— Ar reikalavimai ne per dideli?
— Anaiptol. Aš pažįstu tinkamą kandidatą. Tu atėjai ten, kur reikia.
Džonstonas atsistojo — nors išgėrė gana daug, beveik nesvyravo — ir nudrožė tarp staliukų. Grįžo vedinas sidabraplauke, prie lango kiūtojusia moterimi. Jos veidas taip pat atrodė pasidabruotas, tarytum nupurkštas aliuminio milteliais. Akiduobėse glūdėjo kameros, bet išvaizda ir emocine reakcija regėjimo organai labiau priminė tikras akis negu Džonstono vyzdžiai.
— Moraga Higins, — prisistatė ji, paspaudė ranką ir nusišypsojo. Dantys sublizgėjo kaip plienas. Moteris atsisėdo, šliūkštelėjo sau viskio. — Aš žinau, kas esi, — pridūrė, pakeldama stiklą. — Sveika atvykusi, Karlail. Tu pagarsėjusi.
— Deja, liūdnai.
— Bet ne mano nuomone. — Vėl sužvilgo metaliniai Higins dantys. — Savižudiška misija man tinka. Tik taip įpirksiu kopiją ir atgaivinimo procedūrą.
— Kam ji tau? Atleisk, jei kišuosi…
Į atsiprašymą moteris sureagavo rankos mostu. Pirštu perbraukė savo gerklę, parodė į liniją, skiriančią sidabrinę odą nuo tikros.
— Per paskutinę misiją — beje, irgi pulsaro planetoje, PSR B1257+12c, Mergelės žvaigždyne — nuklydau nuo savo būrio. — Ji atmetė sidabriškas plaukų sruogas, kurios prieš sustingdamos pašiugždėjo. — Gerai jau, gerai, pripažįstu: esu žaibogaudė. — Nurijusi viskio gurkšnį, kreivai vyptelėjo Džonstonui. — Moraga Higins, Pagrobimo nuokruša, malonu susipažinti. Mane… apkrėtė. Į sistemą įsilaužė per regos nervą. Klasikinis manevras, man nederėjo pakibti ant tokio kabliuko… Kad ir kaip ten būtų, aš atsivėriau, pajutau, kaip vidun sminga kažkokia adata. Grįžau po daugelio valandų, kalbėjau labai keistai. Komandos vadė, viena iš tavo šutvės, Džodė Karlail, šūviu ištaškė mano galvą. Istorijos pabaiga… aha, kurgi ne. Nežinau, ką į save įsileidau, bet tai mane nukopijavo ir išsaugojo. Tik ne galvoje, kuri taip pat išliko duomenų bazėje. — Higins stiklu pastukseno sau į veidą, ir šis sužvangėjo. — Štai ką ataugino. Knibždančią plieninių nanorobotų masę. Didžiuma mechanizmų pakeitė organiką — hormonus, kraujo apytaką ir taip toliau. Sąmonę įkūnija mikroschema, apibrėžianti smegenų veiklą kaip kopijos lustas, tik veikiantis realiuoju laiku. Savo asmenybės, atsiminimų nepraradau, bet emocijos, kaip ir galima tikėtis, gana primityvios. Dažniausiai jaučiu susierzinimą, kad nepavyksta nusigerti. Ir kad niekas nenori manęs samdyti. Laimei, pasirodei tu. Dėkui, širdele.
Karlail apėmė pojūtis, jog jos pačios galva apsunko bei tapo tuščiavidurė. Patalpoje, regis, prigeso šviesos ir atvėso oras. Ji pasistengė sutramdyti žiauktelėjimą. Užsivertė stiklą viskio, kuris nudegino gerklę, sušildė pilvą, o į smegenis grąžino dalį kraujo.
— Kiek suprantu, pulsaro planetoje įprasta prarasti galvas, — iš— kosėjo. — Džonstonai, kada nors mąstei, ar kitas tavo kūnas vis dar begalvis?
— Ne kartą, — atsakė jis. — Atėjus laikui sužinosime, ar ne?
Naujajame Glazge DK Interesų Grupės filialas palaikė kvantinio ryšio sąsajas su artimiausiu gamybinės brigados skyriumi, priklausančiu Dvidešimt Devintajai Laivų Statyklai. Karlail pečius užgulė visos išlaidos, kurias ji kruopščiai apskaičiavo: neskaitant apsauginio, stebėtinai brangaus švino sluoksnio, teko, žinoma, mokėti įgulai, nemažai atseikėti už sąmonių kopijas ir draudimus, samdyti laivą. Įprastomis aplinkybėmis kiekvienos smulkmenos kaina būdavo numatyta bendroje kontrakto sumoje, tačiau, sudarant sandorius su DK, atsargumas gėdos nedarė. Keista, bet su pradinėmis sąlygomis jie sutiko iš karto, viso labo paprašė penkių procentų avanso. Karlail išėjo iš pastato tebeturėdama storą pluoštą A.A. kilodolerių, į kuriuos dirsčiojo kas porą minučių, kol pagaliau įsitikino, kad kupiūros nevirs sudžiūvusiais medžio lapais.
Tvarkant reikalus, susijusius su laivo samdymu ir apsaugos instaliacija, praėjo dar kelios dienos. Skrydžiui visi pasirengė, kai paskutinę minutę apsirūpino asmenybės kopijomis. Už vartų komplekso įrengtoje įstaigoje nedviprasmišku „Galinės stoties” pavadinimu technikas iš pradžių užsiėmė Higins, bet jai paaukojo akivaizdžiai per daug laiko. Karlail pervėrė vyruką rūsčiu žvilgsniu. Matyt, jam trūko įgūdžių, nusprendė: nuskaityti mikroschemą kur kas lengviau negu smegenis. Sutelkusi valios jėgas užgniaužė nejaukumo jausmą, kai skeneris įniko tyrinėti jos pačios galvą. Procedūra, nors ir įprastinė, žadino kartėlį, nustelbiantį kitus nemalonius pojūčius; gailestį antrininkui, kurį atgaivins, o ne originalui, kuris jau bus miręs. Širdis panašiai sukirbėdavo, žvelgiant į seną savo nuotrauką. Jei pasiseks, visi trys grįš namo gyvi, atsinaujins kopijas ir nuleips slaugos ligoninės palatoje, mėgaudamiesi šiltu heroino srautu. Bet tikimybė, kad jie parsibels atgal, labai menka. Galima daiktas, čia paskutinis išlikęs jos savasis aš.
Išėjusi iš klinikos, Karlail nužvelgė komandą. Jų trijulė, rodės, susiruošė keliauti po kirmgraužų raizginį. Daug maisto neėmė, nes darbą reikės atlikti sparčiai, arba, jei kils kliūčių, išvis jo atsisakyti. Skafandrai, prožektoriai, neliečiamoji kaloringų davinių atsarga, vanduo ir, dėl visa ko, trys „Vebsteriai”.
— Vieną šovinį išsaugokite — perspėjo Džonstonas, užtaisydamas ginklą, o Higins nusijuokė. Neilgai trukus jie nėrė pro vartus. Po penkiolikos persikėlimų atsidūrė planetoje, kur keleivių laukė transporto priemonė. Už deimantinės terminalo lango plokštės blizgėjo aikštelė ir žvaigždėlaivis, stūksantis po juodu dangumi, kur žvaigždes pritemdė vienintelis milžiniškas šviesos ratas, išplitęs nuo vietinės saulės, rudosios nykštukės. Hermetizavę skafandrus, ekspedicijos dalyviai nukulniavo oro šliuzu, išniro laukan ir prisiartino prie erdvėlaivio. Ant korpuso puikavosi trafaretu užrašytas pavadinimas: „Ekstazis”. Iš vidaus buvo pašalinti visi nereikalingi daiktai. Švininis, blausiai žvilgantis gaubtas priminė gigantišką kulką. Triumą užėmė masyvus kranas ir Vebsterio reakcijos bomba. Įvertinusi pirmojo būklę, Higins iškėlė nykštį. Džonstonas su Karlail patikrino sprogmenį. Jaunuolis iš Autonominės Amerikos, atliekantis piloto pareigas, strazdanotas paauglys kviečių spalvos plaukais, nuvedė atvykėlius po gaubtu, ir jie sutūpė greta pagrindinio variklio.
— Tikiuosi, tuščiai laiko nesugaišim, — užuot pasisveikinęs, tarė vaikis ir įniko pirštais bėgioti per laikinai įrengtą, žaidimų pultelį primenantį valdymo prietaisų skydą. Karlail švystelėjo jam ritinėlį kupiūrų, likusių iš avansui skirtų pinigų.
— Tarkim, čia premija, — pasakė. — O dabar pakilk ir lėk greičiau už šviesą.
Džonstonas pilotui persiuntė koordinates. Jauniklis peržvelgė gautą žvaigždėlapį, užvertė akis aukštyn, trumpam užsimerkė, galbūt mintyse pasimeldė, ir įjungė variklį. Per pusvalandį atsidūrę už dvidešimties šviesmečių, jie pasiekė pulsaro sistemą. Iki tikslo nukako dar po dviejų valandų, kurių prireikė atsargiems manevrams.
— Jūs išties ketinate ten mirti?
— Ne, — šaltai atsiliepė Karlail. — Bet į laivą grįšime tapę gyvais numirėliais. Kaip zombiai iš miestų, išlikusių po Didžiojo Sprogimo. Neabejoju, kad apie juos tau pasakojo senelė.
Vaikinukas sudrebėjo.
— Tepadeda jums šventas Korešas.
— Aha, apie savižudybes jis išmanė viską, — įgėlė Higins. — Verčiau atidaryk prakeiktas duris.
Vykdydamas Džonstono nurodymus, pilotas nutupdė laivą už penkiasdešimties metrų nuo olos ertmės. Uolos paviršius buvo vos įžvelgiamas. Kai užsižiebė prožektoriai, Karlail pastebėjo kelis laiptelius. Apie pulsaro sukimąsi liudijo tiktai blyškus atmosferos švytėjimas, kuris sustiprėdavo beveik kas tris sekundes, ir smailės, tuo pat metu išdygstančios radiacijos matuoklyje. Nesukorus nė penkių metrų, šalmų ekranuose dozimetras parodė, kad jau įveikta geltona linija, raginanti: „Nutraukti misiją, kreiptis medicininės pagalbos”. Viršum jos driekėsi raudona juosta su užrašu: „Mirtina dozė, prašom persiųsti sąmonės kopiją į saugią tarnybinę stotį”. Karlail vengė žiūrėti į nenumaldomai kylančią virtualią adatėlę.