— Kaip pasiaiškinsi?
— Niekada nepasitikėk šmikiais komunistais, — atsakė sidabraplaukė.
Karlail tūžmingai į ją dėbtelėjo.
— Norėjai pasakyti, niekada nepasitikėk Pagrobimo nuokruša!
Higins patrūkčiojo pečiais.
— Sandėrį paprastai sudaro dvi šalys.
Atsaini poza ir nerūpestingi atsakymai vėl pakurstė Karlail įniršį.
— Aha, arba trys! Arba keturios, jeigu nagus prikišai ir tu drauge su tuo stuobriu pilotu!
— Neprikišau!
— Tu nieko nežinojai?
— Ne.
Į metalinį veidą įsirėžė graudulio išraiška. Karlail patikėjo žaibogaude. Pyktis priblėso, užleido vietą šaltai baimei. Mirtis bus skausmingesnė ir nemalonesnė, nei ji tikėjosi, bet ne tai blogiausia. Su gyvybe teks atsisveikinti, nieko doro nenuveikus. Mergina pritūpė, nuleido pistoletą.
— Šūdas, šūdas, šūdas, — sudejavo. — Kokio velnio jie taip sukvailiojo?
— Kaip sakiau, niekada nepasitikėk…
— Liaukis pliurpusi nesąmones, — suniurzgė Karlail. — Nekvaršink man galvos idiotiškais prietarais. Sandėrio sąlygų jie visada laikosi — savo pačių labui. Aš nenustebčiau, jei mus išduotų A.A. pilotas, gal net komunistams, bet nė už ką nepatikėčiau, jog mus apmulkino DK.
Priėjusi Higins atsitūpė šalia.
— Galbūt antpuolį suorganizavo kita šeima. Arba kita grupuotė iš tos pačios šeimos. Kam geriau žinoti apie tokius dalykus, jeigu ne tau.
— Neaiškink man, ką, velniai griebtų, turėčiau žinoti. Kad ir kaip ten būtų, galai vis tiek nesueina. DK klanai tarpusavyje konkuruoja, bet prieš likusią galaktikos dalį jie susivienija.
— Iš kur tu ištraukei, jog čia atlėkė DK?
Karlail pasiūbavo ant kulnų.
— Nes laivas priklauso jiems, — atsakė, nors suprato, kad argumentas nevykęs.
— To mes nežinome. Sutinku, jis panašus į regėtą specifikacijose, bet kur kas didesnis ir geresnis.
— Kas gi pastatė laivą? — sušnypštė mergina. — Ateiviai?
— Žvaigždėlaivio kūrėjai galėjo jį kam nors parduoti. Kažkam, kas trokšta įsigyti KTĮ. Arba nori gauti dar vieną DK laivą ir ruošiasi jį nusipirkti už teleportacijos įrangą. Šiaip ar taip, į mūsų reikalus įsipainiojo trečioji jėga.
— Riteriai?
Higins pagūžčiojo.
— Jie nusiteikę priešiškai. Kodėl gi ne?
— Išties skamba logiškai, — su kartėliu pripažino Karlail. — Pirmąjį KTĮ nusipirko iš mūsų; nėra jokios priežasties, kodėl antrojo negalėtų pavogti. Matydami, kad mums maga su jais susigrumti. Prakeikimas.
Kelias sekundes ji žvelgė į Higins tylėdama, neketindama atskleisti kitos savo minties. Jeigu Šviečiamojo amžiaus riteriai apsirūpino tobulesniu naujausio DK žvaigždėlaivio modeliu nei tas, dėl kurio ji dabar vertėsi per galvą, tuomet iš nuostabaus sumanymo įgyti prieš juos pranašumą Euridikės padangėse išeis šnipštas.
— Spėju, — prabilo žaibogaudė, — jog tą laivą norėjai panaudoti prieš riterius atrastos planetos apylinkėse ir…
— Gana, užsikimšk srėbtuvę!
Higins kietai sučiaupė plienines lūpas.
— Nesuprantu tik vieno dalyko, — iš dalies atsiprašančiu tonu tarė Karlail. — Kaip Džonstonas išneš sveiką kailį iš šitos avantiūros?
— Kalbi apie vėlesnius laikus, kai jis atsigaus iš numirusiųjų ir turės pilnas kišenes pinigų?
— Aha, apie juos. Kas iš tų pinigų Pagrobimo nuokrušai? Tiesa veikiai paaiškės, greičiausiai tada, kai mano kopija atsigaivelės ir paklaus, kur naujas blizgantis laivas. Mūsų įtakos zonoje jo gyvybė bus nė velnio neverta. Niekas taip nemedžioja technologijų kaip Karlailai, vadinasi, nuo Pagrobimo pakvaišęs prietranka neras jokių kitų mulkių, prie kurių galėtų prisidėti.
Žaibogaudė gūžtelėjo.
— Iš kalbų mums nėra jokios naudos.
— Pati žinau! — užlieta įtūžio, Karlail pamostagavo pistoletu. — Nori viską užbaigti nedelsdama? Suskaičiuojam iki trijų ir paleidžiam šūvius viena kitai į kaktą?
Higins papurtė metalinę galvą, sausu geležiniu liežuviu aplaižė plienines lūpas.
— Ne, — atsiliepė. — Savižudybės metodas man pasitikėjimo nekelia. Jau nebe ir ne čia. — Ji dirstelėjo angos pusėn. — Pameni, ką pasakojo Džonstonas?
— Tu girdėjai?
— Aišku. Juk šnekėjote atviruoju kanalu.
— Velnias. Tu teisi. Ką gi mums daryt, jei negalim nusižudyti?
— Tuojau pasakysiu. — Higins atsistojo. — Išnaudosime mums likusį laiką. Džonstono manymu, kažkur turėtų egzistuoti dar vieni vartai. Jų ir pasidairysime.
— Nėra garantijų, kad surasime. Net jei ir aptiktume, neaišku, ar persikeltume į svetingesnę aplinką.
— Na, priešiškesnė mums, ko gero, pasiūlytų žaibišką mirtį, — kreivai vyptelėjusi pastebėjo Higins. — Mūsų atveju ne taipjau blogai, ar ne? Beje, jų paieškos išblaškys nemalonias mintis. Be to, kol žvalgysimės, galbūt pamatysime įdomių dalykų.
Pagrobimo nuokruša, ir tokia išliks iki pat galo, — pamanė Karlail neabejodama, kad žaibogaudė, kuri neturėjo ko prarasti, oloje jausis kaip vaikas žaislų parduotuvėje. Antra vertus, ji teisi: verčiau kažkuo užsiimti, nei laukti mirties. Kūnąjau krėtė karštis, o skrandį sutraukė pykinimas, nors visai įmanoma, jog tuos pojūčius nulėmė sukrėtimas.
Aha. Sukrėtimas.
Higins užlipo į krano kabiną ir pasiėmė nuotolinį, gervę valdantį pultelį. Prisisegusios prie kabelio jos drauge nusileido į skylę.
— Oho, — išsižiojo žaibogaudė. — Čia tikras stebuklų laukas. Kiek švieselių! Atrodo, kad visos mašinos gyvos!
— Taip, taip. Vieną dieną iš jų susikrausime turtus. Gal numanai, kaip atrasime vartus?
— Argi ne tu esi iš Karlailų klano? Kiek suprantu, jūs puikiai mokate jų ieškoti.
— Atskleisiu tau šeimos paslaptį. Tavo prielaidos ne blogesnės už mano.
— O… — nutęsė Higins. — Tuomet…
— Kas?
— Pasitelkčiau loginį mąstymą. — Ji ėmė suktis, šalmo žibintu ir halogeniniu prožektoriumi nušviesdama vieną keistą objektą po kito. — Tarp mechanizmų matau takelius, mašinas skiria platūs praėjimai. Peršasi išvada, jog kažkas atsižvelgė į būtinybę fiziškai stumdyti daiktus. Vienas iš tarpueilių privalo vesti link vartų.
— Nejaugi.
— Tik pažvelk į struktūrų kampus ir išdėstymą. Kur susijungia keliai?
— Iš čia žiūrint, sunku pasakyti.
Higins iš dėklo išgriebė „Vebsterį”, įjungė lazerinį taikiklį. Pritūpė ant kulnų ir vėl apsisuko, bet šįsyk lėčiau, į kiekvieną regimą koridorių nukreipdama spindulį, kuris dulkėtame ore žvilgėjo blyškiai rausvu atspalviu, bet kiekvieną kliūtį pažymėdavo raudona dėmele. Objektų žiburėliai sukrusdavo, tarsi reaguodami į šviesos pluoštą. Galop moteris atsistojo.
— Einame ten, — užtikrintu balsu paskelbė.
Žaibogaudės tikrumas Liusindos Karlail neįkvėpė, bet jai neberūpėjo, kurlink žygiuoti.
— Gerai, — atsakė. Už poros šimtų metrų ir kelių posūkių dvejonės sustiprėjo. Akivaizdu viena: jos pasiklydo. Bet gal pavyktų savo pėdsakais grįžti atgal? Tokia mintis privertė merginą stabtelėti ir atsigręžti. O taip, įspaudai dulkėse matyti: sprendžiant iš jų, pirmyn kulniavo du žmonės, protarpiais kits kitą apeinantys iš šonų, nežymiai brūkšintys kojomis. Bet užnugaryje, apytikriai už dešimties metrų, prie objekto, panašaus į gigantišką sidabrinę ištirpusios, namo apimties žvakės skulptūrą, baigėsi trečio individo pėdsakai.