— Turiu jums staigmeną.
— Didesnė už Priešingybės tunelyje vyksiančią orgiją, kuri bus parodyta per trečiąjį veiksmą? — paklausė Kolderis. — Laukiu nesulaukiu.
— Ne, nieko panašaus, — užtikrino Al-Kajed.
— Pradedam, — į mikrofoną, pritvirtintą prie gerklės, pasakė Ben-Amis.
Virš užpakalinės scenos dalies nušvito spalvinga Žemės holograma. Mėlynas ir baltas rutulys, papildytas žaliais, rudais kontinentų lopiniais bei sausumos masyvų kontūrais, pagal kuriuos planetą buvo galima atskirti nuo bet kokio kito apgyvendinto žemiškojo tipo pasaulio. To užteko: su niekuo nesupainiojami, simboliški Afrikos rago ir nužnybto Viduržemio ežero vaizdai įsirėžė į žmonių atmintį nuo klasikinio „Apolono 8” skrydžio laikų. Ben-Amis išgirdo, kaip Vinteris pro dantis įtraukė orą, ir nusišypsojo tamsoje.
Kaip papasakoti istoriją, kai pats dalyvauji istorinės reikšmės įvykiuose?
Per pastarąsias porą dienų Bendžamino Ben-Amio žvilgsnis nuolat šaudė tarp scenarijaus ekrano ir naujienų sienos. Vienu momentu žinių tarnybos operatoriai nufilmavo slėnio panoramą. Pietiniame žemyne, vos už kelių šimtų kilometrų nuo Naujosios Pradžios, atsivėrė vaizdas, kokio jam gyvenime neteko matyti. Kameros užfiksuotas, per penkis kilometrus nudrikęs kraštas transformavosi kone pernakt: iš derlingo, bet laukinio, krūmokšniais apžėlusio paupio virto dirbamais žemės sklypais. Melsvai žalsvus atspalvius pakeitė sodri žaluma, sudygo tvoros, stikliniai statiniai, lygiais tarpais išsidėstė namų grupelės, kurios turėjo nuosavus palydovinių antenų spiečius ir zenitinių raketų pabūklus. Susidarė įspūdis, tarytum klonyje išsivyniojo žalias fermų kilimas — visi ūkiai tarpusavyje atrodė beveik tapatūs, tačiau kiekvienas demonstravo individualius savarankiškumo bruožus bei apsaugos priemones.
Prieš susitelkdamas į darbą jis nukreipė akis į kavinės langą ir pažiūrėjo į gatvę, kur dominavo tokie patys, dėmesį blaškantys reginiai: visur sukiojosi nepažįstami žmonės. Pavyzdžiui, tylūs, budrūs individai azijietiškais veido bruožais ir spalvingais drabužiais, vyriškos giminės atstovus išskiriančiais iš juodai apsirengusių riterių. Liusinda juos vadino „komunistais”, arba DK. Skaičiumi šiuos gerokai pranoko „fermeriai”, anot Karlaiclass="underline" smalsiai besidairantys, žioplinėjantys, balsingai dudenantys, prakaituotais griežto stiliaus kostiumais išsipuošę suaugusieji, būriai lakstančių, krykštaujančių, kvatojančių vaikų, įdegusių mažylių saulės nublukintais plaukais, baltais švarplėtais dantimis. Fermeriams, regis, turėjo užtekti veiklos savo viensėdijose, bet jiems netrūko laiko ir iškyloms ar pasivaikščiojimams po parduotuves. Kaip turistams, atvykėliams stigo takto; kaip pirkėjai, jie stokojo pagarbos bei mandagumo — tėkšdavo savo A.A. dolerius ant prekystalio, tarsi darydami krautuvėlei malonę, ir išžygiuodavo pilnais glėbiais daiktų. Veidai, nors ir gana jauni, buvo nepatobulinti, seniai matę skustuvą, dėmėti, išvagoti raukšlelėmis. Moterys dažniausiai pirkdavo kosmetiką ir apdarus; vyrai teikė pirmenybę dezodorantams bei įvairiems prietaisams.
Prireikė dienos, kol jis sumąstė, kaip parduotuvių klientų invazija galėtų pjesei suteikti naudos — tiek praktiniu, tiek emociniu aspektu.
Holografinė Žemė pasisuko, tuo pat metu užgriaudėjo orkestrinės muzikos įrašas. Į skardžius ritmiškus garsus pamažu įsiliejo stiprėjantis mušamųjų bumbsėjimas. Kilnodami vikšrus ir kojas, stumdydami ginklų vamzdžius, į taktą nerangiai susiūbavo tankai. Jie prisiartino vienas prie kito pagal būgnų trenksmą, atliko apgaulingus manevrus, atsitraukė, dar kelis sykius paslankiojo į priekį ir atgal. Neskaitant vėliavų, nudažytų ant korpusų — žvaigždėtos su raudonomis, baltomis juostomis ir blizgančios geltonų žvaigždelių apskritimu, — tuodu atrodė bei judėjo visiškai vienodai.
Iš užkulisių į centrinę scenos dalį ant pirštų galų atitipeno aukšta moteris apdriskusia plevėsuojančia suknele; nutvieksta prožektorių, ji atsisuko į auditoriją. Gvinetė Voit, garsiausia Euridikės solistė. Klausytojus užliejo kerintis, klasikinės mokyklos išugdytas balsas, prie kurio nesiderino prastos Vinterio eilės:
Ir taip toliau. Žodžiai skambėjo kaip rimuota, primityvi ir didaktinė tirada, tačiau moters balsas jiems suteikė šiurpaus žavesio. Šviesos bei šešėlių žaismas tankus pavertė siluetais, išties panašiais į gigantiškus driežus arba tiranozaurus, kurie puldinėjo kits kitą, bet nuo smūgių susilaikydavo, kol pagaliau…
Holografinė planeta išblėso, o scenos ekrane pasirodė ne ką blogiau pažįstamas kylančių raketų vaizdas. Nuo užtaisų, pažymėtų vėliavomis su žvaigždžių apskritimu, kameros objektyvas nukrypo į povandeninius britų, prancūzų, rusų laivus, iš kurių jie buvo paleisti. Flotilę ūmai pakeitė debesų grybai, augantys virš raketinių JAV bazių, ir tenykščių karinių zonų, nenukentėjusių per pirmąją ataką, atsakas. Jis užleido vietą serijai žaibiškų, šabloniškų kadrų — Eifelio bokšto, Big Beno, Vatikano, Kremliaus, — kiekvieną iš kurių lydėjo branduoliniai sprogimai. Žemės holograma vėl užsižiebė, bet šįsyk trimatį pavidalą įgavo į archyvus įrašyta, iš artimosios orbitos filmuota medžiaga: jūros ir žemynai, žiburiuojantys tūkstančiais šviesos taškelių.
Vaizdinės, karą perteikiančios priemonės Ben-Amį tenkino. Gerokai sudėtingiau buvo pademonstruoti, kaip kariniai Amerikos DI evoliucionavo, įgavo sąmoningumą, išdegino tinklus ir įsiskverbė į sąmones žmonių, prisijungusių prie bendrosios sistemos. Prodiuseris neabejojo, jog žiūrovai žinos apie Negailestingą Pagrobimą, bet vis tiek norėjo jį parodyti, bent jau simboliškai.
Voit pabėgo nuo scenos, būgnų dundėjimas tapo stipresnis ir spartesnis, apšvietimas prigeso: karas tęsėsi tamsoje. Kelias sekundes kažkas tyliai šiušeno, o kai prožektoriai vėl užsiplieskė, paaiškėjo, kad ant grindų guli dvi eilės klaviatūrų, virš kurių styrojo žalsvai blizgantys, it popierius ploni ekranai. Iš priešingų užkulisių išrūko tuzinas žmonių maskuojamosiomis šilkinėmis uniformomis ir tamsiais akiniais. Jie išsirikiavo, prisėdo už ekranų sukryžiavę kojas, atsisukę vieni į kitus, įniko barškinti per klaviatūras. Vietoj planetos hologramoje žiūrovai pamatė pro šautuvo taikiklį regimus masyvius kulkosvaidžius, kurie tratėjo išvien su klavišų tarškesiu. Triukas, be abejo, neįspūdingas, nes abiem atvejais buvo panaudotas tas pats garso efektas. Technikai mainėsi išgiedotomis instrukcijomis, pusė jų dainavo angliškai, kitas pustuzinis — prancūziškai. Ginklai pajuodo iki šešėlių ryškiais kontūrais, už jų ligi Žemės apimčių išaugo šviesos sfera, sudaryta iš gausybės įvairiaspalvių linijų, kurios vijosi ir susikirsdamos blykčiojo lyg žiežirbos elektrostatiniame generatoriuje. Švytėjimas sustiprėjo, holografija pasislinko į priekį ir išsiplėtė.
Staiga žmonės iš JAV pusės sutartinai pakreipė ekranus ir pasuko galvas auditorijos kryptimi; visus kompiuterių monitorius bei užtamsintus akinius — neskaitant kelių išimčių, kurias pastebėjęs Ben-Amis mintyse sau prisakė vėliau pašalinti nesklandumus — nutvieskė viršuje sūkuriuojančios sferos atspindys. Technikai iš Europos tęsė darbus, nekreipdami dėmesio į permainas.
Amerikiečių tankas irgi neišvengė pokyčių. Trūktelėjus paslėptą lyną, jis susiskaidę į atskiras dalis. Kiekviena iš jų įgavo savitą formą: bokštelis ir kabina, ginklai, kojos ir vikšrai transformavosi į autonomines karo mašinas. Vienos, įgijusios sparnus, liko sklęsti ore, kitos, užsiauginusios galūnes, pasileido tekinos. Scenoje ūžtelėjo anglies dvideginio srautas, simbolizuojantis pliūpsnį lazerinių spindulių, kurie, įsirėžę į Europos tanką, perskrodė europiečių technikus — pastarieji teškės ant grindų teatrališkai raitydamiesi. Naujosios karo mašinos užgriuvo priešų tanką, metėsi ant susmukusių kūnų.