— Taip daug geriau. Įjungiau apsauginius laukus. Dėl visa ko. — Prisėdęs ant sekretoriaus stalo, pamojo į kavos aparatą. — Vaišinkitės. Man prašom su pienu.
Nagrinėdamas kavos rūšis, Vinteris sumojo, kad savo gebėjimais naudotis šiuo prietaisu generolas nusileido netgi jam ir nė neįstengė sumaniai nuslėpti įgūdžių stokos. Kokia menka kartais esti mūsų savimeilė, — pamanė muzikantas.
— Negalvojau, jog atvyksite taip greitai, — į Ameliją Or kreipėsi Armandas. — Kilo problemų?
— Ne visai. Turiu jums pasiūlymą nuo Karlailų.
Pašnekovo antakis šoktelėjo aukštyn.
— Dar vieną?
— Su jumis jau kažkas derėjosi?
— Žinoma. Nejau Liusinda Karlail nieko jums nepasakojo?
— Ne.
— Aišku. — Armandas nejaukiai pasimuistė. — Vadinasi, mes susidūrėme su tam tikrais keblumais. Jei išdėstysite pasiūlymą, aš jums pasakysiu, ar jis dera prie to, kuriam jau pritariau.
— Ankstesnis sandėris negalioja.
— Leiskite su jumis nesutikti. Argi Liusinda nėra viena iš Karlailų?
Or vos neišliejo kavos.
— Nežinau, ką Liusinda jums pripaistė, bet, sprendžiant šituos reikalus, pavardė jai nesuteikia jokių privilegijų.
Ramindamas moterį, Armandas mostelėjo delnu.
— Į jūsų šeimos santykius aš nesigilinau. Tiesiog atkreipiau dėmesį į pavardes žmonių, kuriems taip maga prisimeilinti Jungtiniam vadų komitetui.
Vinteris neabejojo, kad Amelijai ant liežuvio galo sukosi klausimas „Jūs viską žinojote?” Nujautė nusivilsiąs, jeigu palydovė praras savitvardą, bet ji sučiaupė lūpas ir pasislėpė po ramybės kauke.
— Tai tiesa, — pagaliau atsiliepė. — Ir aš priklausau tai pačiai komandai. Mes mėginame įsmukti pro užpakalines duris, jei galima taip pasakyti. Kol pasipūtėlė mergužėlė beldėsi į paradines.
— Kokia spalvinga metafora, — pastebėjo Armandas, tarsi išpūsdamas brangaus cigaro dūmą. — Prašom tęsti.
— Jeigu įsakysite savo pajėgoms nuginti riterius nuo relikto, mes į pagalbą pasiųstume… daugiau nei vieną žvaigždėlaivį.
— Nejau? Tik tiek?
— Užduotis lengvesnė, nei atrodo, — užtikrino Or. — Karine prasme jie kaip reikiant jums nusileidžia. Pabūklas, kuriuo sunaikinote mūsų žvalgybinį transporterį — nužudydami kelis mūsiškius ir, beje, mane, todėl aš žinau, apie ką šneku, — pranoksta bet kokią riterių ginkluotę. Vienintelis jų pranašumas būtų žvaigždėlaiviai, bet, kaip minėjau, laivais pasirūpintume.
— O, esu tikras, kad jums pajėgumų užtektų. Mes irgi jų nepritrūktume. Bėda ta, jog mano ir kitų kompanijų žmonės, kuriuos galėčiau užverbuoti, skaičiumi nė iš tolo neprilygtų didžiajai Euridikės armijos daliai. Susiremti privalėtume ne vien su riteriais, bet ir su saviškiais — gausesniais, geriau ginkluotais būriais.
— Ne, jeigu jų dėmesį nukreipsime kitur.
— Kur?
— Tarkim, į riaušių malšinimą mieste.
Armandas nusijuokė.
— Mums nereikia pasitelkti kariškių, norint užtikrinti vidaus saugumą. Paklūstame Valstybinių galių įstatymui. Šiaip ar taip, artimiausioje ateityje nematau jokios priežasties maištui.
— O aš matau, — atšovė Or. — Kalbu apie jūsų draugo Ben-Amio pjesę.
Generolas tylėdamas į ją paspoksojo.
— Jūs, žinome, nepakvaišote, — tarė, — bet nepažįstate mūsų papročių. Taip, iš to, ką girdėjau apie spektaklį, egzistuoja labai didelė tikimybė, kad auditorijoje įsišėls grumtynės. Ne, nėra nė menkiausio šanso, kad įsikišti reikės bent municipalinei atsargos kariuomenei. Keletą karštagalvių narsuolių pakirs peiliai arba kulkos, bus suknežinta pora tuzinų galvų, ligoninės ir atgaivinimo klinikos visą savaitę nepristigs pelningo darbo. Tuo viskas ir pasibaigs.
— Gaila, jog neatskleidei savo sumanymo man, prieš išklodama jį Armandui. — Dėl jos pasiūlymo Vinterį apėmė gėda, sumišusi su įniršiu, kurį šiuo metu jam kurstė Amelija.
Or nė kiek nesuglumo.
— Jokių problemų. Jūs geriau pažįstate čionykštę aplinką. Pats ką nors sumąstykite.
— Laimei, nei man, nei Džeimsui nereikės nieko galvoti, — atsakė Armandas. — Aš turiu geresnį, realesnį planą, kurį gan ilgai ruošiau.
— Kokį?
— Jis nesudėtingas. Mūsų padėtį aptariau su Jungtinių vadų komitetu. Jie išreiškė rimtą susirūpinimą. Į sistemą ir planetą nekontroliuojamai atvyksta, kas tiktai užsigeidžia. Riteriai nesiima jokių veiksmų prieš naujakurius iš A.A., o dabar, kaip žinau, pasirodė ir DK. Negana to, ŠAR neleidžia mums griebtis atsakomųjų priemonių… nors mes tikrai sugebėtume. Neverta nė sakyti, jog draudimas vadų komitetą piktina. Atskleidžiau su jiems savo planą, vėliau visi drauge riteriams perdavėme… sutrumpintąjo versiją. Aš pasiūliau „Žydrosios jūros desanto” bei kitų karinių kompanijų paslaugas — tai yra saugoti ŠAR, kol tie tyrinės reliktą, — ir riteriai mielai jas priėmė. Štai kodėl dabar atgaivinu rinktinius sugrįžėlių veteranus, kurie galės pademonstruoti profesinę patirtį. Kaip minėjote, ginkluote mes pranokstame svečius, pajėgtume lengviau susidoroti su karo mašinų puolimu, todėl jie džiaugiasi mūsų pagalba.
— Norite pasakyti, jog šiuo momentu jūsų kariai supa reliktą? — pasitikslino Amelija.
— Taip, — patvirtino Armandas. — Kartu su riteriais, suprantama, bet taip. Todėl kontoroje esu vienas. Visa galva pasinėriau į koordinavimo darbus, pasveikinu ir nukreipiu, kur reikia, hmm… grįžtančius sugrįžėlius. Taigi nėra reikalo atitraukti likusių ginkluotųjų Euridikės pajėgų dėmesio, nes jas kontroliuoja Jungtinis vadų komitetas, kuris yra mūsų pusėje. Kaip ir oficiali valdžios armija — ji nežino apie mūsų sumanymą, bet siunta ant riterių ir fermerių ne mažiau už tuos, kurie susipažinę su planu.
— Genialu! — sušuko moteris. — Žodžiu, jūs būsite pasirengę veikti, vos tiktai prisistatys mūsų laivai?
— O taip, — užtikrino generolas. — Pabūklui, kuriuo sudorojome jūsų žvalgybinį transporterį, išties neprilygsta jokia riterių įranga. Keista, bet jie ir paaiškino, kaip veikia ginklas — perdarėme jį iš plazminės patrankos, tačiau patys nesuvokėme, su kokia naikinamąja galia susidūrėme. Pasak ŠAR, pabūklas generuoja dalelę kosminės gijos ir geba nupilti danguje skrendantį žvaigždėlaivį.
— Fantastika! — Or kumščiu tvojo sau į delną.
— Būtent taip elgsimės per prakeiktų Karlailų ataką.
Ji nesumojo, ką Armandas norėjo pasakyti.
— Susprogdinsite ŠAR laivus?
— Taip. Ir jūsiškius, jeigu nuspręsite mus užgriūti.
— Kodėl turėtume jus pulti? Juk mes palaikome jūsų pusę.
— Nieko panašaus, — atkirto generolas. — Jūs rūpinatės tiktai savimi. Aš nesileisiu išnaudojamas vien tam, kad relikto kontrolę iš riterių perimtų Karlailai. Mes nežinome, kokia jo funkcija, bet suprantame, jog reliktas svarbus Euridikei, ir norime patys jį valdyti.
Amelija Or nežymiai atsilošė.
— Na, dėl to per daug nesikrimsime, — atsargiai tarstelėjo. — Manau, kaip nors susitarsime. Svarbiausia, kad relikto nekontroliuotų riteriai ar kitos grupuotės. Aha, tvarkelė, generole. Teturiu vieną klausimėlį. Ką apie šituos reikaliukus galvoja asamblėja?
Armandas pažvairavo į Vinterį, tarsi norėdamas, jog muzikantas jį palaikytų.
— Asamblėjos nariams savo užmačių neatskleidėme, — galop atsiliepė. — Netgi atsakingiesiems elementams. Jais nevalia pirma laiko pasitikėti. Kai kauliuką išmesime, politikams teks susitaikyti su pasekmėmis.