Выбрать главу

Žvaigždėlaivio pėdsakai dingo ten, kur skriejo asteroidas — pakankamai didelis, kad jį užfiksuotų gravitacijos bangų detektorius. Jokių kitų paliekamų žymių Lamontas neįžvelgė, todėl paties laivo stebėti nebegalėjo. Maždaug po penkiasdešimties minučių nepažįstamasis atliko šuoliuką, po kurio (kaip gerokai vėliau pavyko nustatyti) atsidūrė stačiai Euridikėje. Sprendžiant iš kitų valandų valandas sruvenančių duomenų, likę trys laivai pasirinko tokį pat maršrutą — pamažėle judėjo link sąlygiškai padorių apimčių asteroido, atsitūpė ant akmens luito ir nuspriegė į planetą, kurioje pėdsakus prarijo informacijos chaosas bei gravitacijos šaltinis.

— Koks neįprastas laivas, — pakomentavo Amelija Or, nukreipdama akis viršun. Galvą pakėlė ir šilto lietučio merkiamas, iš dokų į vienbėgio stotelę einantis, jai draugiją palaikantis Vinteris. Danguje sklendė juoda raja. Iš apatinės jos dalies kyšojo kažkoks kampuotas objektas, bet tamsiame fone jo nesisekė aiškiau įžiūrėti.

— Jėėėzau, — nutęsė muzikantas. — Nepamiršk, man jie visi atrodo neįprasti. — Jis kryptelėjo smakru į riterių žvaigždėlaivį, tebekybantį virš miesto, vėl įsistebeilijo į atvykėlį, kuris padarė viražą — veikiau demonstravo savo pajėgumus nei pakluso kažkokiam aerodinaminiam reikalavimui — ir nušvilpė į šiaurę. — Ar žinai, kas čia?

— Nieko ypatingo. Naujas, DK sukurtas modelis.

— Komunistų išperų? — nusijuokė Vinteris.

Moteris pervėrė palydovą skvarbiu žvilgsniu.

— Nenuvertink jų. Tie žmonės kraustosi iš proto dėl vienos savybės, vadinamos čučhė — savarankiškumo. Kantrybe riteriams neprilygsta, bet daugumą dalykų mėgina išsiaiškinti patys, kad galėtų juos panaudoti savo labui. Kalbu ir apie postžmonių technologijas, ir apie pirmuosius principus. Rezultatai matyti plika akimi. Ana tas laivas yra pats manevringiausias iš visų, kurie egzistuoja. — Or atsiduso. — Liusinda siekė jį gauti mums.

Pagalvojus apie Liusindos mirtį, Vinterį nutvilkė skausmo dūris.

— Kurių galų?

Amelija plačiai pamojo ranka.

— Atspėk.

— O taip, panašu, kad šitas jau išbrauktas iš parduodamų sąrašo.

— Mes turime geresnį sumanymą.

— Nekantrauju jį išklausyti.

— Kurgi ne. — Pašnairavusi moteris apdovanojo Vinterį šypsena, nuo kurios jį, regis, nukratė elektra. Muzikantas sutriko. Amelija Or buvo viena karta jaunesnė, užgimusi netrukus po Negailestingo Pagrobimo. Astronominiu gyvenimo ir mirties mastu ją galima laikyti kone bendraamže. Pats gulėjo negyvas suledėjusiame durpyne, kai ji augo Glazgo griuvėsiuose. Iš visų planetoje sutiktų žmonių — netgi pažinotų, kaip Armandas, su kuriuo jiedu keliavo susitikti, — Amelija atrodė artimiausia. Tai, kad palydovė klausėsi tiesioginių pomirtinių Vinterio ir Kolderio pasirodymų, iš Marso bei Asteroidų žiedo transliuojamų į Žemę, be to, kolekcionavo grupės albumų reprodukcijas, susigraibė jas iš informacinių sistemų, tebeveikiančių po holokausto, bemaž suteikė jai šiurpią teisę į glaudesnius santykius. Čia, pašonėje, žingsniavo subrendusi, už jį vyresnė, kur kas ilgiau gyvenusi gerbėja.

Jie perėjo gatvę — Vinteris pavojingai įprato prie automatizuoto eismo, todėl nuleido koją į važiuojamąją kelio dalį beveik nekreipdamas dėmesio į transporto priemones, — patraukė link stoties kolonos ir laiptais užlipo iki platformos. Savo mobiliajame muzikantas įrašė Silpnos Šviesos gatvės pavadinimą, ir aparatas nurodė, kokiu vienbėgio moduliu važiuoti. Kai prisistatė kapsulė, pažymėta reikiamu numeriu, abu koja kojon nėrė vidun, įsitaisė vienas priešais kitą mažne susiglaudę keliais. Persimetė žvilgsniais, nusisuko, vėl atsigręžė ir prajuko.

— Kas yra? — paklausė Amelija.

— Nieko, — atsakė Vinteris. — Man dingtelėjo kvaila mintis. — Jis nukreipė akis šalin. Pajudėjęs iš vietos, suzvimbė vienbėgis, už lango ėmė raibuliuoti žiburiai ir lietaus lašai.

— Ei, man būtų įdomu ją išgirsti.

Jis pirštais pagremžė barzdaplaukius, nors žinojo, jog nuo kasymosi ims niežėti smakrą.

— Supranti, man keista bendrauti su žmogumi, kuris klausėsi mudviejų su Kolderiu muzikos ilgiau, nei mes gyvenome.

— Aha, o man keista susitikti su tavimi. Juk praėjo tiek daug laiko. — Amelija krumpliais pabilsnojo sau į lūpas, lyg norėdama pradaryti duris. Matyt, į beldimą kažkas sureagavo, nes jos atsivėrė. — Žinai, paauglystėje dėl tavęs buvau pametusi galvą.

— Juokauji?

— Ne, rimtai.

— Hmm, paglostei mano savimeilę. — Vinteris nusijuokė. — Tikiuosi, nenusivylei… — jis susilaikė nepridūręs „išvydusi mane gyvą”.

— Tu atrodai jaunesnis negu nuotraukose.

Štai ir proga pakeisti temą.

— Labai tikiuosi. Anuomet tebuvau dvidešimt kelerių. Dabar man penkiasdešimt su trupučiu. Kaip jautiesi, gyvendama penkis kartus ilgiau? Ar su amžiumi tampi išmintingesnis?

Amelija pakratė galvą, suplazdendama garbanomis.

— Veikiau gudresnis. Suktesnis. Manau, didžioji dalis to, ką žmonės vadina branda, tėra nuodingas nuovargis.

— Po velnių, — murmtelėjo Vinteris. — O aš galvojau, kad, bėgant metams, susitupėsiu.

— Kaip?

— Išmoksiu valdyti savo impulsus.

— Tuomet kreipkis į riterius. Manęs asmeniškai tokia savikontrolė niekada nežavėjo.

— Išlikai impulsyvi?

— Aha.

Širdys gilumoje jis vylėsi, kad Amelija parodys karštą būdą, tačiau moteris nukreipė pašnekesį į muziką, prisipažino, ką jai reiškė nuo vaikystės pamėgtos melodijos. Panašiuose pokalbiuose Vinteris dalyvavo ne sykį, todėl lengvai galėjo nuspėti klausimus su komentarais, pateikti atsakymus ir tuo pat metu mąstyti apie kitus dalykus. Bet dabar supratimas, kas būtent jį iškėlė į populiarumo viršūnę, kurstė stipresnį gėdos jausmą nei kada anksčiau. Dainos, kurios įgarsino gausybės žmonių neapykantą karo mašinoms ir postžmonėms, buvo perdarytos iš kūrinių, prieš karą išreiškusių gerokai bjauresnę neapykantą. Jiedu su Kolderiu įniršiu netrykšdavo — bent jau ne dienos šviesoje ir ne tada, kai iš smegeninių išgaruodavo alkoholio poveikis, — tačiau prie aplinkos nesunkiai prisitaikydavo ir prie klausytojų įnorių derindavosi be didelio sąžinės graužimo. Kiek aludžių bei salių teko aplankyti! Groti priešais angliško elektrinio folkloro mėgėjus, priešais kairiuosius škotų radikalus, liepsnojančius fanatiškai aistringu patriotizmu, besiveržiančius į karą. Naujai sutraukus kokią seną Filo Oukso dainą arba Bilio Brego perdirbinį, žmonės užsidegdavo troškimu žudyti amerikiečius.

Vinteris nesitikėjo, kad „Žydrosios jūros desanto” kontora, įrengta Silpnos Šviesos gatvelėje, bus tokia ankšta ir nevalyva. Virš durų švyksojo blyškiai žalias, į akis nekrentantis, šviesos diodais užrašytas pavadinimas, deimantinių langų kampuose kaupėsi dulkės. Ant palangės, greta perregimų, prikeverzotų, saulėkaitoje blunkančių plastiko lakštų, geltonavo apleistas, vazone pasodintas augalas. Kai porelė nusigavo ligi biuro, Armandas juos įleido ir pasiūlė įsitaisyti tuščiame priimamajame. Buvusio generolo veide atsispindėjo nuovargis, bet svečiai iš pažiūros jam nerimo nesukėlė.

— Laba dieną, Džeimsai.

— Sveiki, Žakai. Čia Amelija Or iš…

Armandas rankos mostu užčiaupė muzikantą, spustelėjo moters delną.

— Jūsų vardas man pažįstamas, — nusišypsojo. — Minutėlei atsiprašysiu. — Jis smuko į savo kabinetą, pabarbeno per klaviatūrą ir grįžęs sau įkandin uždarė duris.