Žaibogaudis trapu nuvairavo platformą su rutuliniais ratais, ir moterys skubiai ant jos užlipo. Vietoj sėdynių teko tenkintis strypu, į kurį visi trys įsikibo. Valdymo prietaiso funkciją atliko pultelis — Džonstonas nykščiu vis maigė jo jungiklį.
Maždaug po dviejų minučių jie priartėjo prie olos, ir šios vaizdas Liusindą Karlail gerokai nustebino. Viduje tvyrojo tyresnis oras, matomumas buvo daug geresnis. Glotnios sienos — jas skiriančių trijų metrų pakako, kad platforma šonais nebrūžuotų į akmeninius paviršius — su grindimis ir lubomis jungėsi stačiais kampais. Požemį nutvieskė ne prasklaidytas jonų ar paviršinės radiacijos žvilgesys, o šviesos lopinėliai, kas porą metrų spindintys virš galvų.
— Čia ne ola, — pratarė Higins, — o tunelis.
— Dirbtinius objektus sunku atskirti nuo tikrų, žvelgiant į pagrobtųjų veiklos rezultatus, — atsiliepė Džonstonas. — Kada nors perskaityk mūsų ekspedicijos ataskaitą. Čia neaptikome nė menkiausio pėdsako, kad uoliena apdorota. Toks jausmas, kad regime neįtikėtinai atsitiktinę geologinių procesų išdavą, lyg Afrikoje atrastas natūralias, branduolines jėgaines.
Karlail ne kartą matė tokios pat kategorijos struktūras, bet žaibogaudžio tvirtinimai jai kažkodėl sukėlė dvejonių. Nespėjus išnarplioti miglotą mintį, platforma iš tunelio persikraustė į erdvią požeminę, maždaug keturiasdešimties metrų aukščio ir pločio, daugiau nei šimto metrų ilgio salę. Šviesos lopiniai — žiūrint iš dabartinio atstumo paaiškėjo, kad jie stačiakampiai, — margino skliautines lubas bei milžiniškas sienas. Ant grindų riogsojo didžiuliai, įmantrūs, metaliniai objektai. Akivaizdu, jog mechanizmai, tik nežinia kokios paskirties. Merginą apėmė pojūtis, tarsi ji stovi katedroje, kurią kariniai, ateizmą propaguojantys mokslininkai pavertė laboratorija arba gamykla ir galiausiai apleido. Nuo judančio transporterio žibintų krito šešėliai, nelyginant sutanoti, po gobtuvais pasislėpę, atkeršyti už šventvagystę nekantraujantys inkvizitoriai.
Džonstonas sustabdė platformą, bet variklio neišjungė, tiesiog leido jam veikti tuščiąja eiga. Nušoko ant žemės ir pirmas numygo pro mašinas. Sustingo priešais auksinį omegos formos objektą, kurio apvalaus viršaus skersmuo siekė du metrus, o dvi apatinės horizontalios dalys kyšojo iš plieninio cokolio, turinčio keletą įmontuotų prietaisų skydelių.
— Štai, — pasakė, — siųstuvas.
— Kaip jį užkelsime? — paklausė Higins.
— Labai atsargiai, — paaiškino Džonstonas. Nuotolinio valdymo būdu atvairavęs transporterį, privertė jį sustoti už poros metrų nuo pakylos. Tuomet nuleido platformą ligi žemės, fulerenų tepalu apipurškė jos kraštą ir grindų plotą, skiriantį ratus nuo KTĮ. Karlail tikėjosi, kad objektą reikės stumti, bet Džonstonas jį aprišo anglies pluošto lynais, o Higins, kaip prityrusi specialistė, variklio veleną perdarė į gervę. Visų trijų prilaikomas KTĮ siųstuvas pamažu persikėlė ant platformos. Kai trijulė jį pritvirtino ir grįžo prie išėjimo, žaibogaudis susisiekė su pilotu, o tas nutupdė „Ekstazį” prie pat olos ertmės. Savo laimikį jie užstūmė trapu, tik dar lėčiau ir apdairiau. Pasitelkę fulerenų alyvą ir fizinę jėgą, nutempė siųstuvą po švininiu gaubtu. Kol išvalė mirtinai slidų tepalą, užtruko dar daugiau laiko.
— Metas imtis sunkiausio darbo, — tarė Džonstonas.
Jis teigė atlikęs visus būtinus skaičiavimus. Strazdanotasis vaikis jau turėjo imtuvo koordinates, o žaibogaudis tiksliai žinojo, pro kur derėtų laužtis į slėptuvę. Pasinaudoti navigatoriumi nebuvo jokios galimybės — suiro arba pelenais virto net ir nuo radiacijos apsaugoti žvalgybiniai palydovai, kuriuos į orbitą išsiuntė pirmoji ekspedicija, — todėl ieškoti kelio teko senamadiškai: tikrinant menamą ryškesnių žvaigždžių padėtį erdvėje, su savo duomenimis lyginant čionykštes gravitacines anomalijas, pagal aukštos skiriamosios gebos žemėlapius tyrinėjant chaotišką kraštovaizdį, besiklausant radaro dingsėjimo.
— Mes vietoje, — paskelbė Džonstonas, kai „Ekstazis” pakibo virš dviejų kilometrų skersmens plokščiakalnio, atsidūrė apsuptyje dūlančių kalvų, kurios atrodė kaip gretimi gūbriai netgi žemėlapyje, ką jau kalbėti apie žvilgančią prieblandą. Pasak radaro ir gravitometro, po žeme tvyrojo tuščia erdvė, bet tapačius duomenis jie pateikė ne vieną sykį, zonduodami už artimiausių kalnynų nusidriekusias plynes.
— Tu įsitikinęs? — pasitikslino Higins.
— Visiškai. — Išropojęs iš po švininio gaubto, jis nustūmė ratuotą bombos stovą prie liuko. — Nusileisk žemiau, — įsakė pilotui. — Tiek, kad nuo planetos paviršiaus mus skirtų tūkstantis du šimtai metrų. Paskrisk pirmyn per šimtą metrų. Dar dešimt. Keturis. Užteks.
Žaibogaudis išvertė bombą laukan. Po sekundės kitos išoriniai laivo mikrofonai užfiksavo silpną dunkstelėjimą. Jokio blyksnio.
— Koks galingas babach, — pasakė Džonstonas, grįžęs į švininę slėptuvę.
— Viskas? — paklausė Karlail.
— Žinoma. Eikšekit pažiūrėt.
Moterys nuslinko prie liuko angos. Apačioje, pilkų, blausiai blizgančių lygumų fone, aiškiai pamatė juodą, apvalią, penkiasdešimties metrų skersmens skylę, kurios pakraščiai tebežioravo infraraudonųjų spindulių diapazone, ir ją supantį, nelygų išverstų žemių žiedą. Tamsos gelmėje lyg ir įžvelgė kažkokių pavidalų kontūrus.
— Argi nesakiau? — pareiškė Džonstonas. — Keliaujam.
Higins kopėčiomis užsikabarojo į krano kabiną, nuvairavo gremėzdišką mašiną virš liuko. Džonstonas gnybtu įkalino kabelio galą, Karlail prisisegė viršum bendražygio. Žemyn abu nuslydo mitriai ir sklandžiai tarsi liftu. Žaibogaudžio žodžiai, esą imtuvas tūno dešimties metrų gilumoje, pasitvirtino. Higins patikrino, kaip bendražygiams sekasi, kai tuodu įveikė išraustą praėjimą. Šalmų žibintai ir rankose spaudžiami prožektoriai nušvietė salę, dar erdvesnę nei pirmoji ola, užkimštą didesnėmis, keistesnėmis mašinomis — gigantiškomis it mėlynieji banginiai, sudėtingomis kaip proteinų molekulės. Į akis krito objektus vagojančios vijos bei spiralės, veidrodinės plokštės, išsišakojimai, skiautėti prietaisų skydeliai. Per paviršius ir tarpueiliais pulsavo žiburėliai tarytum tolimi palikuonys lempučių, mirksinčių antikinėse tarnybinėse stotyse.
Džonstono nurodymu, pilotas ir Higins šiek tiek pamanevravo, ir netrukus požemiuose besidairanti porelė nusileido ant bazaltinio, kaip greitkelis plataus tako, nutįsusio tarp mašinų eilių. Neatsisegdamas nuo lyno, žaibogaudis ryžtingai pajudėjo pirmyn, užsuko už kampo ir įbedė žvilgsnį į spragą tarp mechanizmų.
— Velnias, — sumurmėjo.
— Kas yra?
— Aš čia miriau.
— Iš kur žinai?
— Darydamas paskutinį pranešimą, perdaviau savo koordinates.
— Gal tuo momentu kliedėjai.
— Abejoju. Žiūrėk. — Jo spindulys ir pirštas nukrypo į skylutę nelygiais, apsvilusiais kraštais, į kiaurymę, pragręžusią glotnų cokolį, ant kurio stiebėsi struktūra, panaši į fraktalinę pagodą. — „Vebsterio” šūvis. — Palenkęs prožektorių į grindis, nušvietė išsiplėtusią, kažkokiais kristaliniais pelėsiais nusėtą dėmę. — Kraujas.