— Tuomet kaip pasisekė nustatyti imtuvo koordinates? Iš kur žinai, kad jis išvis egzistuoja?
— Pasinaudojome KTĮ siųstuvu. Mašina perkėlė mūsų zondą. Kur tas atsidūrė, nustatėme išanalizavę radiacijos impulsų momentus. Dalis prakeikto spinduliavimo praskverbia puskilometrį uolienos sluoksnio, o imtuvą nuo paviršiaus skyrė apytikriai dešimt metrų. — Džonstonas patraukė pečiais. — Aišku, zondo galimybės ribotos. Ypač minėtomis sąlygomis. Išgavome klaikiai mažai duomenų. Todėl apsirūpinau kopija ir pats ten nukeliavau.
Karlail pasistengė išsaugoti ramią veido išraišką ir neparodyti, kokia ji priblokšta.
— Ką aptikai?
— Olą, pilną įdomių dalykėlių. Suprantama, ne tokių šaunių kaip KTĮ. Išėjimo neradau. Kaip ir siųstuvo, kuris perkeltų mane atgal.
— Kaip gi tu… o…
— Niekaip. Teko atsisveikinti su gyvybe. Klaustrofobinis šiurpas nukrato vien apie tai pagalvojus. — Jis pastukseno sau į krūtinę.
— Aš esu kopija.
— Kaip mirei?
— Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad nusižudžiau. Iš „Vebsterio” paleidau šūvį sau į galvą. Malonu žinoti, jog man nepritrūko drąsos. Tiesa, griebtis ginklo mane privertė pirmieji radiacinės ligos simptomai — privėmiau sau į skafandrą; fu, koks jovalas, — todėl vartoti „narsos” sąvokos tikriausiai nederėtų.
— Kažkodėl nemanau, kad pasakoji apie savo nuotykius, norėdamas pasipuikuoti, — tarė Karlail. — Tavo nuomone, mašiną galima iš ten ištraukti.
— Esu tuo tikras, — atsakė Džonstonas. — Pasuk galvą. Pagrobtieji gal ir atrodė tarsi dievai, bet jie nemokėjo daryti stebuklų. Kaip imtuvas pateko į slėptuvę? Antrojoje oloje privalo būti kiti vartai.
— Vedantys velniai žino kur.
— Aha, — išsišiepė žaibogaudis. — Kokios jaudinančios perspektyvos, ar ne?
— O kaip siųstuvas?
— Nelaimei, jį išgabenti įmanoma vieninteliu būdu. Iki vartų nenutempsime, tad juos verčiau užmiršk. Reikės nutupdyti žvaigždėlaivį kuo arčiau įėjimo ir pasiimti įrangą. Atvirai kalbant, tokią pačią procedūrą galima atlikti ir ties antra ola. Bunkerius naikinančiu užtaisu įsilaužtume į požemius — kaip minėjau, imtuvą dengia švino sluoksnis, todėl darbas pareikalaus nemažai jėgų, — ir aparatą tiesiog išsineštume.
— Kodėl niekas anksčiau nesumąstė įgyvendinti panašaus plano?
— Pulsaro spindulys tolygus atominei bombai, sprogstančiai vakuume kas 2.7 sekundes. Juk žinai, kaip galingi radiacijos pliūpsniai apdoroja pagrindinį žvaigždėlaivio variklį.
— Taip, — patvirtino Karlail. — Bet jį galima apsaugoti šimtais tonų švino.
Džonstonas atsilošė.
— Galima, — atsakė, — bet kodėl, aš klausiu, tai nevirto nusistovėjusia praktika? Juk branduolinių konfliktų, kad ir kaip apmaudu, vis dar pasitaiko.
— Nes pasirūpinus apsauginiu sluoksniu, smarkiai sumažės keliamoji laivo galia.
— Teisingai, — sutiko Džonstonas. — Bėdų pridarys ne vien papildomas svoris. Ekranavus variklį nuo radiacijos, jo energijos laukui pritrūktų jėgų susidoroti su erdvėlaikio įvairove. Ir nepamiršk, į triumą mums reikėtų įkrauti dar vieną, šimtą tonų sveriantį, švinu apgaubtą objektą.
Karlail mintyse atliko skaičiavimus.
— Bet atlikti užduotį vis tiek įmanoma, — pastebėjo. — Balansuotume ant prarajos, žinoma, turėtume atsikratyti menkiausiais nereikalingos masės trupinėliais… po velnių. Ir tokios, kurios prisireiktų. Komanda būtų priversta apsieiti be papildomų skafandrų, o žvalgybinis transporteris — be ginklų pertekliaus. Arba atsisakyti teks paties transporterio. Būrys bei įgulos nariai apsistos variklio sektoriuje… aha, tefi ir įsikurtų, bet išnirę laukan…
— Kaip puikiai tu suvoki problemos esmę, — pagyrė Džonstonas. — Žinok, į matematiką aš gilinausi. Pridėk būtiną įrangą — praktiškai tiktai kraną su platforma, — ir nuo bedugnės tave skirs vienas žingsnis. Ten nenuskraidintume laivo bei apsauginių, komandai skirtų įrengimų. Kalbu ne apie skafandrus, be abejo. Pulsaro spindulys siaubingai galingas. Nuo jo pasislėptum nebent žvalgybiniame transporteryje, kurį dengtų tokie šarvai, kad jis vos pakrutėtų. Išvados bado akis.
— Su darbu susidorotume per du skrydžius. Arba dviem laivais. Arba keliautume vienu iš didžiųjų ŠAR, o gal A.A. žvaigždėlaivių…
— Ar tu išgalėtum finansuoti kurį nors iš pasiūlymų?
— Jeigu sulaukčiau investicijų… bet ne, man pavyktų nusisamdyti tiktai standartinę krovininę A.A. geldą.
— Na, matai.
Karlail įsistebeilijo į pašnekovą. Į ją savo ruožtu spitrėjosi nejudrūs Džonstono vyzdžiai.
— Šūdas… — nutęsė mergina. — Išvyka į vieną pusę.
— Mirti nesunku. Patikėk manimi.
Tokiu momentu jos sąmonėje galėjo sušmėžuoti daugybė įvairių minčių. Pirmiausia Karlail pamąstė apie robotus, bet po akimirkos sumetė, kad neįstengs jų įpirkti. Savarankiški ir protingi, su panašiu darbu gebantys susidoroti mechanizmai kainavo brangiau negu žmonės, be to, automatus sunkiau nusisamdyti, o iškilus būtinybei, į jų vietą ne taipjau lengva surasti kitų. Visų antra ji pagalvojo apie mirtį. Iki šiol nė karto nebuvo nusigalavusi ir tuo savotiškai didžiavosi, mėgavosi egzistenciniu saugumu, kurį garantavo supratimas, jog nesi senojo originalo kopija. Jautėsi nesutepta. Kita vertus, nemažai gerų pažįstamų, dauguma kurių ja pasitikėjo, prarado šią nekaltybę, nes Liusinda Karlail susimovė. Ko gero, atėjo metas pasimatyti su giltine, kad paskui ji vėl galėtų žvelgti artimiesiems į akis. Priimti sprendimą paskatino trečia, į smegeninę šovusi mintis: apie varginančias reikalingų žmonių paieškas, pašaipią laisvųjų samdinių reakciją į pasiūlymus. Džonstonas pirmasis iš visų manė, jog užduotis įvykdoma, ir sutiko jos griebtis.
— Gerai, — pratarė Karlail, ūmai apsisprendusi, bet viduje sudrebėjusi. — Leiskimės į ekspediciją arba žūkime mėgindami pasiekti savo tikslus.
— Jokio „arba” nebus, brangioji. — Žaibogaudis kilstelėjo gėrimą. — Į sveikatą.
Kai jie susidaužė stiklais, Džonstonas prabilo apie reikalus.
— Kas dar prisijungęs prie komandos?
— Be tavęs, niekas, — prisipažino Karlail.
— Gerai, — nustebino jis merginą. — Vadinasi, mums po kojomis nesipainios artileristai, pėstininkai, mokslininkai ar kiti. Šiaip ar taip, būtų reikėję juos išvaikyti. Tu, aš… laivo pilotas, tebūnie… kertu lažybų, kad rasi žmogų, kuris už gerą užmokestį neatsisakys dalyvauti trumpoje išvykoje… — Karlail linktelėjo, — …ir dar vienas. Ištvermingas krano mašinistas, turintis patirties archeologijos srityje bei trokštantis mirties.