Praėjo dar viena diena, kol jie ėmė repetuoti antrą veiksmą, per kurį polistirolo griuvėsiuose ropinėjo ir iš ilgavamzdžių ginklų į taikinius pliekė apdriskę žmonės, o virš jų šmaižė EKA aerokosminiai naikintuvai-bombonešiai, apšaudantys karo mašinas, o choras giedojo „Respublikos kovos himną”. Ben-Amis stebėjo sceną nuo pakylos, įrengtos užkulisiuose.
— Ei, viskas buvo ne taip!
Išgirdus pašaipų ir sykiu apmaudų moters šūksnį, prodiuseriui pirmiausia dingtelėjo, kad grįžo Liusinda Karlail. Nužvelgęs repeticijos dalyvius jis suprato, jog Vinteris irgi taip pamanė — muzikantas mitriai apsisuko į tą pusę, iš kur pasigirdo balsas, atkišo nosį pirmyn ir suvirpėjo visu kūnu kaip grobį užuodžiantis skalikas. Kita mintis, kuri šovė Ben-Amiui į galvą, būtų skambėjusi panašiai į „po paraliais, tik ne vėl”. Bet šįsyk pasirodymą nutraukė ne viena iš chorisčių, nusprendusi žengti į priekį ir pamostaguoti nuosavu scenarijumi, o kažkokia moteris, prisijungusi prie neoficialaus žiūrovų rato, dabar besivaidijanti su režisieriaus asistentu. Jam nuo širdies nuslinko akmuo.
Laiptais leisdamasis į sceną, bildėdamas auliniais, apkaltais vinimis su plačiomis galvutėmis — naujausia šios savaitės mada, — prodiuseris nutarė, kad jeigu choristai ar pagalbiniai dainininkai ir toliau ginčysis dėl istorinio scenarijaus autentiškumo, teks išvaikyti jų šutvę ir suburti naują komandą. Choro branduolys išties gyveno Žemėje, per Negailestingą Pagrobimą ir vėlesniais laikais, tačiau „meninės išraiškos” sąvoka jiems asocijavosi su pakitimais, kuriuos patvirtinti privalėjo valdžia. Kuo protingesni tie žmonės atrodė, tuo griežčiau jie vertindavo literatūrinę kalbą. Atsirasdavo netgi pliurpiančių apie „šventus” raštus arba knygas, nors Ben-Amis nenutuokdavo, apie ką choristai šneka.
Jis nušoko ant scenos ir nužingsniavo per guminius, nudrengtus paklotus, žyminčius vietas, kur reikia stovėti arba judėti, ir, tarp kitko, apsaugančius lentas nuo madingų aulinių. Protestuojanti moteris stypsojo atokiau nuo vieno takelio ir tebesiginčijo su režisieriaus asistentu, kuris, rodės, traukėsi atbulas.
— Atleiskit, — išsižiojo Ben-Amis.
Abu į jį atsigręžė. Žemaūgė, kresna, netgi apkūnoka moteris juodais garbanotais plaukais įsmeigė į atėjūną žalias akis. Ji vilkėjo baltus marškinėlius, mūvėjo mėlynus džinsus, buvo apsiavusi aukštakulnius batus.
— Madam, — kaip įmanydamas kantriau tęsė prodiuseris, — ar galėtumėt pasakyti, kuo jūsų netenkina mano libretas?
— Nepykit, pone Ben-Ami, nesusilaikau, nes… atsiprašau, aš kišu nosį ne į savo reikalus. Čia jūsų pjesė, todėl prižadu laikyti liežuvį už dantų.
— Ne, man tiktai norėtųsi sužinoti…
Užsikoręs ant scenos, prie jų atlėkė Vinteris. Prodiuseris mostelėjo choristams ir aktoriams.
— Atsipūskit dešimt minučių. — Žmonės išsisklaidė, o jis atsisuko į moterį. — Taigi ką jūs…
— Jūsų tarsena neprimena amerikietiškos, — tarė muzikantas, neatplėšdamas akių nuo nepažįstamosios.
— Taikliai pastebėta, Vinteri. — Ji prašiepė dantis ir atkišo ranką.
— Aš esu Amelija Or. Malonu susipažinti. Tavo gerbėja buvau nuo mažų dienų.
— Jūs nepriklausote A.A.? — paklausė Ben-Amis.
Or ir Vinteris apsimainė supratingais žvilgsniais.
— Nejau neaišku iš kalbos? — pasiteiravo moteris.
Prodiuseris numojo ranka.
— Tiesą sakant, ne. Man keistai skamba visi amerikietiški akcentai bei tarmybės. Šnekate kaip Liusinda, bet… — jis patrūkčiojo pečiais, staiga krūptelėjo ir įsitempė kaip styga. — Jūs gi neatkeliavote pro tą… skylę kosmose?
— O ne, — atsakė Or. — Į planetą prisistačiau drauge su fermeriais. Atskridau laivu. Kiek žinau, vartai vis dar neatsidarė.
— Bet jūs susijusi su Karlailais. — Ben-Amis prisimerkė. — Žinote, man regis, esate panaši…
— Į Liusindą? Nesistebiu. Ji yra mano proproanūkė. Tiksliau, buvo.
— Ką? — nustėro Vinteris. — Liusinda negyva?
Or gūžtelėjo.
— Aha, bent jau pagal paskutines naujienas. Nėra ko jaudintis netrukus ji išnirs iš atgaivinimo rezervuaro — kitaip tariant, jos kopija, kuri, laimei, nežinos, kas nutiko originalui.
— Kas būtent? — paklausė muzikantas.
— Vargšelė įsivėlė į kažkokią kvailą avantiūrą. — Moteris palingavo galva. — Nesijaudink. Ką mūsų laikais reiškia mirti? Atsakymą, manau, pats gerai žinai.
Vinteris niūriai palinksėjo.
— Kiek suprantu, turi planą. Vargu ar tokį ilgą kelią sukorei vien tam, kad gautum mano autografą.
Or suprunkštė.
— O ne, ne todėl. Ir taip, turiu.
Ben-Amis pasijuto sudirgęs lyg vaikas, besiklausantis suaugusiųjų pokalbio… arba atvirkščiai.
— Aš pamečiau jūsų mintį, — prisipažino jis.
Moteris atsigrįžo į prodiuserį.
— Jūs esat sugrįžėlis. Siekiat parsigauti atgal į Žemę, atsikratyti riteriais ir, hmm, iškovoti nepriklausomybę Euridikei?
— Aš asmeniškai nesu, — nežymiai atšlijęs pareiškė Ben-Amis.
— Iš pjesės susidaro visai kitoks įspūdis.
— Čia meno kūrinys, — atšovė jis, su nerimu pagalvojęs, kad šis skirtumas viešniai nė motais.
— Taip, taip, žinia. — Or apsidairė, tarsi pokalbis jai būtųpabodęs, žvalgėsi smalsiai, bet anaiptol ne kaip meno gerbėja. — Rastumėt kokią ramią vietą, kur galėtume šnektelėti akis į akį? — ji atsisuko į Ben-Amį. — Kai baigsite repeticiją, be abejo. Iki tol pažadu tylėti.
Vietinėje sistemoje pasirodė penki nauji laivai. Sairusas Lamontas juos atsekė psichinėje virtualioje erdvėje, kurią generavo, viena akimi stebėdamas gravitacijos bangų detektorius, kitos nenuleisdamas nuo vaizdo ekrano. Per pastarąsias savaites tapo, kaip pats įsivaizdavo, žvaigždėlaivių paliktų pėdsakų specialistu. Bet šitų suderintų gravitacinių impulsų pliūpsnių ir Čerenkovo spinduliavimo blyksnių dar nė sykio nebuvo matęs. Kol perprato regįs nuoseklius, trumpus VŠ šuoliukus, ilgai neužtruko. Euridikės pusėn nulėkė tiktai vienas iš atvykėlių. Kitas, prisijungęs prie likusio ketvertuko, kuris išsisklaidė asteroidų žiede, pasuko daugmaž jo kvadrato kryptimi.
— Apibendrink bendravimą ryšio kanalais, — paprašė Lamontas.
— Kalbos: korėjiečių, bengalų, kinų, ispanų, ir tagalogų, — atsakė „Alkanas drakonas”. — Turinys: pretenzijos į nuosavybės teises ir žvalgyba.
— Jie dalinasi asteroidų žiedą? — naujieną jis priėmė kaip asmeninį įžeidimą.
— Taip. — Tylos pauzė atsidavė dvejone. — Ankstesnės transliacijos…
— Pasikartojo. Penkis sykius?
— Taip.
— Mėšlas.
— Sutinku.
Kasdieniniai Lamonto ir DI pokalbiai sutrumpėjo iki lakoniškų burbtelėjimų. Nuo tada, kai asteroidas transformavosi į karo mašinų, parengtų skrydžiui į atmosferą, bazę, nieko naujo neįvyko. Jiedu su „Alkanu drakonu” išnaudojo atokvėpį tolimesniam terapeutiniam defektų šalinimui. Į priekį stūmėsi labai pamažu. Emociškai procedūros taip išsekindavo, kad jokioms kitoms sąveikoms nebelikdavo jėgų. Pakito netgi lytinis jų gyvenimas.
Bėgo valandos. Lamontas pasimankštino elastiniame tinkle, nors paskutiniu metu ėmė rimtai abejoti, ar kada nors vėl vaikštinės natūralios gravitacijos aplinkoje. Nepažįstamas žvaigždėlaivis nenumaldomai artėjo, šuolis po šuolio. Rodės, tarytum pilotas apčiuopomis ieškotų kelio arba manevruotų pasikliaudamas savo akimis, pasitelkęs bandymų ir klaidų metodą. Vieną ar porą sykių laivas iš pirmo žvilgsnio pakartojo šuolį: grįžo į pradinį tašką, pranyko ir atsidūrė šiek tiek kitoje vietoje.