atveju, jeigu jų nespėdavo uždengti deimantiniai kiautai. Iš kiaurymių tekėjo ir liepsnojo skystis.
Išnirusi laukan, Karlail nuskuodė kiek įstengdama greičiau ir toliau, galop metėsi į priekį bei nusirideno.
— Ugnis! — suriko.
Už metro nuo jos galvos orą perskrodė Čamlio energijos pliūpsnis. Po akinančio žybsnio kakofoniškai užgriaudėjo racijos garsiakalbiai. Kažkurioje iš šalmo schemų įvyko trumpas jungimas, dėl ko sprandą sužnaibė peršulys. Riedėdama mergina nusigavo už iškyšos žemėje. Komandos nariai su užsidegimu šaudė į ertmę. Vaiduokliški klyksmai nuslopo. Robotai-vaikštūnai siūbavo ant spyruoklinių kojų, bergždžiai tratendami iš savo ginklų, tiesiog suvarpydami dirvą, plytinčią aplink statinį. Deimantinių sienų nė neįdrėskė.
— Liaukitės šaudę!
Šūvių krušos griausmas susilpnėjo iki padriko tarškėjimo ir galiausiai nutrūko. Kai prasisklaidė dūmai, kniūbsčia gulinti Karlail dirstelėjo į angą. Praėjime it suakmenėjęs stovėjo vienas iš daugiakojų mechanizmų. Ji apsidžiaugė pamačiusi, kad objektas neišvengė nuostolių. Nors ir nedidelių.
Būrio vadę trumpam apakino lazerio žybsnis, kuriuo mašina žemėje, už poros metrų į priekį nuo jų užimtų pozicijų, nubrėžė ugninę liniją.
— Nelieskit savo ginklų! — įsakė Karlail.
Puolimo jie nesulaukė.
— Rodos, mus perspėjo nesiartinti, — vangiai išstenėjo. — Laikas nešdintis. Grįšime su žvalgybiniu transporteriu.
Komandos nariai susirinko savo įrangą ir tuo pačiu keliu nužygiavo atgal prie vartų.
— Nebloga žvalgyba, — tarstelėjo Amelija Or.
— Dėkui, — suniurnėjo Karlail. Sprandą tebemaudė, iš dalies dėl nudeginimo, iš dalies dėl įtampos, kurią pakurstė mintis apie lazerius, nukreiptus į nugaras.
— Ana ten jų yra daugiau. — Styvenson plačiu mostu parodė į horizontą.
Karlail apsidairė, įsitikino, kad biologė neklysta, suskaičiavo iš viso dešimt objektų. Juos įžiūrėti buvo nesunku, jei tik žinojai, kur nukreipti žvilgsnį — į aplinkinius kalvagūbrius.
— Tikėkimės, nukaksime iki to, kuris mums reikalingas, — pasakė.
Jos replika sukėlė juoką.
— Galbūt vartai įrengti prie visų, — kažkas pratarė, ir bendražygiai vėl sukrizeno.
— Ar po elektromagnetinio šūvio dar ką nors nukratė trumpas jungimas? — paklausė Karlail.
Paaiškėjo, kad gedimų neišvengė nė vienas.
— Šūdas, — nusikeikė ji. — Ar numanote, kas mus paspragino?
— Signalas, — į bendrąjį ryšio kanalą įsiskverbė Šlaimas. — Bet ne, aš jo neišanalizavau.
— Svarbiausia, jog nebūtum įrašęs, — suniurzgė Karlail.
Danguje kažkas užgaudė. Žmonės pakėlė galvas ir išvydo juodas nuoplaišas, krentančias iš poros tūkstančių metrų aukščio. Staiga ausis pervėrė spigus ūžesys, ir kryptelėję akis į šoną jie pamatė stambesnį juodą objektą, skylantį į šešias dalis, kurios atlipo vienos nuo kitų, nuskriejo viražais bei ėmė sparčiai, bet ne padrikai leistis link žvalgų būrio.
— Moduliniai orlaiviai su vienkartiniu ultragarsiniu sluoksniu, — įvardino atvykėlius Šlaimas.
— Vietiniai! — sušuko Kalail. — Pirmi nešaudom.
Komandos nariai ir robotai-vaikštūnai sustojo žiedu, išorės kryptimi atstatydami ginklus.
Keturi orlaiviai, aiškiai atliekantys patrulių pareigas, įniko tingiai sukti ratus, iš pradžių sklendė virš relikto, galų gale pakibo stačiai virš grupelės. Kiti du nutūpė abipus komandos narių, už šimto metrų nuo jų žiedo, ir pajudėjo pirmyn čeksėdami propelerio mentėmis. Glotnius, aptakius dviviečius modulius Karlail matė pirmą kartą. Spėjo, kad jų funkcionavimą nulėmė aerodinamikos principai. Palikęs pilotą ant priešakinės sėdynės, iš kabinos iššoko ir pirmyn nudrožė žmogus juodu kombinezonu. Vienoje rankoje spaudė ginklą, bet vamzdį laikė nukreiptą žemyn. Kitą artėdamas pakėlė.
— Kas jūsų vadas? — sududeno vyriškas balsas.
Grynai amerikietiška tartis. Vadinasi, labiausiai tikėtina, jog čionykščiai priklausė A.A..
Karlail žengė į priekį.
— Aš.
Vyras sustojo ir kilstelėjo antveidį atidengdamas patrauklų, gelsvo gymio veidą.
— Ką, po paraliais, išdarinėjate? Gal pamiršote, ką skelbia įstatymas?
Būrio vadė pašviesino savąjį šalmą, idant šis taptų vaiskus iš abiejų pusių. Atėjūno bruožai keistai virptelėjo, tarytum jis būtų suglumęs, tačiau nenorėjęs parodyti nuostabos.
— Akivaizdu, kad su tuo reliktu jūs nesusiję. — Ji dūrė nykščiu virš peties. — Nesijaudinkit, su iškilusiomis problemomis susidorosime.
— Kurgi ne! Kuo jūs įsivaizduojate esantys?
— Mes — Karlailai.
— Kas? — spoksodamas į ją paklausė vyriškis.
— O, tik nereikia maivytis. Mus pažįsta visi. O mes žinome, kas jūs tokie. Iš A.A., teisingai?
— AA? — pakartojo jis, lyg pirmą kartą išgirdęs santrumpą.
— Iš Autonominės Amerikos, — irzliai paaiškino Karlail, bet iš jo tesulaukė nesupratingo žvilgsnio. Ji atsipalaidavo ir suvokė besišypsanti. Aišku kaip dieną, kad juos bando apkvailinti. Mergina mostelėjo aukštyn, pasukiojo pirštą ratu.
— Jūs, fermeriai, atkeliavote iš dangaus, ar ne?
Replika vyriškio neprajuokino.
— Gerai, užteks. Jūs… — jis pakreipė galvą, į kažką įsiklausė. Ūmai išblyško, tuomet paraudo. Bedė smiliumi į pašnekovę.
— Ar bent nutuokiate, ką pridirbote? — drebančiu balsu sušuko.
— Prikėlėte karo mašinas! Sumauti kvaišos… — prikandęs liežuvį, po pauzės šaltai įsakė: — Meskite ginklus. Jūs apsupti ir suimti.
— Tam nėra jokio reikalo, — prisivertė ramiai atsakyti Karlail. — Mes žinome apie, hmm, karo mašinas. Leiskite mums keliauti. Po valandos grįšime ir jas sunaikinsime.
— Nejaugi? Su kuo?
— Su žvalgybiniu transporteriu.
Atėjūnas prunkštelėjo, sprigtu nuleido antveidį ir pakėlė šautuvą. Karlail akies krašteliu pastebėjo, kaip pora iš skrendančių orlaivių smigo žemyn.
— Gali nebedelsti, Makoli, — suriko ji ir nėrė šalin. Robotai-vaikštūnai liovėsi šaudę anksčiau, nei moteris teškės į žemę. Karlail ridendamasi pamatė dūmų sruogas ir du žybsnius, pajuto, kaip nuo sprogimo vibruoja kaulai. Po sekundės pašoko ir „Vebsterio” vamzdį įspaudė į nepažįstamojo slėpsnas. Dar vienas driokstelėjimas. Tolumoje užsiliepsnojo viržiai. Ginklo žiotys nuslydo iki vyriškio pilvo. Laisvąja ranka Karlail atšovė priešininko antveidį ir šnairai nudelbė jo fizionomiją.