— Rankas aukštyn.
Jis pakluso, prieš tai nusviedęs šautuvą ant žemės.
— Liepkite savo komandai palikti mus ramybėje.
— Atsitraukit, — įsakė belaisvis.
Pora nenukentėjusių orlaivių, į kuriuos taikėsi jos būrys ir robotai, neryžtingai pakibo ore.
— O dabar malonėkite mus pametėti iki vartų.
— Kur?
Jai mažumėlę įgriso aiškinti kiekvieną nurodymą. Tas tipas — tikras kaimo stuobrys, ne kitaip. Kalrail žengė atbula ir pamojo.
— Iki ano prakeikto kromlecho.
Pasisukęs šonu, jis pažvelgė per savo petį.
— Dolmeno?
— Aha. Judinkitės.
Nenuleisdama „Vebsterio”, Karlail palydėjo jį ligi artimiausio orlaivio, gestu liepė įsitaisyti ant keleivio sėdynės, pati užnugaryje apžergė vamzdžio jungę. Or ir Styvenson kartu su pora kitų pribėgę užgulė trumpus, storus sparnus, įsikibdami į priešakinius jų kraštus. Dirstelėjusi atgal ji pamatė, kad Makolio vadovaujama grupelė panašiai okupavo antrą transporto priemonę.
— Ką gi, pirmyn, — tarė. — Tik palengva. Nė nebandykite mūsų nupurtyti, nes į jus tebesitaiko robotai.
Varikliai energingai suūžė, ir orlaiviai nuskriejo į priekį, per kelis metrus atsiplėšę nuo gruoblėtos žemės. Greitis padidėjo, vos tik pilotai įsitikino, jog nepageidaujami keleiviai nenukris.
Vyriškis juodu kombinezonu susirado bendrojo kanalo dažnį ir sušuko, mėgindamas perrėkti gausmą.
— O kaip sužeistieji?
— Čia jūsų problemos, — atšovė būrio vadė. — Jas spręsite, kai mes pasišalinsime. — Staiga jai į galvą atėjo mintis. Jeigu sudužusiuose orlaiviuose kas nors išgyveno, tie žmonės turbūt rimtai sužaloti, ir juos varsto skausmas. Karlail išrietė ranką, pamojo sau prieš veidą, dviem pirštais bei nykščiu pavaizdavo atlaužianti gaiduką ir šaunanti. — Jei norite, liepsime robotams jais pasirūpinti.
Jis įnirtingai krestelėjo galva.
— Ne, dėkui. — Panosėje kažką sumurmėjo. Štai ir stenkis elgtis maloniai.
Priešakyje iškilo akmeniniai monolitai. Karlail mostu liepė gretimam orlaiviui juos aplenkti, riksmu įsakė pilotams nusileisti. Tada vieną po kito pašaukė komandos narius, ir tie, paeiliui nučiuožę nuo sparnų, pasileido tekini link vartų. Ant užpakalinių kiekvieno orlaivio vamzdžių beliko tiktai ji bei Makolis.
— Bėk, Makoli!
Artileristas nuslydo ant žemės, paraitė kulnus ir netrukus išgaravo tarp dviejų aukštų, vertikaliai stūksančių akmeninių luitų. Savo „Vebsterio” žiotis Karlail tebespaudė prie vyriškio sprando, šiek tiek žemiau šalmo. Staiga suvokė nepaprašiusi Makolio perleisti robotų valdymo ir dabar tegalėjo viltis, kad priešininkai klaidelės nepastebės.
— Tik nekrėskit juokų. — Moteris įsikibo į glotnią briauną tarp savo kelių ir kilstelėjo koją. Orlaivis netikėtai sutrūkčiojo, šaudamas pirmagaliu aukštyn, tuo pat metu nusviesdamas ją ant žemės. Karlail nė nespėjo sušvokšti, kai skafandras optimaliai pakoregavo galvos bei galūnių padėtį. Ji dribo ant menčių, nusirideno ir sustingo, atsitrenkusi į uolos nuolaužą. „Vebsteris” išslydo iš pirštų. Pabandžius sugraibyti ginklą, kažkas užmynė ant dilbio. Karlail į pagalbą pasitelkė servovąriklius ir sulenkė alkūnę. Pėdos nuslydo nuo rankos. Tačiau pašokti jai neleido orlaivis, kuris, lėtai nusileidęs, sukėlęs dulkių debesį, šliūžėmis prislėgė skafandro kulkšnis bei krūtinę.
Varikliai nustojo urgzti. Ji pastūmė šliūžes, bet tos buvo per sunkios; smogė į korpusą, tačiau šis pasirodė tvirtesnis net už skafandrą. Prie akmeninių kolonų pamatė du ginkluotus žmones. Jų vadas stovėjo šalia ir žvelgė į moterį.
— Tiek to, — išsižiojo Karlail. — Pasiduoti aš nesiruošiu, bet pažadu nebesigrumti ir niekur nesprukti.
Vyriškis pakėlė antveidį, prašiepė dantis ir nukulniavo šalin. Jai bežiūrint, vieną iš savo kolegų pasiuntė kitapus vartų. Paskui tarp statmenų luitų sviedė nuo žemės prigriebtą akmenėlį. Pastarasis išnyko. Priešingoje monolitų pusėje stovintis žmogus metė uolienos skeveldrą, bet toji nukrito prie vado kojų. Juodai apsirengęs vyras nušveitė ją atgal, ir nuoskala pradingo. Jie pakartojo eksperimentą keletą sykių.
Vadas nukreipė ginklą į vartus.
— Ne! — sustugo Karlail.
— Kodėl? — sugrįžęs pasiteiravo jis.
— Nes galite ką nors sužeisti.
— Būtent to ir siekiau.
— Tokiu atveju laukite atsakomųjų šūvių.
Nudūręs į ją akis, vyriškis paklausė:
— Ar jūs tikrai nesikausite ir nemėginsite bėgti?
— Prisiekiu, — atsakė Karlail.
— Turėsiu paprašyti nusiimti skafandrą.
— Minutėlę. — Ji pasitikrino rodmenis, atspindinčius vidaus organų būklę. — Gerai, imunitetą, regis, įgijau.
Karlail atsisegė, nusimetė ir į šoną pastūmė šalmą. Porą sekundžių pažiopčiojo šaltame ore, galop išsivadavo iš šarvinių antpečių. Praspraudė galvą pro kaklo ertmę, nerangiai muistydama pečius bei sėdimąją, patraukė rankas iš rankovių ir išsistūmė laukan. Begalvis skafandras liko gulėti įkalintas po orlaiviu. Ji, nusiridenusi iš po kabinos, atsistojo; teavėdama plonapadžius batelius, vilkėdama aptemptą, vientisą kombinezoną jautėsi pažeidžiama, bet išduoti savo silpnumo nesiruošė. Apsijuosusi lengvu universalių instrumentų diržu žinojo, jog tam tikrus ginklus išsaugojo. Vyriškis vėl keistai ją nužvelgė, tarsi apimtas nuostabos, kurios iš mandagumo nenorėjo parodyti atviriau.
Iš viršaus atsklido gausmas, bylojantis, jog suiro eilinis ultragarsinis sluoksnis. Du iš šešių artėjančių orlaivių buvo balti ir pažymėti ženklu, panašiu į dalį DK emblemos. Karlail įjuos dūrė pirštu.
— Kas ten?
— Žmonės iš Juodojo pjautuvo, — atsakė vyriškis. — Technikės, kurios prikelia kritusius mūšio lauke.
Juodasis pjautuvas. O, Dieve. Sąmonėje šmėstelėjo baubai iš ankstyvos vaikystės. Jei nebūsi gera mergikė, tave pačiups poniutės iš Juodojo pjautuvo! Karlail pajuto, kaip suvirpėjo jos žandikauliai. Prisireikė pasitelkti valios jėgas, kad pavyktų sutramdyti drebulį.
— Jūs neapsirūpinate kopijomis?
Šįsyk jo žvilgsnis buvo labai keistas. Orlaiviai nutūpė greta tolimo relikto. Išvirtusios iš kabinų subruzdėjo žmonių figūros.
— Tvarka, — pareiškė juodai apsirengęs vyras. — Padėtis valdoma. — Jis pamojo į du statmenus akmens luitus, prislėgtus trečiuoju.
— Kas ten vyksta?
— Tai vartai į Viserio-Karo kirmgraužą.
— Aš ir pats supratau. Kodėl jie veikia tik iš šitos dolmeno pusės? Ar praėjimas vienpusis, kaip Mėbijaus juosta?
Karlail truputėlį sumišo. Paaiškėjo, kad klydo, laikydama jį visišku neišmanėliu.
— Ne, dvipusis, — atsakė. — Bet jei sviedžiate akmenį iš anos pusės, jis turi išnirti dar prieš metimą ar bent prieš smigdamas pro vartus. Taip pažeidžiamas priežastingumo ryšys. Todėl akmuo neprasmenga.
— Kur?
— Į kirmgraužą.
— Iš kur jis žino apie priežastis ir pasekmes?
— Geras klausimas, — nusišypsojo Karlail.
Vyriškis susiraukė.
— Kuo jūs vardu? — pasidomėjo.
Mergina ištiesė ranką. Neketino apie save galvoti kaip apie belaisvę.
— Liusinda Karlail.
Jis paspaudė atkištą delną.
— Žakas Armandas. — Prisistatė taip, lyg tikėtųsi, kad ji atpažins pavardę. — Dar žinomas kaip generolas Džeikas. — Šįkart savo vardą ištarė angliška maniera, tarsi neabejodamas, jog Karlail turėjo jį girdėti.