— Pramogoms ir švietimui, — paaiškino San Ok. — Po vakarienės visada jį žiūrime.
— Ar jus sudomintų nauja pramoga?
— Galbūt, — atsakė Jongas.
— Su sąlyga, kad ji ne vien įdomi, bet ir pamokanti, — pridūrė San Ok. — Bet jokiu būdu ne amorali.
Karlail išsitraukė kortelę.
— Vien tik klasika, — paskelbė. — Labai pamokanti. — Bent ji taip vylėsi. Skubiai peržvelgė katalogą, probėgšmais skaitydama švysčiojančius, miniatiūrinėmis raidėmis užrašytus pavadinimus. Nusišypsojusi pakėlė galvą. — Štai geras pavyzdys. „Leonido Brežnevo, Moskovijos princo, tragedija”.
— Brežnevo? — sukluso Jongas. — Brangiojo vado draugo?
— To paties. — Kalrail sumostagavo savo radiniu.
San Ok atsistojo, pliaukštelėjo delnais ir paskelbė, kad nemokantys amerikietiškai turėtų užsidėti vertimo ausines. Mažumėlę pasikrapščius prie kortelės ir sąsajos įtaisų, didžiajame ekrane nutvisko erdvi salė, apšviesta fakelais ir židinio liepsnomis, virš kurių sukosi ant iešmo pamautas paršelis. Ant sienų, tarp aliejiniais dažais tapytų Markso, Engelso, Lenino portretų, kabėjo lokių kailiai, kardai bei „kalašnikovai”. Už gigantiško ąžuolinio stalo įsitaisiusios, į kailines mantijas įsisupusios, šešėliuose skendinčios dvi dešimtys figūrų pliaupė vyną, puotavo ir griausmingai kalbėjosi. Viename stalo gale sėdėjo milžinas rūsčiu, randuotu veidu, bet jautrumą bei sumanumą išduodančiais bruožais. Tolumoje girgždėdamos atsivėrė durys, į patalpą įžengė siauraveidis riteris, ir istorija pagaliau prasidėjo.
Kremlius, Centro komiteto salė.
Pasirodo: Jurijus Andropovas (šnipas)
Brežnevas: Kaip sekasi, Andropove?
Andropovas: Moskovijoj, milorde, reikalai nekokie.
Po fabrikus dyki ir tingūs šlaistos darbininkai. Vadovai juokias iš planų ir jų kūrėjus laiko priešais. Ranka valstiečiai moja į pasėlius, o traktorius jų ėda rūdys. Kariai kovoja narsiai, vis dėlto tolimuos kraštuos — Angolos kontros ir afganai pliekia mūsų vyrus. Amerika gi spaudžia mus; didžioji jos imperija išplito jau į kosmosą, ir iš viršaus netgi dabar ji šnipinėja mūsų šalį. Atėjus laikui raketomis mums pagrasins. Ir lazeriniais spinduliais negailestingai smogs.
Geriausi mūsų protai bei moterys taip pat prie disidentų šliejas. Nelemti žydai — jau susiruošę bėgt į Izraelį — nebejaučia mums dėkingumo už tai, kąnuveikėm jų labui. Parduoti galim tik medieną, naftą, auksą. Beje, „kalašnikovus”, „MiG” „Protonus” vis dar perka — ir dar kaip! Tačiau bet kokios kitos mūsų pagamintos prekės tėra šlamštas, ir tyčiojas iš jų pasaulio rinkos visos. Tarkim, „Lada”…
Ligačiovas (įsiterpdamas): Esu girdėjęs, kad už panašias kalbas ne vienas į beprotnamį yra patekęs!
Andropovas: Nes ten juos įkišau aš pats. Ne dėl šnekų, o noro užsienyje publikuot mintis savas, štai jų nusikaltimas. Kitu metu už tokį įžūlumą būtum nubaustas, tave užčiauptų šūvis į pakaušį, kaip pats gerai žinai. Bet būkim atviri…
Brežnevas: O kaipgi mūsų broliškosios šalys?
Andropovas: Savam kieme jau niurna lenkai, per radiją jie klausosi maištingojo šventiko, popiežiaus Vojtylos, ir laukia progos išsišokt. Bulgarai engia savo turkus. O čekai užsienin valiutą siunčia ir spjauna į ištikimybę feodalui.
Tuo tarpu vengrai giriasi, kad iš visų tarybinių kraštų jie laimingiausi.
Mūsiškiai vokiečiai pykčiu užvirę dėl Sienos, skiriančios juos nuo žemiečių.
O broliai serbai… nėr, ką apie juos kalbėt, tenykštis kortų trobesys tuojau sugrius.
(Šurmulys.)
Gorbačiovas: Negalim taip gyventi. Pripažinkim.
Mums reikia mokytis (kaip Leninas prisakė) parduot ir pirkti sustiprėjusiu rubliu, o ne beverčiu medinuku.
Pajusti turi mūs gamyklos, ką reiškia konkuruot, derėtų joms įgaut jėgų ir atsivert pasauliui; privalom susitaikyt su svečiais kraštais, pirmiausia su Amerika, savo ginklų galia pranokstančią visus.
Nesiutinkime jos, į užsienį neverta brautis, kaip elgėsi narsusis Če Gevara, už tai paguldęs galvą. Lai mūsų žmonės gauna, ko taip trokšta, tegul jie džiaugiasi greit pagaminamu maistu, automobiliais, kanalais televizijos kvailais ir „Levi” džinsais.
Brežnevas: Pažįstu savo liaudį aš gerai.
Argi ne ji šturmavo penkmečio planus, Magnitogorską statė, gynė Stalingradą ir ordas Hitlerio nuvarė į Berlyną, vėliau įsiveržė ir į dausas, kur pėdsakus Gagarinas paliko? Su ja aš drąsiai stosiu prieš nedorąją Ameriką.
Tichonovai, tu pasistenk kariais paversti savo žmones! Pažįstu ir partiečius, galiu jiems vadovaut; geriausiems iš Moskovijos, stipriems, protingiems bei ištikimiems maniesiems riteriams, kurie tvirta ranka palaiko drausmę griežtą. Štai kas svarbiausia, gerasis Michailai, štai kas padės įveikti mūsų problemas, ir tas, kurios įsisenėjo, ir naujas.
Jokie verteivos tenedrįsta aiškint, kaip mums elgtis.
Vėliau. Miškas. Pasirodo: du sąmokslininkai.
Ševamadzė: Kol delsia Brežnevas, mes nieko nepakeisim.
Gorbačiovas (į šalį): Padėti galvą metas jam? Na, šitai greit suveiksim.
(Išeina. Pavymui seka lokys.)
Vertimas turbūt skambėjo įdomiau, suteikė kūriniui savitų niuansų, — pamanė Liusinda. Aštuoniasdešimt Septintoji Gamybinė Brigada stebėjo įvykius didžiajame ekrane visiškai pakerėta. Žiūrovai leipo juokais, aikčiojo, rypavo netinkamais momentais, kumščiais talžė stalus ir pliaukšėjo vieni kitiems per nugaras. Klastingą išdaviką Gorbačiovą pasitiko grūmojimu bei šnypštimu; visi kaip vienas virptelėjo, kai jis paėmė kruvinus pinigus iš piktojo Amerikos imperatoriaus Džordžo II-ojo; sukėlė ovacijas kilniajam, pasmerktajam Leonidui. Prie kulkomis išvarpyto princo kūno stovinčio Andropovo panegirikas išklausė suakmenėję, įsitempę kaip stygos, liedami nebylias ašaras.
— Kaip nuostabu, — pagaliau prabilo San Ok, ir jos žodžius palydėjo entuziastingi linkčiojimai. — Aštuoniasdešimt Septintajai Gamybinei Brigadai šioji pramoga duos didelį pelną. Ja mėgausis gausybė kosminių stočių. — Matrona dirstelėjo į kortelės katalogą. — Kiek čia visko yra! Miuziklai! Operos! Kas gi tas Ben-Amis?
Karlail apėmė toks palengvėjimas ir džiaugsmas, kad ji leido ryžių vynui atrišti liežuvį.
— Didis rašytojas bei prodiuseris. Gyvena kitapus jūsų vartų.
— Labai įdomu, — tarė Jongas, ir Karlail suvokė išpliurpusi per daug.
9. ŽVAIGŽDĖLAIVIŲ VERSLOVĖS
— Drama itin sukrečianti, — kitą rytą, kai keltuvas per tūkstantį kilometrų nutolo į pietus nuo šeimos fermos, pasakė Ry. Nūnai priminė nuo pagirių besigai vėlėj antį žmogų ir atrodė keistai slapukiškas. Dairytis per petį nebuvo jokios priežasties, bet jis protarpiais pažvilgčiodavo atgal. — Deja, kai kas gali neteisingai ją suprasti, — atsidusęs pridūrė. — Revizionizmas, antirevizionizmas, savarankiškumo idėjos… Visa tai painu. Aš esu paprastas jūrų ekologas. Sėdžiu Markso viduriuose. Plaukioju aplink Mao kelnes. Per atoslūgį klampoju per purvą palei brangiojo vado kojas. Kiekviename kvadratiniame metre skaičiuoju bestuburius. Savarankiškumo man netrūksta. Vieną dieną, tikiuosi, susipažinsiu su miela mergina, galbūt taip pat biologe, ir mudu būtinai įdėsim savo indėlį į „daugiavaikės šeimos” politiką. Apsigyvensime didžiulėje kosminėje stotyje, kuri suksis aplink saulę, natūralioje sąmoningo, savarankiško primato terpėje. Žmogui lemta suvaldyti ir transformuoti gamtą, o ne kapstytis po žemes, kaip elgiasi neišmanėliai jankiai. Štai ką aš žinau ir kuo nuoširdžiai tikiu.