Karlail skeptiškai nusišypsojo.
— Psichoterapinius?
— Fizikinius, — pataisė Joši.
— Logiška. Ką gi, perduokite jai… geriausius mano linkėjimus.
Gyvenimas atrodė nuostabus. Šitas gyvenimas teikė palaimą, bet jis netrukus baigsis, dėl ko Karlail neapsakomai gailėjosi. Supratimas, jog egzistencija kartojasi begalę sykių, neguodė. Reikšminga buvo tiktai dabartinė. Į tamsąji prasmegs tejausdama pyktį, apmaudą ir širdyje liepsnojantį geismą gyventi. Su savo likimu nesusitaikys, ir jokia apvaizda jos proto nenušvies.
— Mes norėtume jūsų šio to paprašyti, — droviai pratarė Joši. — Miegodama kalbėjote ir pasakojote, kaip čia atsidūrėte. Tvirtinote, esą riteriai pagrobė jūsų laivą drauge su teleportacijos prietaisu.
— O… — Karlail nuraudo. — Atleiskit, aš tiesiog… klejojau. Tikiuosi, jūsų neįžeidžiau.
— Nė trupučio. Tai gryna tiesa.
— Ką?
— Gryna tiesa, — pakartojo Joši. — Riteriams iš tikrųjų knietėjo gauti KTĮ. Jie būtų pasinaudoję kitomis progomis, kad pasiektų savo tikslą, jei pati nebūtumėte įteikusi įrangos ant lėkštutės. Tiksliau, nusavinti aparatūrą padėjo Džonstonas. Kaip atlygį jam suteiks leidimą prisidėti prie tyrimo.
— Minutėlę, — sukluso Karlail. — Jeigu jūsiškiai siekė gauti įrangą, kodėl į Čemobilį jie nenukako pro vietinius vartus?
Klausimas nustebino medikę.
— Jūs nesuprantate. Mes esame moterų planetoje. Gimtajame pasaulyje. Riteriai neturi teisės išjos rengti ekspedicijų, kad ir kaip patogu tai būtų. Tegali aplankyti savo antrąsias puses ir vaikus.
— Čia nėra vyrų?
Joši nusijuokė.
— Aišku, kad yra. Riteriais vadiname negausų elitą, nors jam priklauso daugiau žmonių, nei rodo vardas. Psichines ir fizines, riteriams reikalingas savybes pajėgus išsiugdyti maždaug vienas iš penkių vyrų. Likusieji, taip pat ir moterys, atlieka visuomenei būtinus darbus. — Ji pamojo ranka. — Bet svarbiau kas kita — radinys Euridikės planetoje, kurį kontroliuodami jie įgys labai daug galios.
Karlail pritardama palinkčiojo.
— Pati žinau! Štai kodėl mano šeima negali jiems leisti užvaldyti raizginio mazgo.
Tobuli japonės antakiai nežymiai pakilo.
— Raizginio mazgo?
— Aha. Grupės vartų, esančių taip arti vieni kitų, jog tie atstumai lengvai įveikiami pėsčiomis.
— Ne, riteriams labiausiai rūpi objektas, jūsų pramintas reliktu. Kaip manote, kas jis?
Mergina paskėsčiojo rankomis.
— Aš spėjau, kad žvaigždėlaivio, atskraidinusio kolonistus į Eu-ridikę, liekanos. — Karlail šyptelėjo. — Hipotezę patvirtina jo persiųstas apsauginis virusas su „Maikrosofto” kodais.
Joši irgi nusišypsojo.
— Tikslaus atsakymo nežino niekas. Galbūt jis perėmė kodus skenuodamas Euridikės ryšio kanalus. Vis dėlto preliminari riterių analizė įrodo, jog jūs teisi. Reliktas iš tiesų yra žvaigždėlaivis. Maža to, jis įkūnija kirmgraužų generatorių.
— Kad aš apsišikčiau! — pritrenkta bemaž užstaugė Karlail ir susizgribusi atsiprašė. — Atleiskit dėl nešvankios kalbos, bet naujienos dar prastesnės, negu mes galvojome. Jeigu riteriai gebės generuoti kirmgraužas…
— Jos prastesnės tiktai jūsų požiūriu, — mandagiai, nors ir pralinksmėjusi, pataisė Joši. — Visų pirma reliktas, tiksliau, mašina, sukūrė nūdien egzistuojantį kirmgraužų raizginį. Generavo Karlailų dreifą.
Man derėtų tučtuojau numirti, — dingtelėjo Liusindai Karlail. Reikėjo pakratyti kojas anksčiau, negu išgirdau šitą žinią. Bet ji privalėjo sužinoti daugiau, išgerti savąją taurę ligi dugno.
— Ar reliktu įmanoma kontroliuoti kirmgraužas?
— O taip, — atsakė Joši. — Kai tik pavyks jį įvaldyti. Todėl riteriams prisireikė KTĮ, kuris funkcionuoja kaip primityvi kirmgraužų gamintojo versija. Ištyrę teleportacijos įrangą, jie viliasi perprasti ir raizginio generatorių. Nori jį kontroliuoti, anot jūsų.
— Kodėl man visa tai pasakojate? — Karlail nuomone, medikė elgėsi žiauriai, pateikdama informaciją, kuria jai nelemta pasinaudoti.
— Mes nenorime, kad riteriai įgytų tokią galią, — paaiškino japonė.
— Betgi jie yra elitiniai jūsų žmonės, kaip pati minėjote.
— Teisingai. Deja, čia ir yra bėda. Jeigu riteriai taip netikėtai įgaus naujų svertų, subtili lyčių bei visuomenės sluoksnių pusiausvyra išsiderins, ir valdžios svarstyklės neabejotinai pakryps jų naudai.
Karlail išpūtė akis. Iš tokios pusės apie saviškius niekada negalvojo. Bet riterių nesutarimus galima išnaudoti šeimos ir jos pačios labui…
— Kaip, atskleisdama man tiesą, ketinate sau padėti?
Joši veide atsispindėjo bejausmė išraiška.
— Sprendimą priimsite jūs. Tenoriu priminti, kad būdama karo belaisvė turite teisę susirašinėti su artimaisiais, o jūsų korespondencijos slaptumą užtikrina įstatymai ir Ženevos konvencija.
— O… — nutęsė Karlail. Kurį laiką jos sėdėjo tylėdamos.
— Kuo pageidautumėte užsiimti? — galiausiai paklausė medikė.
— Norėčiau likti čia.
Linktelėjusi Joši pakilo nuo suoliuko.
— Gal jums ką nors atnešti?
— Taip. Mielai išgerčiau ir užkąsčiau, be to, man reikės rašymo priemonės. Privalau namo išsiųsti laiškus.
— Šeimai?
— Taip. Ir vieną sau.
13. GIGANTIŠKI DRIEŽAI IŠ KITOS ŽVAIGŽDĖS
Erdvus, tuščias pastatas, iškilęs prie dokų, kadaise atliko sandėlio funkcijas, tačiau jis tapo atgyvena prieš daugelį dešimtmečių, kai įsigalėjo nanogamyba. Ben-Amis nenumanė, kokios prekės buvo saugojamos tarp šių sienų, bet aitrokas ir gižus, ore sklandantis, į grindis, net į skersines sijas įsismelkęs kvapas bylojo, jog čia nuo senų laikų užsiliko alkoholio molekulių. Pernelyg gausūs elektros ištekliai, ko gero, palaikydavo atitinkamą temperatūrą bei drėgnumą. Dabar jie tiekė energiją apšvietimo ir garso įrangai, holografiniams projektoriams bei mašinoms. Dainavimo, šokių, dialogų repeticijos, darbai scenoje ir rekvizito ruošimas tęsėsi jau savaitę. Pirmą kartą per jo karjerą Septyniasdešimt Devintosios apygardos municipalitetas skandalingai uždraudė statyti spektaklį Jardin dės Ėtoiles parke, atseit būgštaudamas, kad šiame gali kilti gaisras. Ben-Amis paprašė savojo Euridikės asamblėjos nario užginčyti sprendimą, laikinai perkėlė „Maištininkus ir sugrįžėlius” į atokesnę vietą.
Per pokalbį su žurnalistais ją praminė „Ištremtuoju teatru”. Skaisčiai nušviestas pavadinimas nūnai kabėjo virš durų.
Šiandieną jis pirmą sykį ketino peržiūrėti generalinę viso pirmojo veiksmo arba įžangos — viskas priklausė nuo to, kaip pradžia susiklostys — repeticiją. Prodiuseris įsitaisė ant plastikinės kėdutės, trečioje ar ketvirtoje eilėje nuo priekio. Vinteris, Kolderis, Kovalskis ir Al-Kajed atsisėdo jam už nugaros. Likusieji, technikai su scenos darbininkais, pritūpė dar toliau arba tiesiog sustingo tarpueiliuose. Šen bei ten šmėžavo ir nepažįstami veidai. Ben-Amis bandė nuslėpti peržiūrą nuo visuomenės, bet anaiptol ne nuoširdžiai — iš tiesų jam norėjosi, kad apie spektaklį pasklistų gandas. Tuščioje tamsioje scenoje, priešingose jos pusėse, viso labo kybojo keturių metrų aukščio, iš medžio bei kartono sukaltos, radijo bangomis kontroliuojamos, butaforinės tankų vaikštūnų kopijos.
— Atrodo neblogai, — pasviręs pirmyn, tarstelėjo Vinteris.
Atsisukęs Ben-Amis išsišiepė.