— Tiesiog stebėtina, ko žmonės gali prikrėsti tau už nugaros, — pasakė Karlail. Tamsiaodis vyrukas vėl išsišiepė, suvokęs užslėptą žodžių prasmę. Jis įsitaisė ant suolelio ir nurijo arbatos gurkšnį.
— Atvykote patyrinėti? — paklausė.
— Ką?
— Mūsų prekę.
— Ne, ne. — Mergina pakratė galvą. — Patekau čia atsitiktinai, žvalgydama kirmgraužų tinklą.
— Jus atlydės daugiau Karlailų?
Vėlgi ji nutarė atsakyti sąžiningai.
— Kiek žinau, ne. — Nykščiu dūrė, kaip tikėjosi, paplūdimio kryptimi. — Jei atvirai, iš kitos pusės vartus užvaldė Šviečiamojo amžiaus riteriai. Jie susigrūmė su mano šeimos laivais, įsivėlė į vietinės reikšmės konfliktą.
Ry sunerimo.
— Ar kovos išplis mūsiškėje vartų pusėje?
— Viskas įmanoma, [vykiai gali pakrypti dar bjauresne eiga, nes jie, be kita ko, bando suvaldyti karo mašinas.
— Dėl mašinų mes nesijaudiname. Savarankiški žmonės apsirūpinę galingais ginklais. Bet šitą teritoriją reikės įtvirtinti.
Karlail apžiūrėjo stiklinius akvariumus ir žvilgančius instrumentus.
— Ar tai reiškia, kad ji praras gamtos draustinio statusą?
— Ką jūs, žinoma, ne, — prašiepė dantis Ry. — Ginkluotę sumontuosime marksistų galvose. — Jis pavaizdavo šaunąs iš kulkosvaidžio. — Negalima leisti, kad prakeikti amerikiečių fermeriai, tai yra mūsų klientai, sužinotų tiesą. Dėl jos sumenkėtų nuosavybės vertė. Gal paaiškinsime, jog čia šventa didžiojo Markso, brangiojo vado, vieta. Mūsų savarankiškumo ideologijąjie prilygina religijai, galvoja, kad kiekvieną didįjį marksistą laikome dievu, tokiu kaip amerikiečių Jėzus Korešas. Tie žmonės prietaringi, bet, kaip klientai, geri. Ir jums?
— Aha, neblogi. — Liusinda Karlail vyrukui pajuto simpatiją. Jiedu šnekėjo ta pačia kalba.
Ry nuskraidino ją per miškingą salelę, įkūnijančią „gamtos draustinį”, kelis kilometrus lėkė virš vandens, kol pasiekė kur kas atšiauresnį žemyną. Šiame irgi žaliavo girios, tačiau jos užėmė gana nedidelius plotus, apsuptus krūmingomis dykromis, kurias vietiniai arė, mulčiavo rudadumbliais, drėkino — įvairiais būdais rūpinosi miško augmenijai tinkama paklote. Į planetą prisistatę A.A. fermeriai atras klestinčią ekosistemą, galės ją išdeginti ir apdorotuose sklypuose želdinti monokultūras. Joms paruošti dirvą, anot Ry, galima tiktai tokiu būdu. Po nelygų, raižytą kraštą šliaužė milžiniškos mašinos, gerokai didesnės už kombainus, veikiausiai perdarytos iš rūdakasių technikos.
Gausi Ry šeima, Aštuoniasdešimt Septintoji Gamybinė Brigada, gyveno miestelyje arba dideliame kaime, jau apsodintame prerijų sektoriuje. Vaikai prižiūrėjo sodus, o suaugusieji kasdien keliaudavo ligi stambiųjų mašinų ir užsiimdavo miškų arba džiunglių apdirbimu. Kas vakarą, kaip dabar, dausas užtvindydavo namo grįžtančių žmonių keltuvai. Žemyne gamybinės brigados — šeimos, klanai ar kaip juos ten reikėtų vadinti — įsikūrė kas kelis šimtus kilometrų. Jos visos sudarė Gamtos Transformacijų kolektyvą, kuris neilgai trukus, kaip tikino Ry, parduos planetą.
Neilgai trukus?
Maždaug po penkiolikos metų.
Keltuvas nusileido asfaltuotame parkelyje, tarp žemų, puošnių, medinių barakų. Šimtai mažylių numojo rankomis į ugdančias, produktyvumą skatinančias užduotis ir susibūrė aplink porelę. Jie mūvėjo šiurkščias darbines kelnes, buvo pasidabinę šilkiniais, margaspalviais marškiniais, plaukuose ryšėjo kaspinus. Iš išvaizdos berniukai ir mergaitės praktiškai tarpusavyje nesiskyrė, kitaip nei paaugliai ar suaugusieji. Vaikinai puikavosi prašmatniais asimetriškais drabužiais, chaki ir gelsvai žalsvais marškinėliais bei kelnėmis. Merginos taip pat teikė pirmenybę kariškam stiliui ir audiniams, tačiau jų apdarus papildė chrizantemų formos kryputės, klostėtos rankovės, pūstos šilkinės palaidinukės. Pagyvenę vyrai, turbūt tėvai, vilkėjo mėlynus kombinezonus, motinos nešiojo tradicines korėjietiškas hanbok sukneles: pastelinio atspalvio, su gėlių raštais, aukšta talija, plačiu padurku, todėl kaip nėščios atrodė netgi nepastojusios moterys. Neskaitant visuotinės lygiavos — kiekvienas, kurio atžala išaugo iš kūdikystės amžiaus, plušėdavo miškuose arba lopšeliuose, — akivaizdžiau į lytis susiskirsčiusios, dėl gimstamumo pamišusios visuomenės Karlail ligi šiol neteko regėti.
Kai viešnia išsimaudė duše, ją pakvietė pavakarieniauti drauge su visa gamybine brigada. Atvedė į pailgą, žemais staliukais apstatytą salę. Žmonės sėdėjo ant kilimėlių. Juos aptarnavo mažamečiai vaikai, kurie į indus kaišiojo rankas ir laižė pirštus. Liusindą Karlail palydėjo iki aukščiausio stalo. Prie jos prisijungė ir Ry, bet vargu ar jis visada valgydavo būtent čia, tarp tuzino matronų ir patriarchų. Visi puikiai šnekėjo amerikietiškai, vaišino atvykėlę ryžių vynu ir pipirais įtrinta kiauliena.
— Koks nuostabus jūsų kraštas, — tarė Karlail. — Esu tikra, kad jo ilgėsitės. Na, gal ir nejus, o planetoje užaugęs jaunimas.
Jongas, vyriausias iš aplinkinių, gimęs Žemėje, papurtė galvą.
— Anaiptol. Mes galėtume prisitaikyti prie aplinkos. Mums ji patinka, primena gimtuosius namus. Bet jaunėliai netveria savame kailyje. Kitos gamybinės brigados gyvena toli nuo mūsų, todėl ieškodami sutuoktinių jie privalo įveikti labai didelius atstumus. — Pasukęs pirštu sau virš galvos, pridūrė: — Kosminėse stotyse gamybinių brigadų netrūksta. Jos gyvena arti vienos kitų. Po tūkstantį kiekvienoje bazėje.
Pokalbis nukrypo į ilgą, nuodugnų šeimyninį pasitarimą, per kurį pašnekovai minėjo daugybę vardų, dažnai prabildavo korėjietiškai, įsijautę pliekė liežuviais ir į Karlail nebekreipė dėmesio iki vakarienės pabaigos.
— Dabar turėsite pagalvoti, kaip mums sumokėti, — galop tarė Aštuoniasdešimt Septintoji Gamybinė Brigada San Ok, prosenelė, kurios veidas buvo glotnus ir mergaitiškas kaip jos provaikaičių.
Manydama, kad moteris juokauja, Karlail pamojo į tuščius dubenius.
— Galiu suplauti indus.
San Ok prajuko.
— Ne, ne. Jūs esate mūsų viešnia. Bet, kaip suprantu, norėsite nusigauti į kosmouostą. Už daugybės tūkstančių kilometrų. Kiek mokėsite kapitonui arba stiuardui už skrydį žvaigždėlaivių, mums nerūpi. Kadangi priklausote Karlailų šeimai, jums, be abejo, suteiks kreditą. Vis dėlto svarbiausia ne transportas, o patirtos išlaidos. Dėl jų nesate kalta, deja, mums nemažai kainavote. Vartus laikėme vertingu turtu. Kai atvykote, praėjimas į kitą pasaulį ėmė kelti grėsmę, todėl teko jį nurašyti į nuostolius. Mums reikia kažko kito, ką galėtume parduoti. Idėjos, projekto, bet ko.
— Arba likite čia ir padirbėkite kelerius metus, — paslaugiai pasiūlė vienas iš vyresniųjų.
Karlail įsispoksojo įjuos, įnirtingai laužydama galvą, jausdama, kaip viduje išsikeroja šaltis.
— Mano skafandre rastumėte vertingos įrangos…
— Jau viską patikrinome, — guviai atsiliepė Jongas. — Ji gana pasenusi.
Nieko keisto. Juk skafandras iš Euridikės. Mėšlas.
Viešnia paplekšnojo per siuvinėtą, aksominę savo pižamą.
— Drabužių raštai?
Moterys mandagiai prunkštelėjo, jaukiai pasimuistė plačiose suknelėse, sušiugždėjo margaspalviais audiniais.
Ji perbraukė ranka per savo universalių instrumentų diržą. Privalėjo rasti koki nors menkniekį, kurio čionykščiai neturėtų… Kol naršė kišenėles, salės gale pastebėjo ekraną, tuo pat metu jos pirštai užčiuopė Ben-Amio duotą kortelę su visais jo pastatymų įrašais.
— Kam tas ekranas? — paklausė Karlail.