— Kažkur girdėta, — įsiterpė Vinteris. — Jei neklystu, tokie patys argumentai skambėjo prieš sugrįžėlių maištą. Tik anąsyk žmonės vylėsi, kad su pasekmėmis susitaikysite jūs.
Kandi replika Armando nesutrikdė.
— Anuomet manęs nepalaikė Jungtinis vadų komitetas, — švelniai atsakė jis. — Kertu lažybų, kad jūsų draugas Kovalskis puikiai pasidarbuos, vaizduodamas dviveidišką ir klastingą mano būdą. Bet dabar, kaip ir anksčiau, privalau atlikti savo pareigą. — Generolas akimirkai nudūrė akis į stalą. — Patys žinote, jog veiklos turiu iki kaklo.
Užuominą jie suprato.
— Kad Korešą pamautų ant baslio!
— Ką? — sukluso Amelija, kai iš Silpnos Šviesos gatvelės jie išsuko į Promenadų bulvarą.
Mažumėlę nuleidęs įtūžio garą, Vinteris prunkštelėjo.
— Bjauresnio keiksmo nūdien neišrastum. Jis išpopuliarėjo tarp vietinių nutrūktgalvių.
— Burnojimą aš atpažįstu. Tik nesuvokiu, kodėl tu prislėgtas.
Vinteris sustojo ginkmedžio, kyšančio iš vazono, paunksnėje ir pažvelgė į nuoširdžiai smalsų jos veidą.
— Jėzau Kristau. — Šiomis aplinkybėmis, kaip jam dingojos, labiau pritiko ištarti senovišką šventvagystę. — Nejau nesuvoki, ko tu siekei? Norėjai, kad sumauta mūsų pjesė taptų pretekstu riaušėms — ką sau galvojai?
Amelija papurtė galvą.
— Tavo požiūris labai ribotas.
— O tu mąstai strategiškai? Nuostabu. Žinai, kai Liusinda prisipažino, kad jūsų šeimą sudarė nusikaltėliai, mes tiktai nusijuokėme. Po velnių. Jūs išties tokie esate. Pamenu puskvaišius Glazgo gangsterius ir niekingas klastas, kurias jie dievino. Bet nejau per porą šimtmečių neįgavote daugiau proto?
Sekundę kitąjos veide atsispindėjo nuoskauda. Susitvardžiusi moteris gūžtelėjo ir nusišypsojo.
— Kaip jau sakiau, bėgant metams, išminties neįgyji. Tobulėja tik tau įgimtos savybės.
— Nesu tikras, ar taviškės man patinka.
— Nežinau, ar jos patinka man pačiai, — atsakė Amelija. — Tačiau tu — man prie širdies. — Ji suspaudė Vinterio delną, plačiai išsišiepė. — Eime, — paragino. — Pasinaudokime tuo, kad nesugebame kontroliuoti savo impulsų.
14. PRAKEIKTI KARLAILAI
Liusinda atsibudo savo lovoje, nuosavame bute. Pro langą nuožulniai smelkėsi rytiniai Šiaurės Vainiko Ro spinduliai. Kelias minutes mergina tysojo akimis varstydama lubas, jautėsi kupina jėgų, atsipalaidavusi, lyg pakirdusi po gilaus miego. Bet netrukus į širdį įsismelkė miglotas nerimas. Šiandienąji ruošėsi užsiimti kažkokia rimta, gąsdinančia veikla. O taip, teisingai, keliauti į Černobilį. Iš pradžių pasimatyti su komanda, nukopijuoti savo sąmonę, paskui leistis į KTĮ paieškas ir…
Staiga Liusinda prisiminė, jog su būrio nariais jau buvo susitikusi, o kopija apsirūpino. Ji pašoko lovoje ir suspigo. Kaipmat atsilapojo miegamojo durys, pro kurias įlėkė brolis Dankanas ir pusbrolis Kevinas.
— Viskas gerai, — sumišęs pratarė Dankanas. — Tu sveika gyva.
Mergina padėbsojo į vyrukus ir apsikabino antklode uždengtus kelius.
— Aš miriau, — sulemeno. — Miriau, miriau, miriau.
Pusbrolis žengtelėjo į priekį.
— Traukis nuo manęs! — užriko ji. Apsidairęs Kevinas atsisėdo ant pintos kėdės kraštelio. Dankanas įsitaisė ant palangės.
— Kaip jūs leidote man taip pasielgti? — kaltinančiu tonu išrėžė Liusinda.
— Mes negalėjome leisti, — pasipiktinęs atsakė Kevinas. — Čia tavo sumanymas. Mudu nė nežinojome, ką planavai.
Ji trumpam susimąstė.
— Taip, tu teisus, — pagaliau atsiliepė. — Atleisk. O, Viešpatie. — Susiėmusi už galvos užčiuopė trumpus, kaip pūkai švelnius plaukus. — Man turbūt pasimaišė protas.
— Galima ir taip pasakyti, — sutiko Dankanas. — Bet aš nesakysiu. Pripažįstu, jog tavo poelgis velniškai narsus.
— Tikiuosi, stengtis vertėjo. — Liusinda šiek tiek kuklinosi, nes pati neabejojo, kad pastangos davė rezultatų. Jei ne pirmtakės, vargšo originalo, tai bent šeimos ir jos pačios požiūriu.
— Na, iš dalies… — Kevinas užsičiaupė, pajutęs perspėjantį Dankano žvilgsnį.
— Ką nori pasakyti?
Pusbrolis atsiduso.
— Padėtis gana paini. Aptarsime ją, kai atsikelsi, gerai?
Jis dūrė nykščiu į tarpdurį. Kartu su Dankanu išėjo iš kambario.
— Pasimatysime po minutės, — tarė Kevinas, prieš uždarydamas duris.
Liusinda kurį laiką sėdėjo virpėdama. Kokia absurdiška padėtis. Visiškas naujumas sumišo su įsisenėjusiu pažinimu. Fizine prasme ji jautėsi kaip niekad puikiai. Netgi buvo išalkusi. Originalo patirta trauma nė trupučio nepaveikė kopijos. Jai teko pasigilinti į save, kol pavyko suvokti, kas būtent sukėlė drebulį. Ogi pojūtis, kuris įsiskverbdavo į širdį tais atvejais, kai Liusindai pasisekdavo per plauką išvengti mirties. Egzistencijos trapumo suvokimas. Mergina suturėjo šią mintį, kol toji išblėso iki šildančio dėkingumo už atgautą gyvybę, galų gale sąmoningai išgujo ją iš galvos.
Ji nukorę kojas nuo lovos, ątsistojo tevilkėdama žalius, švelniai priglundančius, bet paprastus ligoninės marškinius. Apdarą nusitraukė ir šveitė į Drekslerio surinktuvą. Veidrodyje patyrinėjo nuogą kūną. Oda pasirodė besanti nepaprastai glotni, ant savo padų ji nejautė nė menkiausio sukietėjimo. Plaukai garbanojosi, tačiau buvo šviesesni nei anksčiau. Iš pažiūros atjaunėjo penkeriais metais. Veidas tarytum priklausė naiviai, ne daug ką gyvenime pažinusiai merginai; visi patirties ir sumanumo įrodymai nusitrynė kaip kosmetikos sluoksnis.
Į Drekslerio aparatą Liusinda įvedė nurodymą pagaminti dailią kariško stiliaus eilutę bei batelius, paliko aparatą pukšėti, ir išsimaudė duše. Bergždžios pastangos suglostyti plaukus, idant jie atrodytų tiesesni bei ilgesni, tik privertė krūptelėti ir sumoti, jog akys vis dar baudžiasi pratrūkti ašaromis. Apsirengusi nusprendė, kad jos išvaizda pernelyg žavi. Labiau pritiko kadetui negu kareiviui. Nieko nepadarysi. Ji pasišalino iš miegamojo ir nužygiavo į svetainę.
— Atrodai… prašmatniai, — ištarė Kevinas, pasirūpinęs užkaisti kavos ir į dubenėlį priberti dribsnių.
— Ką turi ome…
— Valgyk, — liepė pusbrolis. Mergina atsisėdo prie stalo.
Dankanas tyrinėjo failų katalogus. Kevinas pro langą dairėsi į gatvę. Dribsniai užkimšo jos pilvą ir burną. Nustūmusi tuščią dubenį į šoną, Liusinda sau šliūkštelėjo dar kavos.
— Aš atsigavau, — pareiškė. — Galite mane apšviesti.
Brolis atsitraukė per kelis žingsnius, vangiai sudribo ant pintos kėdės. Kevinas įsitaisė kitapus stalo.
— Liusinda, — prabilo jis, — štai ką tau atsiuntė tavo originalas. — Pusbrolis įteikė voką su Raudonojo kryžiaus ženklu ir genų atspaudu. Pastarasis prasiskyrė, primygtas nykščiu. Iš vidaus išslydo astrograminio popieriaus lakštai, kuriuos ji permetė akimis. Viešpatie, nejau psichinė pirmtakės būsena tikrai taip klaikiai išsiderino? Laiškas tryško emocijomis. Liusinda negalėjo jo skaityti, tik ne dabar. Todėl lapus sukišo atgal į voką.
— Vėliau, — pasakė ir kilstelėjo laišką. — Kaip jį gavote… iš manęs?
— Tu… — Kevinas prikando liežuvį, papurtė galvą ir pratęsė: — Tu nemirei nei Čemobilyje, nei čia. Aptikai vartus, per kuriuos nusigavai į gimtąjį ŠAR pasaulį. Riteriai paėmė tave į nelaisvę, bandė išgelbėti, bet nesėkmingai. Tu išsiuntei du pranešimus. Vieną sau, kitą šeimai. Ne tokį asmenišką. Jame apsakei, kas atsitiko.