— Ar mes gavome KTĮ?
— Įrangą tu radai, bet ją drauge su tavo nusamdytu laivu pagrobė kitas žvaigždėlaivis. Vienas iš DK flotilės, apie kurią mums pasakojai. Vėliau sužinojai, jog KTĮ nušvilpė riteriai.
Liusinda pašoko iš savo vietos.
— Vadinasi, aš nieko nepešiau?
— Ne, ne, — atsakė Kevinas. — Klausyk, hmm, aprimk.
— Neaiškink man, ką turėčiau…
Ji susmego ant kėdės, porą sekundžių giliai paalsavo.
— Tiek to. Tęsk.
— Tavo atsiųsta informacija mums vertingesnė už laivą, — patikino Kevinas. — Prašyčiau to neužmiršti, gerai?
— Gerai.
Pusbrolis išklojo viską: apie Džonstono išdavystę ir Euridikės reliktą, kurio svarba buvo reikšmingesnė, nei kas nors galėjo įtarti. Visų pirma su riteriais jie susigrūmė ne vien dėl kirmgraužų mazgo, bet ir dėl paties raizginio kontrolės. Kad ir kaip, anot pusbrolio, šeima vertino gautus duomenis, nūnai merginos galvoje sukosi vienintelė mintis — per pirmąjį žygį į Euridikę ji susimovė rimčiau, negu tikėjosi, per paskutinę ekspediciją vėl pasirodė kaip visiška nevykėlė.
Kalbėti šia tema Liusinda nė kiek netroško. Lai išvados lieka neišreikštos žodžiais. Dabar jai reikėjo kažkaip atitaisyti padarytą žalą.
— Kas nutiko kitai moteriai? — paklausė. — Su metaline galva?
Kevinas pasikasė smakrą.
— Hmm, kaip minėjau, praėjo pro vartus kartu su tavimi…
— Pati žinau. Ar ji sugrįžo?
Pusbroliai susižvalgė.
— Ai, velniop, — numojo ranka Dankanas. — Pasakok.
— Grįžo, — atsakė Kevinas. — Tiesą sakant, ji ir pristatė laiškus. Spjaudėsi krauju… vaizdžiai kalbant, suprantama, nes kraujo išvis neturėjo.
— O, Dieve! — Liusindos sąmonėje netikėtai nušvito pora šleikštulį keliančių vaizdų: mintyse sušmėžavo Moraga Higins, vėl pritvirtinama prie radiacijos nusekinto kūno, ir jos galva, atsiųsta dėžėje. — Bet kaip…
Kevinas keistai dirstelėjo į pusseserę.
— Jai nieko baisaus nenutiko. Moragos galva kažkur klaidžiojo, veikiausiai naršė metalo laužą ir parsibeldė atgal su nauju geležiniu kūnu.
Liusindą nukratė drebulys.
— Prieš išvykdama ji irgi save nukopijavo. Bent jau galėtume Moragai suteikti organinį pavidalą.
— Štai kas keisčiausia. Tavo bičiulė, žinoma, siunta, bet žudytis nebenori.
— Pyksta ant manęs?
— Ne, manau, jai knieti nužudyti Džonstoną.
— Jis jau turėtų būti negyvas, — pastebėjo Liusinda.
— Tu nesi įpratusi prie tokių pokyčių, — tarė Kevinas, tarsi jai būtų reikėję priminti. — Tau draugiją palaikęs Džonstonas, be abejo, nusibaigė. Čia likusi kopija atgijo, vos tiktai originalas išsinešdino iš klinikos. Mes dar nežinojome, kas tau nutiko, kai jis atsigaivelėjo, čiupo pinigus ir paspruko. Esu tikras, kad persikraustė pas riterius. Ko gero, nulėkė į Euridikę.
— O… — pirmą kartą per šį gyvenimą mergina nusišypsojo. — Puikumėlis.
Kevino veidą perkreipė nerimo išraiška. Dankanas stryktelėjo nuo kėdės ir atkulniavo prie stalo. Abu įsmeigė į Liusindą rūsčius žvilgsnius.
— Kas yra?
— Tikiuosi, nebandai vėl regzti kokių kėslų? — suniurzgėjo pusbrolis. — Prie ekspedicinių pajėgų geriausiu atveju prisijungtum kaip eilinė pėstininke.
— Mūsiškiai buria ekspedicines pajėgas? — paklausė ji, nuoširdžiai susidomėjusi, sykiu vildamasi pakeisti temą.
— Aišku, — atsakė Kevinas. — Joms vadovaus Janas ir Amelija. Kaip pati siūlei. Ji užsiims žvaigždėlaivių mainais ir pačioje Euridikėje paieškos sąjungininkų, o Janas relikto apylinkėse aptiko daugiau vartų. Na, tas praėjimas, kuriuo tu iš pradžių naudojaisi, dar neatsivėrė, bet jis suieškojo kirmgraužą, vedančią į tavo atrastos DK planetos, iš kur galima nerti tiesiai į Euridikę, relikto apylinkes. Kovinės archeologijos komanda bus pasirengusi persikėlimui po dienos kitos. Mane paskyrė vadovauti būriui. Tau irgi derėtų prisidėti.
— Mielai.
— Ei, tavo galvelėje kirba dar kažkas, — įsiterpė Dankanas. — Aš per gerai tave pažįstu.
Liusinda atsilošė, ramindama brolį pamojo rankomis.
— Man tik įdomu, ar leistis į žygį norėtųsi Moragai Higins. — Ji prabilo švelniausiu tonu, kokį tik įstengė nutaisyti. — Nagi, vyručiai, tyrinėti reliktą riteriams padeda Pagrobimo nuokruša. Nejau nebūtų šaunu, jeigu vienas iš tų individų dirbtų mums?
Jos laukė nelengvas darbas. Jėgų prireiks ir bandant jam pasirengti.
Taigi pasiruošimas. Bute likusi viena, Liusinda ištraukė iš voko savo pirmtakės laišką. Tarp pirštų sučežėjo plonas popierius. Mergina nusigręžė ir kelias minutes paslankiojo po kambarį. Galų gale atsisėdo ir jį perskaitė.
Brangioji, Liusinda,
Nesielk kaip aš. Mirtis yra visiškai tikra ir, patikėk manimi, tau nesinorėtų su ja pasimatyti. Man nesinorėtų jog tu užverstum kojas. Jau dabar apie tave galvoju kaip apie kitą asmenį, kuo tu, žinoma, ir esi. Velniop, aptarsime reikalus žingsnį po žingsnio.
Oi, liaukis skiedusi, mergužėle! Liusinda permetė akimis puslapius, užpildytus meditaciniu inkštimu, pagaliau nusigavo iki esmės.
Bet užteks apie mane. (Išties užteks, — dingtelėjo Liusindai). Štai ką privalau tau perduoti. Šeima turbūt jau užsiminė arba netrukus praneš, jog Džonstonas mus apgavo, perėjo į riterių pusę, pavogė KTĮ. Tyrinėdami teleportacinę įrangą, ŠAR viliasi perprasti Euridikės reliktą, kuris atsakingas, jų manymu, už Karlailų dreifo atsiradimą. Be to, riteriai neabejoja, kad, suvokę, kaip jis veikia, galės kontroliuoti raizginį. Manau, tu vienaip ar kitaip sugrįši į Euridikę. Jeigu iš tikrųjų ten nukeliausi, nepamiršk poros dalykų. Pirma, ant kortos labai daug kas pastatyta. Jei prireiks, Džonstonas griebsis bet kokių priemonių, ir vargu ar ŠAR sugebės jį nulaikyti už pavadžio. Antra, sintetinės bei lustuose įkalintos sąmonės priklauso tikriems žmonėms. Pameni, kaip jauteisi ir ką galvojai sužinojusi, kad Vinterio sąmonė atkurta iš nuotrupų? Ką gi, tu klydai. Nežinau kaip, bet tai suvokiau bendraudama su Moraga Higins. Jeigu žaibogaudė išgyvens ir nuspręs grįžti, prašau su ja elgtis maloniai, nes tau ir šeimai ji gali padėti pričiupti Džonstoną. Beje, jei pavyks, už mane nužudyk Džonstoną. Vėlgi jei pasiseks, už mane pasidulkink su Džeimsu Vinteriu. Pirmo šanso aš neišnaudojau.
Išgerkime už mūsų prisikėlimą.
Padiktuotas tekstas užleido vietą keliems ranka pakeverzotiems, kreiviems šleiviems žodžiams. Ji vos atpažino savo rašyseną.
Visada tavo,
Mergina vėl ėmė virpėti. Paskutinę pastraipą brūkštelėjo į ją nepanašus asmuo. Atkeršyti Džonstonui? O taip, su mielu noru, velniai griebtų. Pritarti tam, kas parašyta apie Higins su Vinteriu? Nė už ką. Pirmtakę pakeitė ne artėjanti mirtis, o kažkokie kitokie potyriai, bet dabartinė Liusindos versija neįstengė suprasti, kas būtent nulėmė permainas.
Ji atsiduso ir nustūmė laišką į šoną. Kada nors aprimusi vėl perskaitys pirmąją dalį. Vertingos informacijos ar patarimo, kaip elgtis mirties akivaizdoje, tos eilutės nepateikė. Jokie originalo prisiminimai nepadės, jeigu — tiksliau, kai — atgaivintoji Liusinda pati turės žingsniuoti tamsiuoju slėniu. Štai ką greičiausiai būtina įsisąmoninti: tuo keliu iš tiesų reikia eiti vienam.