— O kur lavonas?
— Man irgi norėtųsi sužinoti. — Žaibogaudis prunkštelėjo: — Saugokis „Vebsteriu” ginkluoto Džonstono, begalvio šaulio.
— Eik tu šikt. — Karlail žengė atbula iš akligatvio ir pažvilgčiojo per petį. — Nekalbėk taip.
— Ko nerimauji? Mes patys jau tapome zombiais. Nejau nepastebėjai?
Ji patikrino dozimetrą. Virtuali adatėlė įveikė raudonąją liniją. Jokių reikšmingų dvasinių įžvalgų Karlail nesulaukė. Gal ir gerai, — pagalvojo, — nes tos nugrims į mirties glėbį drauge su ja. Vis dėlto baimė mažumėlę prasisklaidė.
— Aš maniau, kad mes keliausime prie KTĮ.
— Jį rasime už poros minučių kelio, — atsakė Džonstonas. — Leisk man akimirkai atsiduoti sentimentaliam smalsumui.
Įkandin žaibogaudžio einančią Kalrlail raminančiai veikė užtikrintas jo vadovavimas. Bet pojūtis gana greitai išblėso. Už kokių penkiasdešimties metrų bendražygis sustojo pasigrožėti akių lygyje inkrustuotu ekranu, pusantro metro aukščio ir dviejų su puse metrų ilgio stačiakampiu, rodančiu blankius alavo atspalvio raštus, kurie vilnijo, bet niekaip neišryškėjo į judantį vienspalvį vaizdą. Mergina pabandė įžiūrėti kokias nors formas, tačiau pavidalai, jei ir atsirasdavo, labai greitai pranykdavo…
Pakračiusi galvą, ji išsivadavo iš apžavų. Bet Džonstono, savo šalmo laidą grūdančio į lizdą dešiniajame apatiniame ekrano kampe, sustabdyti nespėjo. Karlail tvojo per kabelį, ir kištukas iškrito. Žaibogaudis niekaip nesureagavo. Mostai prieš jo antveidį irgi nepadėjo. Teko čiupti už pečių ir švelniai pastumti atbulą. Palydovo kojos sukruto, padėdamos išlaikyti pusiausvyrą, o pastiklėjusios akys tebespoksojo į tuštumą. Šūdas, šūdas, šūdas. Ak, kaip gaila, kad ji prarado šeimynykštį! Vienkartinę ir nenoriai spiegiančią jo kopiją galėtų persiųsti į Džonstono skafandro mikroschemas, kuriose užvirė tikras mūšis. Bet po Šlaimo išdavystės Karlail nebepasitikėjo virtualiais vergais. Savajame skafandre liko viena.
Ką gi, reikės suteikti elementarią pirmąją pagalbą, atlikti procedūras, kurias per šimtmečius, bendraudami su mėgėjais laužtis į centrinę nervų sistemą, ištobulino Karlailai. Ji užsimojo kumščiu, pasistengė, jog šis būtų Džonstono akiratyje, jei tik Pagrobimo nuokruša išvis ką nors matė, ir iš visų jėgų smogė į antveidį. Vožtelė— jimas šalmo nesuskaldė ir krumplių nenutirpdė, bet Džonstoną iš kojų išvertė.
— Ei, už ką, velniai griebtų? — staiga: — …o, ačiū. — Nerangiai atsistojęs, išsipainiojo iš laido. — Minutėlę. — Jis sparčiai sumirksėjo, pavartė akimis, šalmo ekrane peržvelgdamas meniu. — Gerai, viskas išvalyta.
— Tikrai?
— Turiu geriausią antivirusinę programą, kokią galima nusipirkti už pinigus, — patenkintas savimi išrėžė Džonstonas.
— Labai tikiuosi.
— Vietiniai kenkėjai, laimei, netobulėja.
— Ačiū Dievui už menkas malones.
Jis nusijuokė.
— Už pačią didžiausią.
Porelė tęsė žygį. Rodės, lyg būtų patekusi į Karalių slėnį, Manheteną arba Priešingybę, tik tiek, kad kiekvienoje iš didžiųjų mašinų slypėjo daugiau pajėgumų, intelekto ir išmonės nei visose civilizacijose, kurios atsakingos už šitą žmogaus rankų darbą. Liusindai Karlail, objektus tyrinėjančiai marodierės žvilgsniu, tokia mintis seniai nebekurstė jaudulio.
Tarp formų įvairovės stūksantis KTĮ imtuvas atrodė gana paprastas: švininis, dešimties metrų aukščio toras su aukso ir prietaisų skydelių žiedu, įspraustu į jo paviršių, kaip ir siųstuve. Pagrindą atstojo neproporcingai milžiniškas, stačiakampis cokolis. Džonstonas užlipo ant akmeninio pamato, atsisegė nuo lyno, liepė Karlail pasekti jo pavyzdžiu ir kabeliu apjuosė įrengimą. Surišęs mazgą kelis sykius jį patikrino ir iškėlė nykštį. Vieni kitiems negailėdami nurodymų, bet ir neišvengdami klaidų, į pagalbą pasitelkę Higins, jie nustūmė imtuvą po atvira anga. Karlail su Džonstonu, įsitaisę priešingose pagrindo pusėse, kilo viršun kartu su masyviu objektu, kurį kabelis tempė aukštyn į laivo triumą. Higins privertė kraną pavažiuoti į priekį, nuleido aparatą ant denio.
— Tikiuosi, dėl jo buvo verta stengtis, — per bendrąjį ryšio kanalą pasigirdo piloto balsas.
Trijulė susižvalgė.
— Netaktiškas mulkis, — pastebėjo Džonstonas. — Metas į kelionę.
— Minutėlę, — paprašė Karlail. — Požemiuose pilna įdomių dalykų, ir man, hmm, nesinorėtų įjuos numoti ranka.
— Tikiuosi, nesiruoši čia šlaistytis? — paklausė Higins.
— Ne, ne, bet gal vertėtų palengvinti gyvenimą… — ji krūptelėjo nuo savo žodžių, — …būsimoms komandoms ir planetoje palikti kraną.
— Nebloga mintis, — sutiko Džonstonas. — Et, velniop, už įrangą mokėjai tu. Aš neprieštarausiu, jei Karlailai pirmi ja pasinaudos.
Iškelti agregatą laukan pasirodė ne taipjau lengva. Pilotas turėjo nutupdyti „Ekstazį” ant Čemobilio paviršiaus ir visiškai atverti liuko angą. Padedant Liusindai Karlail, sidabraplaukė nuvairavo kraną į atviros žemės plotą. Strazdanotas, prie valdymo prietaisų sėdintis jaunuolis kilstelėjo laivą aukštyn, palikęs įrengimą apačioje, atsiplėšė nuo planetos per penkis šimtus metrų ir labai lėtai pasislinko į šoną. Kol Higins rabždinosi iš kabinos, Karlail akimis sekė žvaigždėlaivio manevrus — spėjo, kad pilotas ieško tinkamos vietos, kurioje galėtų jį nuleisti nerizikuodamas užkliudyti krano. Blausiai žioruojančioje, jonizuotoje vietinėje atmosferoje skaisčiai tvieskė „Ekstazio” prožektoriai.
— Pasitraukime per kelis šimtus metrų į šoną, — pasiūlė Higins.
— Suteikime pilotui erdvės. Jis sako, jog nerimauja dėl vėjo šuorų.
Nukreipusi žvilgsnį į žemę, Karlail atsargiai slinko į priekį, kai virš horizonto akies krašteliu pastebėjo blyksnį. Paskui antrą, trečią, vis arčiau ir arčiau. Tarp žybtelėjimų įžiūrėdavo neryškų gigantiško šikšnosparnio pavidalą, tarsi šešėlį, juoduojantį blizgančioje migloje. Gerokai didesnį už laivus, matytus komunistų kosmouoste.
DK žvaigždėlaivis skrido stačiai link „Ekstazio”, sklendė lėtai, bet kas porą šimtų metrų atlikdavo virššviesinį šuoliuką. Matyt, VŠ greičiu įveikdavo šviesos sekundę, grįždavo į tą pačią vietą, iš kurios pranykdavo, vėl pajudėdavo pirmyn ir pakartodavo procesą. Kas 2.7 sekundes — aiškiai siekė išvengti pulsaro spindulio. Vienu momentu Karlail pasidingojo, jog laivai tuojau susidurs, bet atvykėlis netikėtai nuleido didžiulius sparnus ir sulietė jų galiukus. Po eilinio tvyksnio paaiškėjo, kad „Ekstazis” atsidūrė tarp apskritimo formą įgavusių sparnų. Padanges, beveik virš galvos, pervėrė dar vienas žybsnis. Pošvytis veikiai išblėso, tačiau žvaigždėlaiviai nebepasirodė.
12. GELEŽINIAI NERVAI
Karlail sužvejojo dėkle savo „Vebsterį” ir nusitaikė į Higins antveidį anksčiau, nei sidabraplaukė užsičiaupė. Nūnai jautėsi išduota, apleista, palikta kvailės vietoje ir įsiutusi.
— Šunsnukiai! Sumauti išperos! Kodėl taip pasielgėte? Tuojau išsprogdinsiu prakeiktą tavo galvą!
— Ei, aš čia niekuo dėta!
— Tik neskiesk, kad judu nesusičiulbėję!
— Jei taip būtų, jis nespruktų be manęs! — metaliniame Higins veide atsispindėjo sąmyšis. Karlail atšlijo, bet pistoletą tebelaikė prieš save. Jai pakirto pakinklius.