— To užtenka, kad turėtumėt, ką veikti gyvenime, — pastebėjo Karlail.
Jis nudelbė merginą kreivu žvilgsniu, patrūkčiojo gąsdinančiai sudėtingus valdymo prietaisus, kurie nedovanodavo nė menkiausios klaidos.
— Užteko iki ano vakaro, — atsiliepė. — Tragedijoje nėra nieko, kas neigtų savarankiškumą arba jam prieštarautų. Nė vienos amoralios eilutės. O revizionizmas griežtai pasmerkiamas. Vis dėlto, kai apie ją galvoju, mane aplanko nerimą keliančios mintys. — Įsiaudrinęs sumojavo rankomis. Skraidyklė nukrypo nuo kurso. Jis skubiai įsistvėrė į svirtis. — Matot? — tęsė. — Aš prarandu savitvardą. Vis mąstau apie princą Leonidą ir sau sakau: „Štai žmogus, kuris išties gyveno”. Kas taip kalbės apie mane?
— Bet jūs irgi esate žmogus, turite savo gyvenimą, — užprotestavo Karlail. — O tikrasis Brežnevas, jei atvirai, nė kiek nepanašus į princą iš pjesės.
Ry papurtė galvą.
— Koks skirtumas. Svarbiausia yra pats spektaklis.
Mergina nutylėjo. Užsiimti ardomąja veiklą nė neketino, juolab kad Ben-Amis sąmoningai arba dėl savo neišprusimo bandė parodyti nuobodžius senovės biurokratus kaip tarpusavyje besivaržančius viduramžių baronus, ir savo pastangomis juos tiktai išaukštino. Praeities politikierių vaidai iš dalies asocijavosi su veikla, kurioje, pasak gandų, dalyvavo vyresnieji jos pačios šeimos sluoksniai, toji grobuoniškoji gamybinė brigada, ir neturėjo nieko bendra…
— O, dabar suprantu, apie ką šnekate. — Karlail nuoširdžiai nusišypsojo. — Bet siūlyčiau kitiems nepasakoti, kaip jaučiatės.
Kosmouoste ji apsidžiaugė, kad skafandru neatsikratė, nes be šio būtų nuleipusi nuo karščio. Atsisveikindamas Ry paspaudė viešnios ranką ir nudrožė įkrauti keltuvą, pasiruošti kelionei namo. Karlail savo ruožtu pajudėjo link terminalo — tipiškos žemos, plokščiastogės struktūros, apkarstytos antenomis, radarais ir saulės energijos elementais. Aikštės plotas užėmė kelis kvadratinius kilometrus; saulėje sueižėjęs, nuo kaitros raibuliuojantis asfaltas driekėsi išvalytoje retų džiunglių proskynoje, pusiaujo žemyno pakrantėje. Tik neaišku, kam išvis reikėjo įrengti kosmouostą tokioje vietoje. Orbitinės mechanikos faktorius ir pakilimui būtinos energijos tausojimas čia niekuo dėti. Dauguma vietinių laivų, įskaitant tą, su kurio kapitonu ji ruošėsi derėtis dėl skrydžio kainos, buvo sumontuoti pagal Euridikėje matytus ŠAR modelius. Vieną išimtį Karlail pamatė akies krašteliu, pro didžiulį terminalo langą.
Nuo žemės atsiplėšė ir į dangų šovė šimto metrų skersmens, stilizuotas šikšnosparnio pavidalas, kas sekundę pranykdamas ir vėl atsirasdamas akiratyje, mirgėdamas lyg sustabdytas senovinės kino juostos kadras. Sulig kiekvienu švystelėjimu dangų trumpam nutvieksdavo Čerenkovo spinduliavimas — mėlynas blyksnis žydrame fone. Erdvėlaivis skraidė virššviesiniu greičiu atmosferoje.
Kapitonas Vienuoliktoji Žvaigždėlaivių Verslovė Dok Gilas, besigilinantis į skaičius savo duomenų ekranėlyje, viso labo nežymiai pakreipė žvilgsnį viršun.
— Bando pasirodyti, — rūsčiai sumurmėjo. — Šimto metro ilgio VŠ šuoliukai!
— Dar nesu mačiusi tokio laivo, — prisipažino Karlail. — Nieko prieš, jei paklausiu, iš kur jį gavote?
— Iš niekur, — atsakė Dok Gilas. — Patys pasistatėme. — Jis mostelėjo ranka. — Aikštėje stovi dar keli. Manoji Vienuoliktoji Žvaigždėlaivių Verslovė tikisi netrukus įsigyti vieną, bėda ta, kad jie labai paklausūs ir gana brangūs.
— Nesistebiu. — Jei kitais savo pajėgumais laivas bent iš dalies prilygo gebėjimui atlikti ką tiktai regėtus triukus, tuomet nekilo abejonių, kad ji išvydo įdomiausią ir nuostabiausią čučhė technologijų pavyzdį. — Prieš išskrisdama mielai patyrinėčiau specifikacijas bei kainoraštį.
— Kaip pageidausite. — Kai jiedu susiderėjo dėl užmokesčio ir aptarė formalumus, Dok Gilas palydėjo ją į vietinį Dvidešimt Devintosios Laivų Statyklos kontorą, kur besišypsanti moteris, vardu San, padovanojo Liusindai Karlail duomenų ekraną su įrašytomis savarankiško erdvėlaivio, kaip jį vadino, smulkmenomis. Panagrinėjus informaciją paaiškėjo, jog tam tikras naujojo laivo ypatybes nulėmė postžmonių įranga ir medžiagos, kurias prieš daugybę metų Karlailai pardavė DK prekybos kolektyvui. Skraidyklė gal ir nukopijuota nuo svetimų technologijų, bet ji išties bylojo apie didelį čučhė savarankiškumą, nes įgyvendinti panašios užduoties nevaliotų netgi riteriai, kitaip tariant, jie dešimtmečius prakaituotų gvildendami kiekvieno savo veiksmo pasekmes, užuot paprasčiausiai, na, ryžtingai žengę pirmyn… Karlail pamėgino įsivaizduoti tikėtinus tiriamuosius darbus ir sudrebėjo. Peržiūrėjo kainoraštį — rinkinį alternatyvios, velniškai sunkiai gaunamos, beveik neįperkamos postžmonių technikos bei galutinę, A.A. doleriais išreikštą kainą, kuri atrodė kaip didaktinis bandymas astronominius atstumus perteikti furlongais — ir vėl suvirpėjo.
— Ačiū, panele Dvidešimt Devintoji Laivų Statykla, — padėkojo.
— Mano artimieji veikiausiai susisieks su jūsų šeima.
— Nekantriai lauksiu. Prašom dar pasivaišinti arbata.
Keliaujant namo, teko porą dienų skristi virššviesiniu greičiu, kol pavyko nukakti iki artimiausio dreifo pasaulio, o vėliau ištisas valandas nuobodžiai kėblinti pro raizginio vartus. Karlail jautėsi taip, lyg be atvangos kursuotų po kosmouostus: slankiotų košmariškais koridoriais, skverbtųsi pro siaubingai gausias minias. Pasaulių, kurie turėtų ne vieną kirmgraužą ir kurių vartai, vedantys į skirtingas vietas, būtų nutolę vieni nuo kitų nedideliu atstumu, ne tiek jau daug, todėl juose neišvengiamai susidarydavo kamščiai. Erzinančios grūstys spėjo įkyrėti po trečio ar ketvirto persikėlimo. Klajūnai, prekeiviai, bėgliai, komersantai, tyrinėtojų komandos su savo skafandrais; žvalgybiniai transporteriai, virtinės krovininių konteinerių; gniuždantis laukimas, kol išsisklaidys spūstis; nuolatiniai gravitacijos, paros, šviesos spektro, padėties erdvėje pokyčiai; visa tai vargindavo, priversdavo tuščiai švaistyti laiką. Muitinės postuose Karlailų klanui dirbantys sargybiniai praleisdavo ją galvos linktelėjimu, kai moters tapatybę patvirtindavo delno ir akies tinklainės skeneriai, tačiau stovėti eilėje reikėdavo, kaip ir likusiems. Ji ne sykį ryžtingai drožė pro vartus, tačiau atsidūrė vos už kelių žingsnių nuo pradinės vietos, buvo priversta apeiti kirmgraužą, palaukti minutę kitą, o kartais ne vieną valandą, kol neprognozuojami raizginio srautai persiųs kitus žmones ar informaciją ir sykiu pašalins bet kokius nukrypimus, galinčius pažeisti chronologiją.
Pagaliau Liusinda Karlail grįžo į planetą, iš kurios iškeliavo kartu su savo komanda, į Šiaurės Vainiko Ro D; netransformuotą pagal žemiškąjį standartą, priskiriamą pasaulių kategorijai, neoficialiai vadinamai „sunkiuoju Marsu”: vietinė traukos jėga siekė 0,9 g; atšiauriai žavus peizažas prikaustydavo žvilgsnį vulkaninėmis, vėjo šuorų nušlifuotomis uolomis ir persikreipusiomis jų smailėmis, gelsvais it siera ir rusvais kaip rūdys atspalviais; nors geltona G0 klasės saulė švytėjo už keturių astronominių vienetų, oras buvo gana šiltas, o netipiškai aukštą temperatūrą nulėmė šiltnamio poveikis plonoje anglies dvideginio atmosferoje. Pasislėpę po deimantiniais kupolais, kurie kybojo taip aukštai, jog tepriminė blyškias, danguje raibuliuojančias voratinklio gijas, čionykščiai miestai mėgavosi amžina, vidutinio klimato zonai būdinga vasara.