— Kas čia vyksta? — paklausė Lamontas, žnektelėdamas į elastinį tinklą.
— Tu veikiausiai atkreipei dėmesį į pakitusią ikigarsinę korpuso vibraciją. — Laivas parinko atitinkamą ekraną. — Kaip matai, gamybinis procesas užsibaigė.
Uolienos luito paviršių dengė žvilgantys kokonai, ištisos jų eilės, daugėjančios Fibonačio seka, nelyginant grūdeliai duonos kepaliuke.
— Kas tai? — paklausė Lamontas.
— Jie susiformavo per paskutines šešias minutes, — atsakė „A1— kanas drakonas”. — Objektai sudaryti iš daugiasluoksnių plastikinių kiautų ir amortizuojančios, karo mašinų spiečius — po šimtą kiekvienoje gmpėje — įsupusios dangos. Labiausiai tikėtina, kad mes regime vienkartines transporto priemones, kurios kovinę techniką perkels į planetą.
— Prakeikimas, — sugriežė dantimis Lamontas. — O aš svarsčiau, kaip jos ruošiasi nusigauti įEuridikę. Nepastebėjau jokių ženklų… — jis užsičiaupė. Veidas ir lūpos sudrebėjo, atspindėdami galvoje kirbančias mintis. Laivas lūkuriavo, tarsi stebėdamas labai lėtai veikiantį mechanizmą.
— Prakeikimas, — pakartojo žmogus.
Dar viena užsitęsusi pauzė. „Alkanas drakonas” spėjo apmąstyti tam tikrus matematinius sąryšius, kurių gvildenimas suteikėjam pasitenkinimą.
— Klausyk. — Dviprasmiškas žodis visai ne vietoje pakurstė antplūdį garsų, užtvindžiusių laivo sistemas. — Ar tuos gelžgalius galima perkalbėti?
— Jie sukurti ne diskusijoms. Gamybinis procesas — savarankiškas ir decentralizuotas. Atskiros sumontuotos mašinos yra autonominės. Kiekviena turi užtektinai intelektinių pajėgumų, kad atliktų itin specializuotą savo užduotį, nesileistų į derybas ir nepasiduotų ardomajai veiklai.
— Bet jos privalo turėti sumautus jungiklius, — murmtelėjo Lamontas. — Antraip kaip suprastų, kada nutraukti mūšį?
Žvelgiant į sąsajos įtaisą, jo veide nušvito pamažu stiprėjančios nuojautos išraiška.
— O… — nutęsė pilotas. — Kovinę techniką kontroliuoji tu. Atlieki valdymo centro funkciją.
— Tikslaus atsakymo nežinau, — atsiliepė mašina. — Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti tavo prielaidos.
Lamontas išsišiepęs pasikasė barzdą.
— Tokiu atveju problemą reikėtų išspręsti, nugriaunant visas pertvaras.
— Nerekomenduočiau, net jeigu žinočiau, kaip atlikti tokį darbą.
— Ar domėjaisi naujienomis iš Euridikės?
— Žinių nesekiau, — atsakė mašina, — bet jas, žinoma, įrašiau.
— Ką gi, susipažink su informacija dabar. Pasidomėk pokalbiais su Šviečiamojo amžiaus riteriais.
Laivas perkratė mįslingus pastarųjų dienų duomenis.
— Nesuprantu, kokia mums iš to nauda, — pratarė po dviejų sekundžių.
— Nesistebiu, — šyptelėjo Lamontas. — Bet ne čia esmė. Juk riteriai netransliuoja algoritmų, kurie padėtų įsilaužti į karo mašinų sąsajas. Svarbiausia yra jų pateiktas pavyzdys. Užduotis įgyvendinama.
— Bet kol kas riteriai jos nesiėmė.
— Pažiūrėkime, gal sugebėsime juos aplenkti.
Mašina ir žmogus drauge praleido ne vienerius metus. „Alkanas drakonas” pažinojo Lamontą kur kas geriau, nei tas numanė. Vis dėlto jis nesitikėjo išgirsti klausimo, kurį pilotas pateikė įsitaisydamas ore it jogas, demonstratyviai sunerdamas kojas.
— Papasakok apie savo sapnus.
— Aš nesapnuoju.
— Leisk perfrazuoti. Turėjau galvoje trumpalaikes minčių ir vaizdų kombinacijas, įsiterpiančias į tavo loginio mąstymo procesus.
— O, šitas, — atsiliepė mašina.
Pokalbis užtruko kelias valandas. Nors ir nežymiai, pasistūmėti į priekį pavyko. Procedūra abu taip įtraukė, kad į užsižiebusį, dešimtis objektų, kurie mažino virššviesinį greitį, rodantį gravitacijos bangų detektorių jie sureagavo tiktai po minutės.
Ben-Amis tikėjo pažįstąs miestą. Čia pragyveno šimtą metų, ir pastarąsias aštuonias dešimtis praktiškai nardė jo kraujotakoje, o pulsą užčiuopdavo visada. Savo pastatymus kurstydavo menkiausiais tvinkstelėjimais, apatijos akimirkomis, hormoninėmis nerimo srovelėmis. Kokias opias vietas užkliudydavo, paprastai būdavo aiškiau matyti, žvelgiant į praeitį: „Leonide Brežneve” atsispindėjo susirūpinimas dėl komunizmo, kuris nepastebimai ėmė smelktis į materialinę gerovę garantuojančią ekonominę sistemą; „Vestsaido istorija” atskleidė poreikį panaikinti susiskaldymą, pasidalijimą; „Gevara” bylojo apie moralinį išglebimą, didvyriškumo netektį; kūniškos „Herberto Vesto” vulgarybės vertė susimąstyti apie trikdančias etines atgaivinimų normas.
Dabar, žingsniuojant ryto šešėliais nudažytomis gatvėmis, artėjant prie vyriausybinio kvartalo, prodiuserį apėmė pojūtis, kad jis prarado ryšį su savo aplinka. Su tuo, ką matė, girdėjo ir net užuodė, anksčiau nė karto nebuvo susidūręs ir niekada taip nesijautė kaip šiuo metu. Į Ben-Amio akis smigęs praeivio žvilgsnis bemat nukrypo šalin, ausis pasiekė gargždus, virpantis jaunos moters balsas; tarp užgrūstų vienbėgio modulių tvyrantis oras atsidavė silpnu, gižiu, nerimą keliančiu kvapu. Baimės tvaiku. Su niekuo nesupainiojama jos smarve, kuri kažkaip nesiderino prie Naujosios Pradžios. Miestas visuomet pateisindavo savo vardą, kaip ir pati planeta. Tačiau kolonija atsikratė bet kokiais bauguliais per ilgą skrydį, išdegino juos kaip kurą, ją mylinčius žmones skatino nesidairyti atgal. Ateities nežinomybę jie pasitiko ryžtingai ir džiugiai. Bičiulis Adrianas gyvenimo drobėje neretai įžvelgdavo karštligiškų atspalvių potėpius, tam tikrą liūdesį, savotišką širdgėlą, kurią žadindavo suvokimas, kad iš visos žmonijos beliko Euridikės kolonistai… o Ben-Amis jos nepastebėdavo. Galbūt stokojo jautrumo. Gal pats buvo nudrėbtas iš tvirtesnio molio. Kas žino.
Vis dėlto, neskaitant nerimo dėl kitų žmonių jausmų ir ne itin geros nuojautos dėl numatyto susitikimo, jis jautėsi kaip ant sparnų. Mes ne vieni! Prieš mus atsivėrė visata! Į kitas vietas veda daugybė durų! Panorėją galėsime skraidyti virššviesiniu greičiu! Ben-Amis kone strykčiojo, degė noru pagrūmoti kumščiu ir sušukti vangiai miniai, pro kurios tarpelius laviravo: kodėl jūs velkate kojas, kai mums derėtų šokti iš džiaugsmo?
Užbėgęs marmuriniais pažįstamo puošnaus statinio laiptais, nėrė pro atviras duris — greta jų kabanti neišvaizdi plokštelė skelbė, esą pastate įsikūrė biurai, priklausantys Euridikės asamblėjos nariams.
— Esu sutaręs lygiai devintą susitikti su Žanu-Liuku Menardu, — pasakė priimamojo sekretorei. — Iš Septyniasdešimt Devintosios apygardos.
— Jis laisvas, pone Ben-Ami. — Šiek tiek sumišusi, mergina paklausė: — Hmm… atleiskit, ar galėčiau jus akimirkai sutrukdyti?
Prodiuseris pasirašė apdriskusią „Džordžo II-ojo beprotystės” — prieš septyniasdešimt su viršum metų statyto farso, kurį jis mielai būtų užmiršęs, — programėlę, minutę kitą paplepėjo, sužinojo, kokia linkme eiti, ir pasuko nurodytų laiptų kryptimi.
Iš Menardo kabineto atsivėrė nuostabi vandenyno panorama; sienas dengiantys, užtildyti ekranai rodė žmones, kurie su užsidegimu kažką šnekėjo: transliavo rytinius asamblėjos debatus, interviu studijose, viešosios nuomonės apklausas gatvėse. Menardas, žemaūgis vyriškis, pasirūpino atrodyti apkūnokas ir vidutinio amžiaus — tokia išorė tapo dalimi įvaizdžio, kaip konservatyvūs švarkai, turintys siaurutes, veik neįžiūrimas apykakles, ir marškiniai, kuriuos jis vilkėjo, kasdien ignoruodamas naujausias mados tendencijas (apytikriai kartą per metus prie jų prisitaikydamas). Euridikės asamblėjos narys, vienas iš atsakingųjų elementų, pažinojo Ben-Amį — nors nelabai artimai — ištisus dešimtmečius.