Ji atsibudo kitoje klinikoje, pamatė gulinti visiškai nuoga. Ore sklandė sodrus gėlių aromatas, atmieštas silpnu, su niekuo nesupainiojamu išmatų tvaiku, kurį prislopino dezinfekavimo medžiagos. Šalia gulto riogsojo masyvi plieninė mašina, prie įvairių jos kūno dalių prisijungusi blizgančiais vingiuotais vamzdeliais ir plonyčiais, kontroliniams įrengimams priklausančiais optinio pluošto laidais. Greta, pasvirusi virš lovos, stovėjo japonė baltu chalatu.
— Kaip jaučiatės?
Karlail pakrutino ranką, ir jos judesį atkartojo į galūnę įbesti vamzdeliai. Nanotechnikos stebuklas, visai kaip Moragos veidas. Svetimkūniams skverbiantis iki geliančių kaulų, sutrūkčiojo oda bei raumenys. Mergina pabandė atsisėsti, bet moteris švelniu stumtelėjimu privertė ją vėl išsitiesti.
— Aš jaučiuosi daug geriau, — tarė Karlail.
— Pati matau, — atsakė nepažįstamoji. — Nenuostabu. Be sąmonės išgulėjote savaitę. Per tą laiką visiškai pakeitėme jūsų kaulų čiulpus, apdorojome kitomis išplėstinėmis, invazinėmis terapijos priemonėmis.
— O aš tikėjaus eutanazijos.
Moteris susiraukė, bet po akimirkos pakreipė lūpų kampučius aukštyn.
— Jūs, žmonės, turintys savo asmenybės kopijas, per lengvai pasiduodate. Šviečiamasis amžius mus skatina tobulinti gydomąsias technologijas, kurios atgaivintų gyvuosius, užuot prikėlusios numirėlius. Vis dėlto jūs esate karo belaisvė. Mums nevalia jūsų žudyti. Rodos, tai draudžia Ženevos konvencija.
Karlail nugurkė seiles. Gerklę nudegino skausmas. Nepastebėjusi šešėlių, paprastai regimų akiračio pakraštyje, ji suvokė, jog neteko plaukų, antakių ir blakstienų. Medikė padavė vandens stiklinę. Ligonė nurijo gurkšnį. Kai kurie dantys iškrito, todėl dantenas nutvilkė šaltis. Nepaisydama peršulių, Karlail liežuviu patyrinėjo švarples: neužčiuopė kandžio, iltinio ir poros krūminių. Nuo paties liežuvio luposi odelė.
— Ačiū, — padėkojo. — Kaip laikosi Higins?
Moteris keistai ją nužvelgė.
— Jūsų palydovės reikalai labai komplikuoti. Kūno išgelbėti mums nepavyko. Metalinė, nanotechnologijomis sukurta galva, hmm… neveikia, bet viduje kažkas tebekirba. Mes įdėmiai ją tiriame ir pasistengsime išsaugoti.
— Gerai. — Karlail nusišypsojo, pajuto, kaip suskeldėjo oda. — Žinote, nė nemaniau, jog mirti taip velniškai nemalonu.
— Sąmonei įgimta siekti išlikimo, — atsakė moteris. — Šiuo metu jums geriausia būtų pamiegoti.
Liusinda patogiau įsitaisė, ėmė snūduriuoti, nesipriešindama raminančiam aplinkos poveikiui. Kambarys atrodė gerokai mielesnis negu pirmosios pagalbos izoliatorius: lovą supo popierinės širmos, viršum jų ir tarpeliuose buvo matyti kažkokia stoginė bei kiti gultai. Veidą sušildė saulė, vos įžiūrima kitapus užtamsinto lubų skliauto, ir ji pagaliau kietai užmigo.
Pakirdo toje pačioje palatoje, bet prie lovos mašina nestovėjo, o kūną dengė antklodė. Saulė kybojo netoli horizonto linijos, ir Karlail instinktyviai suvokė reginti saulėtekį. Atsisėdo, nusimetė apklotą, pamatė, jog dėvi naktinius marškinius su nugaros praskiepu. Rankų, kojų, šonų kiaurymes užpildė audinių masė, iš pirmo žvilgsnio lyg ir organinės kilmės. Ant jų lopinėlių stigo gyvaplaukių, nors, tiesą sakant, plaukai nežėlė niekur. Oda vis dar buvo išsausėjusi, dantų tebetruko. Nieko baisaus, tokius defektus nesunku ištaisyti. Ji pajuto neįtikėtiną jėgų antplūdį, suvokė, kad protas veikia nepaprastai aiškiai.
Į kambarį grįžo japonė, nešina vyniojamojo popieriaus paketu.
— Labas rytas, — pasisveikino. — Aš esu daktarė Kaori Joši. — Prisėdusi ant sulankstomos kėdutės lovos kojūgalyje, pridūrė: — Kaip matau, jaučiatės geriau.
— Kur kas geriau, ačiū.
— Puiku. Jei norite, galite keltis. Jus jau nuprausėme. — Medikė nuleido ryšulį ant lovos. — Čia drabužiai.
Joši pradingo už širmos, o Karlail užsimetė šilkinį chalatėlį ir įsispyrė į juodas šlepetes. Tvirtai atsistojusi pasitraukė nuo gulto.
— Pasivaikščiokime malonesnėje aplinkoje, — pasiūlė japonė.
Jos žingsniavo per tikrą žolę, glotnią ir sausą kaip dirbtinė veja, ėjo palei aptvertas lysves, kol išniro į sodą. Parko teritorijoje tyvuliavo ežerai, stiklines dausas pritemdė migla. Šen bei ten juodavo keistų formų statiniai. Tolumoje aidėjo moterų ir vaikų balsai. Medikė nusivedė ją iki juodo, medinio suoliuko subtiliais išlinkiais, patogia sėdyne bei atlošu.
— Kaip čia ramu, — tarė Karlail.
— Privalau jums kai ką pranešti, — pasakė Joši. — Jūs išmiegojote dar savaitę. Terapija baigta. Bėda ta, kad rezultatai nedžiuginantys. Ląstelės per daug pažeistos. Suleidome jums vaistų, kurie numalšino skausmą ir praskaidrino protą. Kitąsyk sudėjusi akis, galbūt po kelių valandų, jau nebepabusite.
Suglumusi, prislėgta Karlail įsispoksojo į pašnekovę.
— Aš vis dėlto mirsiu?
Joši palinko į priekį, spustelėjo jos delną.
— Deja, taip.
Karlail užtvindė pykčio banga.
— Kodėl manęs neišsiuntėte namo? Bent jau būčiau atnaujinusi kopiją prieš… — ji nepajėgė pratęsti.
— Iki artimiausio pasaulio, kuriame nusikopijuotumėte sąmonę, reikėtų skristi ilgiau nei savaitę, — atsakė medikė. — Jūs įnirtumėte anksčiau, negu ten nusigautumėte ir prarastumėte šansą psichologiškai pasiruošti kitam visatos ciklui.
— Ką padaryti? — sutrikusi paklausė mergina.
Japonė suglaudė delnus į dvigubą saują, tarsi laikydama vandenį.
— Suvokimas, jog kai ką galime išsaugoti ateičiai, šį tą reiškia. — Ji pamirksėjo, suplazdendama žiburiuojančiomis blakstienomis. — Nedaug ką… bet nieko kito mes neturime.
Vienas iš pirmųjų ŠAR tyrimų, analizavusių postžmonių atradimus, įrodė senąją Heldeino teoriją apie materiją, kuri įgaudama įvairiausias formas nuolat grįžta į galybę kitų kosminių ciklų. Nepaneigiamus, patikimus, kiek tai įmanoma, fizikos dėsnius visi pripažino. Bet paguodą, nors ir menką, jie teikdavo tiktai riteriams. Tiesą žmogus įsisąmonindavo pats, žingsniuodamas vienišu dvasinio pažinimo taku. Anot hipotezių, egzistuoti galėjo ne vien amžinas, neįsivaizduojamai, netgi nesuskaičiuojamai daugkartinis materialios sielos ir materialios visatos atgimimas, bet ir evoliucionavimas, tačiau pažanga priklausė nuo skaidrumo, kuriuo pasižymi protas, prieš sugrįžimą į šviesą pasitinkantis neišvengiamą tamsą. Karlail tuo tikėjo kaip bet kokiais kitais patvirtintais teiginiais, ir dabar ji suvokė, kad asmenybės kopijos ne tiek padeda sutaupyti laiką, kaip juokaudama minėjo Armandui, kiek atitolina akistatą su giltine.
Vėl aprimusi, mergina atsiduso. Ak, kaip gera alsuoti. Džiugiai nuteikdavo kiekvienas kvėptelėjimas. Ji to nežinojo, kai save nukopijavo. Daug ko neišmanė: nenutuokė, kad įkvėpti orą malonu, o išleisti paskutinį kvapą bjauru, kad mirtis atstoja pradžią ir pabaigą, nieko nereiškia, tačiau įkūnija svarbų etapą, kad siela materiali, bet jos neapčiuopsi… kad pirmoji reakcija į Vinterį buvo teisinga. Stereotipišką antrąją išdegino Čemobilyje viešpataujanti radiacija, kai Liusinda Karlail merdėjo drauge su Moraga Higins.
— Kas nutiko Higins?
Joši skruostą sudrebino tikas.
— Galva susitaikė su netektimi. Su mumis bendrauja radijo bangomis. Higins asmenybė, regis, išgyveno. Kol kas su ja tariamės, kaip elgtis toliau. Ji nepriklauso Karlailams, oficialiai jūsų šeimai nedirba, todėl nėra karo belaisvė. Jei pageidaus, bus repatrijuota į Naująjį Glazgą. Tik dar neaišku, kojai norisi. Higins sąmonėje tvyro painiava, o mes negalime pasiūlyti jokių vaistų, išskyrus pašnekesius.