Sustojusi pakraštyje šurmuliuojančio spiečiaus, kuriame prasmego Armandas, mergina atsigręžė į kalvą ir dolmeną, pamatė, kad generolo žmonės nešdinasi nuo viršukalnės, užleisdami vietą juodai apsirengusioms riterių figūroms. Ji pažvairavo į gretimas transporto priemones ir šias sergėjančius kareivius, apsvarstė galimybes prasiveržti iki vartų, išnaudojus vietinius resursus. Šansai nekokie. Galbūt, jeigu generolo armijai leistų čia likti, jai pasisektų įgyti riterių pasitikėjimą…
Pro minią spraudėsi Armandas, mostais bei gestais vadovaudamas saviškiams.
— Mes atsitraukiame, — pranešė susiraukęs. — Paklustam riterių reikalavimams ir Jungtinio vadų komiteto rekomendacijoms.
Žmonės ėmė lipti į transporterius. Kai kurie iš pastarųjų švelniai dunkstelėjo vieni į kitus ir susijungė, idant orlaiviai galėtų juos pakelti kartu su artilerijos pabūklais. Evakuacija bus varginanti bei neskubri, bent jau kol čionykštės pajėgos susitiks su galingesniais laivais. Karlail nusekė paskui Armandą, užsiropštė įkandin jo, įsitaisė šalia tarsi keleivė, apžergusi orlaivio fiuzeliažą, kuris atstojo išorinę keisto skraidančio katamarano įkabą. Iš racijų sklido riksmai ir mechanizmų barškėjimas. Iškeliaujančią vilkstinę abejingais žvilgsniais lydėjo keli riteriai ir filmavo pora naujienų agentūrų, gavusių leidimus likti relikto apylinkėse.
— Iš klaidų mokomės, — per ryšio įrenginį pasigirdo Armando balsas. — Didžiumą daiktų nutrenkę pakrantės bazėje, skristume greičiau. Gal net sujungtume porą virššviesiniu kapsulių. — Jis atsisuko ir nusišypsojo. — Kai kas iš mūsų skuba namo. Jei norėsite trumpam apsistoti atokesnėje vietoje, pristatysime jus į vieną iš mažesnių gyvenviečių.
— Aš pagalvosiu, — išsiblaškiusi atsiliepė Karlail. Šiuo momentu spitrėjosi į kraštovaizdį lyg regėdama jį paskutinį kartą: į paslaptingą mašiną, it bokštas stūksančią viržyne, dydžiu užgožiančią netgi masyvų juodą, greta riogsantį laivą, į „Žydrosios jūros desanto” transporterius, nutįsusius užnugaryje, į negausius sparčiai lakstančių riterių būrius ir jų žemas, plokščias gravitacines šliūžes, supančias reliktą, užimančias pozicijas aplink dolmeną. Apžvelgiant į panoramą, akys smigo į kitų kalvų monolitus. Mergina suvirpėjo atsiminusi pašaipią, kažkieno išjos komandos pačią pirmą dieną tarstelėtą repliką.
Galbūt vartai įrengti prie visų.
Virtinės priešakyje lekiančios, tarpusavyje sutvirtintos transporto priemonės, ant vienos iš kurių Karlail sėdėjo, artinosi prie siauro, pietų kryptimi nudrikusio slėnio. Greitį išvystė nemažą, maždaug penkiasdešimt kilometrų per valandą. Palei antveidį tvoskė sūkuriuoti vėjo šuorai. Ji vėl apsidairė. Link gretimų kalvagūbrių nurūko koks tuzinas ŠAR gliserių. Rodos, riteriams į galvas šovė tokia pati mintis, kaip ir jai.
Karlail asmeniniu kanalu kreipėsi į generolą.
— Ar galėtume pasukti dešinėn, persikelti per artimiausią viršukalnę, užuot keliavę slėniu? Ar nepatrauktume į save dėmesio?
— Kaip norite. — Gūžtelėjęs jis perdavė įsakymą kitiems. Kolona labai pamažu pakrypo į dešinę ir ėmė kilti įkalnėn. — O, dabar suprantu, ką turėjote galvoje, — pridūrė Armandas. — Artėdami prie monolitų mes šiek tiek sumažinsime greitį.
Mergina vėl pažiūrėjo atgal. Gliseris, nusitaikęs į tą patį kalvagūbrių sklendė toli užnugaryje ir, iš visko sprendžiant, neskubėjo.
— Kas, jeigu tai paprasčiausias dolmenas? — paklausė generolas.
— Nieko neprarasime, jei patikrinsime, — atsakė Karlail.
— Kita vertus, jus gali nusviesti į kokią negyvenamą ir pavojingą vietą.
— Iki šiol nė vienam neteko susidurti su aplinka, kuri įveiktų skafandrą. Aš surizikuosiu. Jei vietinių ten nerasiu, ir man nepavyks užmegzti ryšio su gyvenama planeta, tiesiog stryktelėsiu atgal.
Vilkstinė su dideliu vargu stūmėsi šlaitu, nuo viršūnės ją teskyrė keli šimtai metrų. Vienas iš riterių gliserių jau aplenkė atsilikėlius.
— Man kai kas neduoda ramybės. — Iš Armando tono susidarė įspūdis, kad jis bandė išblaškyti dirglumą kurstančias Karlail mintis. — Ar vartai, pro kuriuos praėjote, veda į transformuotą pasaulį?
— Taip. Apie tai jau pasakojau per televiziją.
— Gryna tiesa. Bet kodėl jūsiškiai organizmai nepersikrausto į mūsų planetą, ir atvirkščiai? Euridikės flora bei fauna, kaip jūsų komanda veikiai nustatė, turi savitų bruožų. Tačiau su jais susidūrėte pirmą kartą. Jau nekalbu apie maro epidemijas arba parazitus, kurių galima tikėtis.
— Mm-hmm, mes irgi spėliojome, kodėl augalai arba gyviai nemigruoja. Esmė ta, jog taip nevyksta ar bent nelabai dažnai. Anomalių gyvūnų, žinoma, pasitaiko visur.
Armandas nusijuokė.
— Keistų didelių kačių?
Mergina taip pat prajuko.
— Jos užsiveisė ir Euridikėje?
Liko du šimtai metrų. Ji pažvairavo atgal. ŠAR gliseris, padidinęs tempą, sparčiai juos vijosi.
— Greičiau, — paprašė Karlail. — Išbandysime procedūrą, kurią mėginau atlikti pirmąjį sykį. Pamenat?
Generolas pasviro į priekį ir kažką pasakė pilotui. Gremėzdiškas transporterių rinkinys šovė pirmyn, netrukus užsikorė ant kalvos keteros, kur orlaivio propeleriai pakrypo į priešingą pusę, o sparnų skydeliai įsikasė į žemę. Įsikibęs į rankenas, Armandas išsilaikė savo vietoje. Karlail kūliais nulėkė palei generolą, atšoko nuo priešakinio skraidyklės krašto ir nusirideno į viržius. Nuo stipresnių sutrenkimų ją apsaugojo skafandras bei šio refleksai, gerokai pranokstantys žmogiškuosius. Mergina pakilo virpėdama, pamatė, jog stypso visai greta dolmeno. Už poros dešimčių metrų, pasisukdamas šonu, sustojo riterių gliseris. Ant žemės nušoko ir ją puolė du stambūs, juodai apsirengę vyrai. Be skafandrų. Karlail nuožmiai išsišiepė, šastelėjo atbula, apsigręžė ir žengė tarp dviejų akmeninių, gruoblėtų kolonų. Kaip visada persikėlimo momentas — kai bemat pasikeitė lauko vaizdai, gravitacija, ir šalmo pateikiami rodmenys, — ne vien trikdė, bet ir sužadino dezorientaciją. Juolab kad kitoje vartų pusėje iš po kojų pranyko tvirtas pagrindas.
Oru įveikusi pusmetrį, ji teškės į smėlį ir suvokė klūpanti saulės nutviekstame paplūdimyje, priešais akmeninį Markso veidą.
8. SAVARANKIŠKI ŽMONĖS
Žydras dangus, mėlyna jūra. Geltona, žemai pakibusi saulė. Trisdešimt laipsnių pagal Celsijų siekianti temperatūra. Nei kairėje, nei dešinėje pusėje nematyti jokių žmonių buveinių. Užnugaryje vešėjo tankus miškas, ilgu puslankiu žymintis pakrantės ribas, užstojantis bet kokią už jo atsiveriančią panoramą. Vandenyje taškėsi, ore sklandė žuvėdros ir kormoranai. Ties horizontu iš pažiūros labai lėtai slinko laivai, turbūt krovininiai milžinai arba tankeriai. Už poros šimtų metrų nuo kranto, it gigantiškas akmeninis, iš skęstančio laivo išsigelbėjęs, į sausumą brendantis žmogus, iki alkūnių vandenyje stovėjo Markso statula, kurios regima dalis stiebėsi į dvidešimties metrų aukštybes. Už jo, paniręs į jūrą iki kaklaraiščio mazgo, kyšojo Leninas. Už pastarojo juodavo Mao galva, lyg šis būtų užsimanęs paplaukioti Jangdzės bangose. Už pirmininko esančio Kim Čen Iro buvimo vietą teišdavė akinukai ir „ežiuku” kirpti plaukai.