Laivo šviesos trumpam priblėso.
— Transliacija nutrūko, — pranešė DI.
— Kas iš to? Mus vis tiek nesunku sunaikinti.
— Toje vietoje, iš kur buvo siunčiamas virusas, jau nebesame, — informavo „Alkanas drakonas”.
— Ką?
DI jam persiuntė žvaigždinio fono vaizdą, įrašytą prieš minutę. Paskui perdavė dabartinį. Pakartojo juos kelis sykius. Skirtumas buvo nežymus, bet įžiūrimas, nes panoramos mirgėjo.
— Žvaigždės pajudėjo, — tarė DI. — Arba pasislinkome mes.
2 DALIS
TINKAMAS MOMENTAS
11. KOMANDINĖ DVASIA
— Tu esi žaibogaudis, — pasakė Karlail.
{vardino jį mandagiai, užuot pavartojusi nešvankią „Pagrobimo nuokrušos” pravardę. Žodis vis tiek nuskambėjo kaip kaltinimas, nors mergina prabilo anaiptol ne smerkiančiu tonu. Tenorėjo, kad Kembelas Džonstonas prisijungtų prie jos komandos. Jis įbedė į atėjūnę keistai bereikšmes akis, kurių tinklaines atstojo tikros kameros. Pakito ne rainelių, o fotoelementų apimtys. Liusinda buvo įpratusi, kad į ją žvelgiančių vyrų vyzdžiai išsiplėsdavo. Tiesa, ne Euridikėje — ačiū Dievui arba Gamtai, iš ten pasisekė išsinešdinti. Optimizuoto grožio pasaulyje normalią vyrišką reakciją rodydavo tiktai Vinteris ir retsykiais, tik gal ne taip akivaizdžiai, Kolderis su Armandu.
— Tiesiai į dešimtuką, — patvirtino Džonstonas tobula amerikietiška tartimi, būdinga šešioms grafystėms, supančioms Londoną. Atsiliepė kaip veikėjas iš „Ylingo” studijos komedijų, statytų dvidešimto amžiaus viduryje. Susivertęs viskį į gerklę, iki viršaus pripildė savo ir jos stiklus. — O koks tavo reikalas?
— Aš bastausi po sielų rinką, — atsakė Karlail. — Galiu pasiūlyti puikų atlygį.
Deja, viliojantis užmokestis nepadėjo suburti tradicinės komandos. Darbo biržos ir kitos verbavimo kontoros įtraukė ją į juoduosius sąrašus — arba todėl, kad jas spaudė senoji gvardija iš Karlailų šeimos, arba tiesiog vertino Liusindą kaip per daug nepatikimą darbdavį. Todėl kreiptis teko į dar prastesnės reputacijos žmones. Susipažinę su sąrašu įrengimų, kuriuos DK pageidavo gauti mainais į laivą, galvomis purtydavo netgi užkietėję, jokiais kontraktais nesusaistyti avantiūristai.
— Man nederėtų to sakyti, — tarė Džonstonas, — bet svarbiausias yra ne atlygio, o rizikos faktorius. — Jis niūriai dėbtelėjo į butelį. — Drugiai, skriejantys į liepsnas. Štai kas mes tokie, brangioji.
O, tik apsiekime be savigailos, apsišikęs trizniau. Rodos, jis suprato, kas šmėkštelėjo Karlail sąmonėje. Kas žino, gal išties perskaitė mintis. Niekas nenutuokė, kokiomis modifikacijomis žaibogaudžiai apsirūpinę.
— Mano polinkis primena žalingą įprotį. Kalbu apie norą priartėti prie tos stichijos, kone paliesti, bet nesileisti į ją įtraukiamas. Sunku paaiškinti.
— Ar kada galvojai persimesti pas riterius? — paklausė mergina. Takto pojūtį nustelbė smalsumas.
— O taip. — Jis nurijo viskio gurkšnį. — Tik aš neprisiverčiau pamėgti puritoniškumo. Be to, prie pavojingų dalykų jie nesiartina. Laikosi atokiau, per rankos atstumą, apsišarvuoja pirštinėmis, griebiasi žnyplių. Gilinasi į matematiką. Iki galo atlieka apskaičiavimus. Stumiasi į priekį po žingsnelį. Juk žinai procedūras. Man jos nepriimtinos.
— Jei tau rūpi rizika, galiu jos pasiūlyti su kaupu.
Džonstonas čiulptelėjo apatinę lūpą, leido jai išnirti iš po viršutinių dantų.
— Tiek to, rodyk.
Liusinda jam perleido demokratiškų komunistų duomenų ekraną. Kol pašnekovas abejingai skaitė informaciją, ji sėdėjo atsilošusi, budriu žvilgsniu stebėdama aplinką. „Gauruota fėja” buvo tokio žemo lygio landynė, jog Karlailų radaras užeigos nefiksavo. Blausus apšvietimas, apskretęs, nuo išpiltų gėrimų lipnus kilimas, troškus, dūmais pradvisęs oras. Pro skaidrų, išgaubtą deimantinį langą-sieną atsivėrė vaizdas į Naujojo Glazgo žiburius. Įrengtas dviejų šimtų metrų aukštyje, viename iš burbulinių modulių, kurie kyšojo iš pastato, baras liūdnai pagarsėjo kaip nuolatinė Pagrobimo nuokrušų — žvalgų ir įsilaužėlių grupių prakeiksmo — susitikimo vieta. Juos sunkiai sekdavosi demaskuoti. Kaip ir visi sociopatai, žaibogaudžiai mokėjo manipuliuoti jiems svetimais lūkesčiais. Per pokalbius bei patikrinimus atrodydavo normalūs, išmanūs, susidomėję nauju darbu, nekantraujantys prisijungti prie komandos. Savo jaudulį valiodavo tramdyti pakankamai ilgai, kad sėkmingai užbaigtų kelias misijas, neretai pasižymėdavo, kitų akimis žiūrint, narsiais poelgiais.
Bet galiausiai, kai įgydavo pasitikėjimo ir sulaukdavo išties rimtos užduoties, leisdavosi užvaldomi manijų, mesdavo darbą ir stačia galva pasinerdavo į mašinų sistemas. Išgyvenusieji, neprasmegę siautulingame singuliarumo verpete ir, mechanizmų pastangomis, nevirtę dulkėmis, grįždavo kitokie: sumaitotais arba modifikuotais kūnais, pakitusiomis sąmonėmis, kurias eksploatuodavo arba visiškai išstumdavo svetimos esybės. Postžmonių procesoriai naudodavosi žmogaus lygio protu kaip paprograme. Kai kurie nekantraudavo pasprukti į kitas sistemas. Veikiant labai apdairiai, parazitinius kenkėjus galima įkalinti — kaip, pavyzdžiui, Šlaimą, — bet praradusiems budrumą grėsė tapti jų auka. Dar gerai, jeigu nagus nudegdavo vienintelis Pagrobimo nuokruša.
Baro kampuose savo neuronus čirškino patologiniai atsiskyrėliai, galutinai nenugrimzdę į autizmą. Siekė nusikratyti svetimais balsais, užčiaupti juos arba priversti kalbėti aiškiau; mėgino susigrąžinti trumpalaikes neįtikėtinas įžvalgas. Kažkokia moteris ilgais sidabriniais plaukais sėdėjo įspaudusi veidą ir delnus į gaubtą, vaiskų sienos paviršių, tarytum mąstydama apie šuolį žemyn, kuriam trukdė deimantinis langas. Kartkartėmis ji atsilošdavo, nuo stalo neatsigręžusi stverdavo butelį, išlenkdavo mauką ir vėl įsispoksodavo laukan.
— Štai ko tau reikia. — Džonstonas pastūmė ir apsuko duomenų ekraną. Ilgame prietaisų, kuriuos DK mainytų į vieną iš savo laivų, sąraše paryškino vieną pastraipą. Žinant, kokius išteklius Kalrail turėjo, gauti išvardintą įrangą buvo praktiškai neįmanoma. Galimybę įsigyti žaibogaudžio nurodytą aparatą ji išvis atmetė.
„Vienas (1) kvantinis teleportacijos įtaisas (siųstuvas ir imtuvas), veikiantis makromasteliais, suderintas su valdančiąja žmogiškąja sąsaja; minimalūs masės perkėlimo pajėgumai: dvi (2) tonos; minimali skiriamoji geba: atominis lygmuo; minimalus atstumas: 10 švm.”
— Tie komunistų išperos taip bando juokauti, — paaiškino Karlail.
— Mes radome vieną vienintelį KTĮ, kurį pardavėm riteriams už sumautą saulės sistemą. Su dviem dujų milžinėmis ir gyvenimui tinkamu žemiško tipo pasauliu.
— Jų aptikti pavyko daugiau, — paprieštaravo Džonstonas. — Vieną tesugebėjote pasiimti. Aš žinau, kur rasti kitą. — Jis nusijuokė. — Galiu tau atskleisti. Anokia čia paslaptis. Nusigauti ten, kur įranga slypi, nedrįstų joks sveiko proto žmogus. Ji įgrūsta į Čemobilio olas.
Išgirdusi pavadinimą, Karlail šiek tiek susigūžė.
— Juk tai pulsaro planeta! Esanti tiesioginėje jo spindulio zonoje.
Žaibogaudis linktelėjo.
— Tiksliau sakant, įjąpapuolanti kas 2.7 sekundes. Čemobilis aplink savo ašį nesisuka, o vartai atsiveria šviesiojoje planetos pusėje, jei tik mirtinas radiacijos iškrovas, kurios užlieja pasaulį beveik kas tris sekundes, galima vadinti „šviesa”. Kirmgrauža nutolusi nuo olų, kitaip tariant, nuo žinomo įėjimo į olų sistemą, per penkiasdešimt kilometrų. Teritorijos paviršius yra nelygus ir grublėtas, atmosfera — stora, jonizuota, audringa… žodžiu, tokioje aplinkoje skraidyti nepatartina. Kalbant apie apšvietimą, na, ten prasismelkia tik žvaigždžių spindesys ir antrinė pulsaro radiacija. Mašina, KTĮ, sveria penkias tonas, savo trapumu ir atsparumu spinduliavimui prilygsta fotometrui. Išliko vien todėl, kad glūdi trijų šimtų metrų gylio požemiuose. — Jis šyptelėjo. — Ir aš šneku tiktai apie siųstuvą. Imtuvą rastum dar už kelių tūkstančių kilometrų, deja, toje pačioje dieninėje pusėje. Jis apsaugotas šimtais tonų švino, nes tūno arčiau žemės paviršiaus. Bėda ta, kad niekas nenutuokia, kaip patekti į tenykštes olas. O žvalgybinis palydovas, patikėk manimi, ištyrė kiekvieną planetos centimetrą.