Higins nutaisė skeptišką išraišką.
— Ir kur persikelsime?
Karlail padvejojo, bet galų gale nusprendė neslėpti blogų naujienų.
— Į gimtąjį ŠAR pasaulį.
Žaibogaudė atsistojo. Netgi išsišiepė.
— Pas Šviečiamojo amžiaus damas? Būtų įdomu jas pamatyti.
— Malonu žinoti, kad nenusiminei. — Pačios Karlail perspektyva nedžiugino. Ji nebuvo girdėjusi apie pašaliečius, kurie viešėjo gimtojoje ŠAR planetoje ir juo labiau iš ten sugrįžo. Šiuo momentu tegalėjo viltis, kad svečių stygių nulemdavo riterių atsargumas, o ne grėsmingai priešiškas elgesys.
Linguodamos per ledyną, bendražygės laikėsi šalmo ekrane nurodyto orientyro. Tačiau aplenkus didesnį ar mažesnį kraterį, navigacinė sistema atlikdavo naujus apskaičiavimus ir pakeisdavo kryptį. Trumpiausio kelio nepasiūlydavo.
— Užnugaryje vėl pastebėjau pėdsakus, — tarė Higins, kai jos pajudėjo negiliu slėniu, kurį, regis, išgremžė vandens srautas, nors, žinoma, nieko panašaus neįvyko.
— Jie priklauso mums, — atsiliepė Karlail niršdama, kad palydovė išvis apie tai užsiminė. Anksčiau nė nepagalvojo, jog persekiotojas iš Čemobilio olos galėtų atsekti pavymui. Dabar nelemtos minties niekaip nesisekė išguiti iš sąmonės.
— Kodėl pėdsakai įsispaudę priešais?
— Nes grįžtame atgal ta pačia kelio atkarpa.
— Aš ne ką teįžiūriu, — Higins tonas bylojo apie palengvėjimą ir susitaikymą su likimu. Ji nuleido ranką ant palydovės peties, neilgai trukus prislėgė dalimi kūno svorio. Karlail ūmai atsikratė skrandžio turiniu ir vos neprarado sąmonės sulaikiusi kvapą, laukdama, kol valymo mechanizmai iškuops skafandrą, o išvamos atsidurs perdirbimo įrangoje. Dvokas niekur neišsisklaidė, bet po kurio laiko jis taip įsigėrę į šnerves, kad mergina nieko nebeužuodė.
Jos klūpčiojo pirmyn. Kitas planetos palydovas pasislinko savo orbitoje, ir dabar ledinės milžinės paviršių subjaurojo juodas, elipsės formos šešėlis. Kartkartėmis toji dėmė, rodės, nuslysdavo į priekį, retsykiais, dideliam jų nusivylimui, traukdavosi atgal.
— Reliatyvus palydovo judėjimas, — tarė Higins, nustebindama Karlail įžvalgia, raminančia pastaba.
Iki kitų vartų reikėjo svyruoti labai ilgai, net ir tada, kai akiratyje sušmėžavo mažutės taisyklingos jų formos; vietinis pasaulis savo dydžiu pranoko daugumą žemiškųjų planetų, — jau nekalbant apie palydovus, — kuriose moterys lankėsi, todėl intuicija joms iškrėtė piktą pokštą. Kirmgraužos ertmę žymėjo ledo kvadratas, nusklembtas kaip rėmeliai. Slinko valandos, ir šie vis augo regėjimo lauke… bet pasitaikydavo akimirkų, kai imdavo tolti. Palydovo šešėlis pranyko iš melsvos milžinės atmosferos.
— Ar jau atėjome? — paklausė Higins ir nusijuokė iš savęs pamačiusi, kad ligi dešimtmetrinio vartų žymeklio beliko koks šimtas metrų. Susiūbavusi palinko į priekį. Karlail tūptelėjo, leido žaibogaudei nuvirsti jai ant peties ir pukšėdama grįžo į vertikalią padėtį. Sidabraplaukė svėrė stebėtinai mažai. Mergina nulingavo ligi vartų, kone pro juos įgriuvo. Netikėtas šviesos pliūpsnis privertė ją užsimerkti, palaukti, kol prie pakitusio apšvietimo prisitaikys antveidis. Kojos susmego į minkštą pagrindą. Higins tapo dar lengvesnė. Karlail svirduliuodama atsitraukė nuo kirmgraužos per porą žingsnių ir veidu drebės į smėlį. Po kelių sekundžių išropojo iš po bendražygės kūno bei apsidairė.
Blyškiai mėlyname danguje skaisčiai tviskėjo jauna, nedidukė, melsvai balta saulė. Jos persikraustė į uolėtą Žemės tipo planetą, kurios traukos jėga tesiekė 0.86 g, o atmosferą sudarė plonas anglies dvideginio sluoksnis. Iš pažiūros čia gyvybė neegzistavo: aplinkui viso labo stūksojo kopos, rusvai gelsvi, padūlėję smiltainiai, juodos, vėjų nugairintos uolos. Po viešnagės Čemobilyje ir lediniame palydove čionykštis pasaulis priminė sodą — dzenbudistų sodą, nors žemę išvagojo ne grėblių ruoželiai, o ratų vėžės. Priešakyje, visai netoliese, stiebėsi deimanto plokštėmis apdengta, į šiltnamį panaši arkologija, įmantri, kelių šimtų metrų aukščio ir ne vieno kilometro ilgio struktūra. Už nugaros vartų vietą ženklino dvi juodos akmeninės kolonos. Tarp provėžų, įsirėžusių greta arkologijos, bei kirmgraužos, nebuvo jokių pėdsakų.
Sunkiausiai sekėsi surasti įėjimą. Artėjant prie komplekso, perregimos sienos iškilo it vientisas skardžio paviršius. Į kimius riksmus, nuskambėjusius įprastais iškvietimo dažniais, niekas nesureagavo. Apsvaigusi, bet išsaugojusi ganėtinai aiškų protą, Karlail suprato, kad privalo keliauti palei ratų vėžes. Ji kėblino per smėlį, kol aptiko vieną vingiuotą giją ir nusliūkino ten, kur toji vedė. Galų gale išvydo dešimties metrų aukščio oro šliuzą. Durų skambučio, be abejo, nepamatė ir į pagalbos šūksnius nesulaukė jokio atsakymo. Susmukusi ant žemės vėl išsirabždino iš po Higins, nusivilko ligi sienos, įniko kumščiais ją tvatyti, paskui spardyti. Nėrėsi iš kailio penkiolika minučių, tačiau pastangos nuėjo vėjais. Karlail atsitraukė per šimtą metrų, sugraibė pistoletą, paleido šūvius į vaiskią dangą, tiesiai virš šliuzo. Nuo koncentruotos „Vebsterio” papliūpos deimantinė plokštė nenukentėjo, tiktai pajuodo, vis dėlto triukšmas kilo nemenkas. Oro šliuzo durys ėmė vertis. Mergina tučtuojau liovėsi šaudžiusi, numetė pistoletą ir pakėlė rankas. Iš komplekso atsargiai išniro optinis prietaisas, kuris pasidairęs smuko atgal. Liukas atsidarė iki galo, ir laukan iškurnėjo penkios figūros su skafandrais.
Atėjūnų veidus slėpė užtamsinti šalmų antveidžiai. Kai jos dažniais atsklido balsai, skafandre įsijungė japonų— amerikiečių kalbų vertiklis.
— Kas jūs ir iš kur atkeliavote? — paklausė nepažįstama moteris.
— Aš Liusinda Karlail. Čia Moraga Higins. Mes atėjome pro kirmgraužos vartus, persikėlėme iš Čemobilio. Abi sergame sunkia spindulinės ligos forma, todėl mums reikalinga jūsų pagalba.
— Mes padėsime, be abejo, — atsiliepė moteris. — Jūs esate karo belaisvės.
— Puiku, — suniurnėjo Karlail ir savo ginklą nuspyrė prie grupelės vadės. — Veskitės mus vidun. — Keliai sulinko. Kažkas griebėją už rankos. Mergina išsitiesė stačia, pasiryžusi eiti, kol įstengs. Du žmonės pakėlė Higins. Karlail, kiūtindama penketuko apsuptyje, įžengė į oro šliuzą, perėjo dezaktyvacijos kamerą ir išvirto į erdviąją arkologiją, kur atsivėrė vaizdas į sodus, atskirtus žolynais, žemaūgiais medeliais, aukštais pseudomediniais pastatais. Būrys nusiėmė šalmus. Paaiškėjo, kad jį sudarė vienos moterys, trys japonės ir dvi indės. Sureagavusi į vadės gestą, Karlail taip pat išsivadavo iš šalmo, podraug nusiplėšė plaukų kuokštą. Iš aplinkinių žvilgsnių sumetė, jog atrodo klaikiai ir atsiduoda siaubingu dvoku.
Artimiausias porą minučių vyravo sąmyšis, užsibaigęs tuo, kad merginą paguldė ant ratuotų neštuvų ir nustūmė į pirmosios pagalbos izoliatorių, įrengtą netoli oro šliuzo: vidutinio dydžio kambarį žaliomis sienomis ir vienu langu, už kurio plytėjo smėlynai. Aparatūra, žinoma, buvo skirta pacientams, nukentėjusiems per nelaimingus atsitikimus už komplekso ribų, bet vargu ar čiabuviai tikėjosi, jog reikėsi gydyti radiacijos paveiktus nelaimėlius. Ją perkėlė ant lovos, prie rankos prijungė lašelinę, ir po kelių sekundžių Liusinda Karlail prarado sąmonę.