Ji turbūt suriko. Higins akimoju prišoko prie bendražygės.
— Žiūrėk, — parodė Karlail.
Nepažįstamojo žymės driekėsi tolyn, prasmegdamos už apšviestos zonos. Kažkas vaikštinėjo basas.
Tai, kad jos abi sutartinai išsitraukė ir pakėlė pistoletus, keistai ramino.
Karlail įjungė išorinį skafandro garsiakalbį.
— Išlįsk, — pareikalavo.
Nieko neįvyko.
Ji ruošėsi žengti pirmyn, bet ant savo alkūnės pajuto Higins pirštus.
— Neverta.
— Kodėl?
— Nekreipk į jį dėmesio. Persekiotojas pasirodys, kai pats užsimanys.
— Man iškart palengvėjo.
Jos tęsė žygį. Higins atgal nesižvalgė, o Karlail retsykiais atsisukdavo. Basų kojų pėdsakai niekur nedingo, tačiau visuomet užsibaigdavo daugmaž už dešimties metrų. Po kurio laiko jai pasigirdo arba tiesiog pasivaideno, jog kažkas sėlina ir artėja prie peties. Įsikibusi į pistoletą mergina mitriai apsigręžė, bet nuo trečios poros pėdų jas tebeskyrė tas pats atstumas. Nejau įkandin sekė nematomas žmogus?
Galiausiai moteris pričiupo ne paslaptingoji esybė, o nuovargis. Abidvi be žodžių susmuko įsirėmusios į tviskančią sieną, iš šalmo vamzdelių įniko čiulpti perdirbtą vandenį ir glitoką vaisių skonio tyrę.
— Baltieji kūneliai praktiškai sunaikinti, — lyg ir sudirgusi pratarė Higins. — Eiti liko visai nedaug.
— Iki vartų?
— Ligi kol nusibaigsime. — Ji apsidairė ir virptelėjo, drebančiu pečiu prigludusi prie Karlail. — Aš nenoriu čia mirti.
— Kodėl? — Karlail burnoje nusėdo metalo prieskonis, bet jai viso labo ėmė kraujuoti dantenos.
— Nesu tikra, ar visiškai išnyksiu. Šiuose požemiuose pilna įmantrių įrengimų. Jie gali… mus užvaldyti.
— Žinau. Argi ne to geidi? Ne Pagrobimo?
— O Jėzau, ne. — Atsakymas labiau priminė maldą nei šventvagystę. — Aš nesu garantuota, jog tapsiu kažkuo geresniu už žmogų. Nederėtų atmesti tikimybės, kad mane paverstų rutinoje įkalinta sąmone, iš kurios atimtų bet kokius šansus tobulėti. Kitaip tariant, nutrenktų į pragarą. Net jei tave perkeltų į rojų, vargu ar tau norėtųsi leistis užvaldomai. Taip galima visiškai save prarasti.
— Tad kodėl jūs rizikuojate, mėgindami „pagauti žaibus”?
Higins atsiduso.
— Mums knieti prisiartinti prie… didybės ir grožio, aišku? Įsivaizduok, kad žvalgaisi nuo uolos viršaus arba žiūri į ją iš apačios ir jautiesi, hmm, pakerėta. Bet nukristi į prarają nė kiek netrokšti.
— Tavo potraukiai man nesuvokiami. — Karlail pamojo ranka. — Tokiose vietose lankiausi ne sykį. Paslaptingesnėse ir žavingesnėse, pavyzdžiui, kristalo džiunglėse arba geležinių koralų rifuose. Juos traiškiau žvalgybiniu transporteriu siekdama gauti, ko tikrai norėjau. Po šimts, juk čia ne gamtos kūriniai, o reliktai.
— Taip, tu nesupranti. Postžmonių gaminiai — kai juos matai iš arti, iš vidaus, virtualioje erdvėje, užuot spoksojusi į šitą… — ji atsainiai mostelėjo, — …techninę įrangą, — nuostabesni už bet kokius gamtos stebuklus. Pati tiesiog regi smegenis. Pilkąją medžiagą, vingius, įrantus — žodžiu, nieko ypatingo. Aš įžiūriu mintis. Meną ir mokslą. Kūrybą.
— Įspūdingesni už gyvąjį pasaulį? Už Dievą bei gamtą?
— Taip! — užsidegė žaibogaudė, tačiau kaipmat atlėgo, turbūt pajutusi, kaip įsitempė bendražygės raumenys. — Bent jau leidžiantys išsamiau pažinti realybę.
— Cha! — atšovė Karlail. — Smaukaliai. Štai kas iš esmės buvo pagrobtieji. Vėplos, braukantys savo kotus. Juk čia… — šįkart atsainiai pamoti atėjo eilė jai, — …gryna pornografija. Antraip kodėl jie taip greitai perdegė? Kodėl neišliko? Jei paklaustum manęs, atsakyčiau, kad mirtinai užsismaukė.
— Nė nenumanai, kaip klysti, — paprieštaravo Higins. — Pagrobtieji mylėjo visatą labiau, nei mes kada nors sugebėtume. Egzistuoja begalė mums neįsivaizduojamų egzistencijos rūšių, ir aš kalbu ne vien apie erdvėlaikį, mintis, sąmonę ar materiją. Visa tai jie ėmė suvokti prieš pasitraukdami. Nėrė žemiau Planko ilgio ir pranyko. Smulkiagrūdėje stichijoje. Ten arba dar toliau slypi iki šiol. Erdvėlaikis knibždėte knibžda jų protais. Menkesniais už pagrobtųjų intelektus, bet neapsakomai skvarbesniais už mūsiškius. Būtent tos sąmonės suteikė mums galimybę skraidyti virššviesiniu greičiu, pasirūpino chronologijos apsauga, dėl kurios laiko kelionių paradoksai tapo neįmanomi.
Panašias hipotetines kalbas Karlail girdėjo ne sykį.
— Tiksliai žinai?
Higins vargais negalais atsistojo.
— Taip. Aš juos mačiau. Kvantinius angelus. Eime ieškoti vartų.
Kirmgraužos ertmę moterys aptikto ten, kurlink žaibogaudė nusprendė žingsniuoti. Nūnai jos fizionomija atrodė persikreipusi ir nebepriminė žmogaus veido, tarsi metalinė galva būtų susitelkusi vien tik į pastangas atsispirti organinės kūno dalies irimui. Bendražygė kone tikėjosi išvysti skruostais varvančius gyvsidabrio lašus. Nuo įtampos stiklines Higins akis suraižė trūkio linijos.
Karlail abejingai nužvelgė vartus. Paprastai, neįžiūrimą jų formą apibrėžė auksiniai, juvelyriškai apdoroti rėmai su kristalų karoliukais, kurie tvyksčiojo sunkiai įsimenamais raštais. Pastarąją valandą ji kulniavo pro kur kas keistesnius, žadą atimančius objektus. Jutimus atbukino stulbinančių struktūrų gausa.
— Puikumėlis, — ištarė. — Atvedei mus, kur reikia.
Higins pabandė šyptelėti. Veidrodiniai paviršiai suribėjo.
— O tu padėk mums ištrūkti.
Karlail įsikibo į žaibogaudės ranką.
— Gerai.
Jos drauge žengė pro vartus. Tuo pat metu sulenkė kelius ir prieš veidus instinktyviai atstatė delnus. Po akimirkos vienu balsu nusijuokė, sumišusios apsimainė žvilgsniais ir nuleido rankas. Karlail turėjo sukaupti jėgas, kad išsitiestų stačia. Bendražygės pavyzdžiu netrukus pasekė ir Higins. Traukos jėga siekė 1.2 g: ne tiek jau daug. Jausmas toks, lyg nugarą slėgtų kuprinė. Akiratyje plytėjo apledėję, krateriais išrausti tyrai, kuriuos skaisčiai nutvieskė gelsvai balta F7 klasės saulė, iš pažiūros, nutolusi per dešimt astronominių vienetų, ir melsvai apšvietė ledinė, už Jupiterį didesnė milžinė — sekundę kitą rodės, jog toji užgrius. Danguje kybojo dar vienas palydovas, ties juodu terminatoriumi nusidažęs žalsvai geltonai, aiškiai matomas tarp žvaigždžių žiburėlių. Karlail paėjo kelis žingsnius į priekį ir atsisuko į vartus. Šiuos įrėmino glotni parabolė, tarytum ledo skulptūra.
— Kur mes? — niurzgiai paklausė Higins.
Karlail ją apdovanojo, kaip pati tikėjosi, padrąsinančia šypsena.
— Raizginyje, jei tik mums pasisekė. Palenktyniaukime, kuri pirma peržvelgs katalogą.
Žaibogaudė numojo ranka, atsitūpė, į šlaunis įrėmė alkūnes.
— Gilinkis pati.
Šalmo ekrane įsijungusi Mesjė objektų katalogą, Karlail metodiškai nuskenavo dangų. Skafandro davikliai persiuntė kiekvieną gaunamos informacijos trupinėlį: regimų žvaigždžių padėtį erdvėje, saulės ir nuo planetos atsispindinčios šviesos spektrą, žemės paviršiaus temperatūrą, kito palydovo judėjimą… Prireikė minutės, kol pagal duomenų analizę pavyko atrasti anonimišką skaitmenų virtinę, čionykštės sistemos kodą. Gautas koordinates ji patikrino raizginio žvaigždėlapyje.
— Sėkmė mūsų neapleido, — pasakė. — Iš raizginio neišsiveržėme, tik pasišalinome iš Karlailų dreifo. Klano avanpostų šalimais nerasime. — Mergina aplaižė suskeldėjusias lūpas ir krūptelėjo. — Vietiniai vartai nepažymėti. Nuo kitų mus skiria dvidešimt kilometrų. Keliausime į šiaurės vakarus. — Ji apsidairė, luktelėjo, kol skafandras pagal nubraižytą dangaus diagramą nustatys kryptį. Palydovas, kuriame jos atsidūrė, neturėjo magnetinio lauko. — Mes būtinai iki jų nusigausime.