Mūšis įsibėgėjo ir režisieriaus pastangomis vis labiau grimzdo į chaosą, muzikos garsai suskambo griežčiau, ėmė rėžti ausį. Iš abiejų pusių sceną užplūdo žmonės, „amerikiečius” bemat užhipnotizuodavo vaivorykštės spalvomis spindinti sfera, „europiečius” iš kojų vertė karo mašinos. Protarpiais žybtelėdavo blykstė, kurios pošvytyje užfiksuoti vaizdai įsirėždavo į sąmonę, kad ir kaip juos norėdavosi išguiti iš galvos.
Prožektoriai užgeso. Holografinė sfera užtvindė visą sceną ir pranyko, pokštelėjusi it muilo burbulas saulėkaitoje. Muzika sušvelnėjo. Kai šviesos vėl įsijungė bei ėmė ryškėti, ant pakylos jau stovėjo jungtinis būrys choristų, savo triko pridengusių mantijomis. Nė vienas jų nebuvo kilęs iš Euridikės. Nepatobulintų veidų virtinės, ūgio ir gymio įvairovė keistai šokiravo bei kėlė savotišką pasigėrėjimą.
— Oho, — nustebo Vinteris. — Čia jūsų…
Ben-Amis kilstelėjo pirštą, prašydamas tylos. Jis neatplėšė akių nuo scenos. Choras uždainavo:
— Uždanga, — paskelbė prodiuseris. Jokia uždanga nenusileido, bet prožektoriai, nukreipti į sceną, užgeso, o pati salė nušvito. Choristai stovėjo miksėdami, droviai šypsodamiesi. Visame pastate nuaidėjo padriki, tačiau audringi aplodismentai. Ben-Amis išsišiepęs atsilošė. Paruoštas siurprizas suveikė, organizatoriaus uoslė neapvylė — jis nepraleido šanso pasinaudoti iš dausų nukritusiais, tiesiogine žodžio prasme, talentais ir istoriniu autentiškumu. Tarp Autonominės Amerikos gyventojų netrūko patyrusių dainių, didžiuma jų giedojo protestantų, mormonų, sinagogų arba gospelo choruose, bet pasitaikydavo ir individų, kurių kaimiškos bei religinės šaknys kuo puikiausiai derinosi su spektaklio temomis.
— Giesmę parašėte jūs? — pasiteiravo Kolderis.
Ben-Amis įrėmė alkūnę į skersinę siją stovėdamas šalia patalpos sienos, netoli stalo, prie kurio aktoriai, choristai, scenos darbininkai užkandžiavo, gurkšnojo umaminę arbatą ir neramiai, irzliai dirsčiojo į Vinterį su Kolderiu. Pastarasis įjunko į tabaką nuo tada, kai pasirodė A.A.. Dauguma atvykėlių sektų griežtai nepritarė rūkymui, todėl šis prilygo maištingam gestui. Kuprotas muzikantas jį demonstruodavo pirma pasitaikiusia proga. Ben-Amis suprato, kodėl mažylis taip elgiasi, bet stengdavo atsistoti ten, kur nevilnydavo dūmai. Vinteris nužvelgė triko dėvinčius choristus.
— Ponai, paaukokite man minutėlę, — tarė prodiuseris. — Išklokite savo nuomonę.
Kolderis sumaigė nuorūką.
— Choras — štai kas šaunu, — pagyrė. — Jis lyg ir sujungia mus su naujomis kultūromis, apie kurias nieko nežinojome. Bet dėl veiksmo kyla abejonių. Kalbu apie karą bei singuliarumą.
— O… — įvykių užuomazga nedavė ramybės pačiam Ben-Amiui, bet dabar prodiuserį vis vien pervėrė nusivylimo dūris. Į savo scenarijų jis įdėjo tiek daug pastangų ir išmonės.
— Vizualumui nieko neprikiši, — šiek tiek atsiprašančiu tonu pridūrė Kolderis. — Bėda to, jog nelabai aišku, kas vyksta ant scenos. Netgi tuomet, kai komentarą atstoja viena iš idiotiškiausių mūsų dainų. Pusė, gal net didesnė dalis, jūsų auditorijos neturės nė menkiausio supratimo, kas buvo JAV arba Europa — nesuvoks jokios tų žodžių prasmės.
— Ne tai svarbiausia, — paprieštaravo Vinteris. — Visiems teko girdėti apie pasaulinį karą, per kurio pirmąsias minutes vienos šalies pajėgas bei daugumą jos gyventojų paveikė singuliarumas. Tik tiek žiūrovams ir tereikia žinoti.
— Būtent! — sušuko Ben-Amis.
— Problema slypi kitur, — pratęsė Vinteris. — Pastatymas pernelyg abstraktus ir nešališkas. Taip, taip, „Gigantiški driežai iš kitos žvaigždės” kandokai atsiliepia apie abi kariavusiųjų puses, bet… po velnių. Jie užpuolė mus.
— Klysti, mes užpuolėme juos, — pataisė Kolderis. — Esu tikras, jog šitai prisimeni.
Vinteris numojo ranka, tarsi kažką šveisdamas ant žemės.
— Kam rūpi tie formalumai? Surengti prevencinį antpuolį privalėjome, nes kiekvienam buvo aišku, kad išliks tiktai mes arba jie. Pasaulinės imperijos troško priešininkai. Spektaklis neperteikia, kaip jautėmės anuomet, senojoje Europoje. Anais laikais neabejojome, jog kaunamės už žmoniją, už pačią Žemą, grumiamės prieš prakeiktą nežmogišką mašiną, kuria, galima sakyti, virto Jungtinės Valstijos.
Ben-Amis sutraiškė puodelį ir nusviedė jį šalin.
— Jūs nesupratote esmės. Čia tik preliudija. Uvertiūra. Įžanga! Aš bandau parodyti katastrofą, tragišką abiejų pusių lemtį. Atmosfera, kaip gerai žinote, pakis vėliau, kai Europos likučiai, į kosmosą išsikraustę žmonės ir kosminės pajėgos stos į mūšį prieš karo mašinas. Bet nepamirškit, kad pasipriešinimo judėjimas egzistavo ir JAV; jam priklausė mokslininkai, astronautai, netgi kosmoso pėstininkai, kurie nenukentėjo nuo Negailestingo Pagrobimo — ak, kaip ironiška — tik dėl aukščiausios kokybės ugniasienių, sergėjančių juos nuo mūsiškių įsilaužėlių. Beje, kai kurios mūsų institucijos kilusios iš Amerikos: pavyzdžiui, Jungtinis vadų komitetas. Tikiuosi, suvokiat, apie ką kalbu. Taip? Pačioje pradžioje negalime į galvas per stipriai kalti antiamerikietiškos propagandos. Patriotizmui bus laiko vėliau, mano draugai. Kol kas, lemiamo karo atžvilgiu…. elkimės tinkamai.
— Tebūnie, — sutiko Kolderis, — bet jūs neparodėte, kaip singuliarumas pasigrobė civilius…
— Gerai, gerai, — tūžmingai atkirto Ben-Amis. — Aš pasirūpinsiu, kad scenos šone mažiausiai penki žmonės žiūrėtų televiziją, nardytų po internetą arba žaistų virtualioje erdvėje, ir juos apkerėtų kaip kareivius. Ar tai jus patenkins?
— Aha, — užtikrino Kolderis. — Visų niuansų atskleisti neįmanoma, bet įvykius reikia pateikti tikroviškai.
— Turėsiu omenyje, — suniurzgė prodiuseris ir nustypino pašnekėti su arčiausiai stovinčiu Nūdienos adventistu.