Karlail padarė išvadą, kad planeta turi palydovą, jūroje sukeliantį potvynius. Ir dabar, aišku kaip dieną, ne atoslūgio metas. Kas iškalė statulas, atspėjo be menkiausio vargo.
— Suknisti DK, — suniurzgė panosėje. Ji kaipmat atpažino absurdiškai grandiozinį, komunistų propaguojamą skulptūros stilių. Bet neturėjo supratimo, kodėl, velniai griebtų, akmeniniai vadai pastatyti vandenyje, ir ką komunistų išperos veikė transformuotame pasaulyje. Pagal žemiškąjį standartą, planetas dažniausiai keisdavo Autonominė Amerika. DK manymu, tvarkyti sąvartynų ir teršti vietovių, idealiai tinkančių rūdos kasybai, nevertėjo.
Belaužant galvą, jai dingtelėjo, jog čia galėtų būti pati Žemė. Hipotezę patvirtintų aplinkinis kraštovaizdis, bet tuomet kiltų kitokių problemų. Karlail negirdėjo, kad gimtajame žmonių pasaulyje egzistuoja vartai. Artimiausius ir, tiesą sakant pirmuosius, kuriuos aptiko jos šeima, pavyko atrasti Marse. Kodėl niekas neužkliuvo už šitų? Pavyzdžiui, tada, kai rentė statulas? Negi skulptoriai nevaikščiojo po paplūdimį? Kad ir kaip ten būtų, kirmgrauža niekaip nepažymėta.
Mergina nužingsniavo prie vandens, pakėlė į krantą išmestą medgalį. Savo pėdsakais grįžo ten, kur dribo ant žemės, atstatė lazdą prieš save, lėtai sumojavo, vieną galą laikydama arti žemės. Ją apėmė nuostaba ir palengvėjimas, kai pagalys pranyko vos įžiūrimame vartų raibuliavime ir, užuot sutrukęs kelių lygyje, įsirėmė į kažkokį tvirtą, bet ne per daug kietą pagrindą: ko gero, dirvą. Karlail stūmė eksperimentinį įnagį aukštyn, kol kliūtis dingo. Staiga lazdą kažkas trūktelėjo, išplėšė iš rankų ir visą įtraukė pro vartus. Ji nedelsdama atšoko.
Riteriai ilgai neužtruks, kol atsigabens skafandrus, nors mažai tikėtina, kad seks iš paskos į nežinomybę — savų rūpesčių turėjo iki kaklo ir vargu ar degė noru susiremti su Karlailas, kurie, jų manymu, greičiausiai saugojo kitą vartų pusę. Nelaimei, apie šitą kirmgraužą klanas nieko nežinojo. Vienaip ar kitaip, nuo jos derėtų atsitraukti. Karlail pririnko šakalių ir akmens luitų, kaip įmanydama aiškiau paženklino vartus ir nužygiavo paplūdimiu, ketindama patikrinti, kas slypi už iškyšulio. Kvaila nerti į džiungles neįsitikinus, jog civilizaciją galima rasti čia pat, už pirmo posūkio.
Nė neįveikus šimto metrų, ją apėmė jausmas, kad šalme įsivyravo dusinanti tvankuma. Skafandras, suprantama, vėsino kūną prasklaidydamas kaitrą, tačiau alsuoti ne tyru, o uždaros sistemos oru kažkodėl atrodė neteisinga. Deja, Euridikės gyventojų gaminys stokojo įvairių imuniteto adapterių ir nė neturėjo analizatorių. Tačiau buvo aprūpintas radijo imtuvu. Ji sustojo, patikrino meniu, galų gale užfiksavo transliacijas, kuriose skambėjo nepažįstama šnekta, sumišusi su keistu sentimentalios ir karinės muzikos hibridu. Beveik garantuotai DK stiliaus. Panaršiusi programas, Karlail susirado vertiklį ir išsirinko korėjiečių tarmę. Ausis užtvindė klegesys, burbuliavimas laužyta anglų kalba. Puikumėlis. Ji atsidūrė žmonių pasaulyje — susitikti su svetimos kilmės esybėmis, aišku, nesitikėjo, bet neatmetė menkučio šanso, jog planeta užkrėsta nuodais ir apgyvendinta mašinų. Per transformavimo procesą kai kuriose planetose susikaupdavo per daug toksinų.
Mergina nedrąsiai atsegė skafandrą, pakėlė šalmą ir sušvokštė, kai gerklę nudegino karštas, jūros bei džiunglių kvapais atsiduodantis oras.
Kažkas suriko. Karlail vos neišsinėrė iš savo skafandro, o šalmas iš rankų išsprūdo. Sustiprėjusius šūksnius papildė niršios gaidos. Ji kaip paklaikusi įniko dairytis į šonus, kol susigaudę, kad garsas sklinda nuo Markso statulos. Nuo žemės kilstelėjo ir užsimaukšlino šalmą. Įsijungus vertimo programai, riksmo intonacija pakito.
— …gerai. Prašom jo nenusiimti, prašom šalmą užsandarinti, neteršti gamtos draustinio. Prašom likti, kur stovėti.
Išmatomis nusėtas statulos viršugalvis atsilapojo nelyginant dangtis, iš ertmės išniro ir link pakrantės nusklendė juodas objektas. Jam priartėjus, Karlail atpažino kampuotą, kerėpliškos ir neaerodinaminės išvaizdos pavidalą. Elektrostatinį keltuvą, keistą pavyzdį čučhė technologijų, sukurtų pagal fizikinius principus, kurie glumino net riterius. Jis sustingo pakibęs ore už poros metrų. Atviroje kabinoje sėdintis vyriškis juodu skafandru pakvietė ją energingais mostais. Karlail nusprendė, jog spyriotis nėra prasmės. Pirštinėta ranka įsikibo į vibruojantį, lipnoką korpuso paviršių, prisitraukė aukštyn, atsisėdo greta nepažįstamojo. Mažoji skraidyklė nušvilpė atgal į statulos viršų ir nusileido stovėjimo aikštelėje. Ūžiantis keltuvo variklis prityko, galiausiai užgeso. Ją apėmė savotiško palengvėjimo jausmas. Vyrukas nušoko ant spiralinių laiptų — akmeninė galva pasirodė besanti švyturio žibinto apimties, — o mergina nusekė jam iš paskos, į nedidelį, krūtinės ertmėje įrengtą kambarėlį. Viršugalvis užsitrenkė, tamsą išsklaidė užsižiebusios šviesos. Apsidairius paaiškėjo, kad statula iškalta ne iš akmens, o kažkokio stiklo pluošto, ir jos viduje įkurtas mokslinių tyrimų punktas arba laboratorija.
Žmogus pakėlė antveidį, atidengdamas tamsaus gymio veidą aukštai išsišovusiais skruostikauliais. Iš pirmo žvilgsnio korėjiečio nepriminė, veikiau buvo Kambodžos gyventojų arba indų kilmės. Karlail taip pat atidarė savo šalmą. Nepažįstamasis susiraukė.
— Iš kur jūs atvykti? — vertimo programa tebeveikė korėjiečių— amerikiečių kalbų režimu.
— Išnirau pro kirmgraužos vartus, esančius paplūdimyje.
— O! — vyriškis, regis, labai nenustebo. Šūksnį papildė fraze, kuri nuskambėjo kaip „išlenktos erdvės durys smėlyje”.
— Taip.
Suraukęs antakius, smakru kažką spustelėjęs vidinėje skafandro dalyje, jis užvertė akis viršun — matyt, skaitė ekrane pasirodžiusias eilutes. Vyruką akivaizdžiai trikdė jos lūpomis tariami ir vertimo programos įgarsinami skirtingų kalbų žodžiai.
— O! — pakartojo jis. — Amerikietė!
— Anglė, — pataisė mergina. — Esu iš Karlail šeimos.
— Supratau. — Šįsyk žmogus prašneko amerikietiškai. — Atleiskit. Palaikiau jus vienu iš mūsų klientų.
— Klientų?
— Iš Autonominės Amerikos. — Jis mostu pasiūlė viešniai prisėsti ant žemo suoliuko, aptraukto minkštu apmušalu. — Mes perdarom planetą, parduodam ją fermeriams. Darbus beveik baigėme. Kolektyvas gaus gerą pelną.
— Neabejotinai. — Štai kur šuo pakastas. Karlail nusiėmė šalmą. Vyrukas atkišo ranką.
— Aš esu Aštuoniasdešimt Septintoji Gamybinė Brigada Ry. Galite mane vadinti tiesiog Ry, panele Karlail.
— Liusinda, — nusišypsojo ji. Tuo metu šeimininkas, susiruošęs užplikyti arbatos, mažutėliame inde įpūtė žarijas. — Vadinasi, jūs žinote apie vartus paplūdimyje?
— Taip, — patvirtino Ry. — Prieš kelerius metus pro juos prakišome teleskopą. Planeta jau perdirbta. Mes turėjome daug savų darbų, todėl nusprendėme ją apžiūrėti vėliau. Tikėjomės, kad apie vartus niekas nesužinos, todėl čia įkūrėme gamtos draustinį. Bet dabar matau, jog Karlailai nusigauna visur. — Jis atsiduso. — Kaip įprastai.
— Planetoje nėra kitų vartų?
Ry papurtė galvą, įteikėjai puodelį žalios arbatos.
— Bent aš apie juos negirdėjau. — Šelmiškai vyptelėjęs, pridūrė: — Bet galbūt kitos gamybinės brigados elgiasi panašiai kaip Aštuoniasdešimt Septintoji.