Vis dėlto mintis, jog derėtų paskambinti Moragai Higins, taip nebegąsdino. Gal pirmtakė siekė ne vien atskleisti tam tikras tiesas, bet ir apmalšinti savo kopijos baimes.
Nuo ryšių skydelio Liusinda nuplėšė naują telefoną ir jį įsijungė. Higins kodas kataloge išliko.
— O, čia tu, — tarė žaibogaudė.
— Norėčiau su tavimi pasimatyti.
Ekrane Higins patraukė pečiais.
— Tu žinai, kur mane rasti. Ten, kur susipažinome. „Gauruotoje fėjoje”.
Užeigoje, kuri vidury dienos atsidavė vidurnakčiu, tvyrojo įsisenėjusi, slegianti atmosfera. Liusinda nusipirko didelį degtinės stiklą ir priartėjo prie Higins stalo, dunksančio greta lango. Žaibogaudės rankas, vartančias puslitrinį, perpus ištuštintą viskio butelį, nutvieskė pro deimantinę plokštę besiveržianti saulės šviesa.
— Dabar alkoholis veikia, — prabilo ji. — Argi ne nuostabu?
— O kur dar plieninės kepenys? — Liusinda tikėjosi, kad atsiliepė susižavėjimą išduodančiu tonu, nors jai diegė paširdžius, galbūt ir smegenis.
Higins nusijuokė.
— Dėkui. Aš nepakenčiu užuojautos.
— Girdėjau, kad pyksti.
— Suprantama. — Žaibogaudė nukrimto viršutinę kakliuko dalį, dantimis ją sutreškino bei prarijo. Iškišo liežuvį, apibertą blizgančiais trupinėliais ir juos nuplovė mauku iš apkandžioto butelio. — Puiku, ar ne? Įgijau fantastišką kūną, bet išsaugojau tą patį apgailėtiną protą. „Moraga Higins, Pagrobimo nuokruša, malonu susipažinti.” Bet man, o Dieve, norisi šio to daugiau.
— Džiaugiuosi, jog Čemobilyje neradai, ko trokšti.
— Nepatiko man toji planeta. Ten per daug vaiduoklių. — Ji apdovanojo pašnekovę vertinančiu žvilgsniu. — Žinai, kad pati mane ištraukei iš tos skylės? Pasirodei velniškai ištverminga. Su manimi elgeisi maloniai.
Liusinda gindamasi pamojo rankomis.
— Ne aš.
— Bet turi jos charakteri Tu esi šaunuolė, Karlail. Nepamiršk.
Higins savigaila staiga išgaravo, akys keistai sužvilgo, tarytum
žaibogaudė būtų žiūrėjusi į anksčiau matytą, pasigėrėjimą keliantį asmenį, ir puoselėjusi viltį, kad jis išliks atsiminimuose.
— Nepamiršiu, — prižadėjo Liusinda. — Dėkui už gerus žodžius. — Ji nurijo degtinės gurkšnį, bet vidų sušildė ne vien alkoholis. Retam kuriam iš civilių padermės patikdavo kariškiai. Rodomas prielankumas džiugino, net jeigu civilis buvo ne visai žmogus. — Mano pusbrolis minėjo, kad nebenori persikelti į organinį kūną. Mes galėtume už jį sumokėti. Jaučiamės tau skolingi.
Higins pakratė galvą sušiugždendama plonytėmis, plaukus atstojančiomis vielos gijomis.
— Jeigu taip maga, naujame kūne atgaivinkite senąją mano esybę. Ji, be jokių abejonių, apsidžiaugs. — Kietai sučiauptos lūpos ištįso. — Arba ne. Atvirai kalbant, neįsivaizduoju, kaip ji reaguos. Jei bus nepatenkinta, visuomet galės nusižudyti.
— O kaipgi tu? — taisyklės skelbė, jog Karlailų dreife tuo pat metu gali kursuoti tiktai vienas asmens įsikūnijimas. Bent jau oficialiai. Todėl identiškiems dvyniams nuolat kildavo sunkumų. Jie privalėdavo nešiotis atitinkamus pažymėjimus.
— Aš neketinu likti, kokia esu dabar, arba kažkur perrašyti savo sąmonę. Noriu tobulėti. Gali į mane nekreipti dėmesio. Visas tapatybės teises pėrleisiu klonui.
— Kur susiruošei keliauti? Jokia ekspedicija tavęs nepriims, pati žvaigždėlaivio neįpirksi, iš Karlailų dreifo niekaip nepasišalinsi.
— Ei, man alsuoti nebūtina.
— Ketini sprukti įsitaisiusi ant laivo korpuso? — skeptiškai pasitikslino Liusinda.
— Ša, nerėkauk, — nutildė ją Higins. — Nebloga svajonė, tiesa? Pajusti, kaip plaukus kedena saulės vėjas, vakuume plika akimi išvysti žvaigždes. Pamatyti, kas vyksta per VŠ šuolį. Aš sėdėčiau išsižiojusi ir burna gaudyčiau kvantinius angelus lyg kokius mašalus.
— Dabar sugebėtum kaip nors išsiblaivyti? — pasiteiravo Liusinda.
— Aha, žinia. — Žaibogaudė sumirksėjo ir atsiduso. Apsiblausęs žvilgsnis pranyko. — Cha. Šūdas. Protas vėl skaidrus. Ar aš tikrai taip pliurpiau?
— Taip. — Mergina pasviro į priekį. — Norėtum dalyvauti Euridikės antpuolyje?
— Oho. Aišku. Tavo klanas rengia ataką?
— Aš taip nesakiau. — Pustuštį degtinės stiklą Liusinda nustūmė į kitą stalo pusę. — Pabaik. Galėsi prisigerti iš naujo. — Ji atsistojo, prieš atsisveikindama mirktelėjo. — Su tavimi susisieksiu vėliau.
Kovinės archeologijos specialistai ir likusieji Karlailų eiliniai kartais save tituluodavo kareiviais, bet taip vadinti šeimos narius arba klano samdinius tiesiog buvo įprasta. Tai nereiškė, kad jie išmanė karinę strategiją ir taktiką ar pakluso griežtai drausmei. Vis dėlto minėtų dalykų stygius gyventi netrukdė: nė viena iš kitų įtakingų grupuočių neturėjo pajėgumų arba nejautė poreikio burti armijas. Tarpžvaigždiniuose karuose planetiniai mūšiai prilygo smulkiems konfliktams, juolab kad tikrųjų priešų gretoms priklausė ne žmonės. Gausiausią ir geriausią žmonių kariuomenę, kuri palaikė Karlailų pusę, kaip šie tikėjosi, sutelkė Euridikė.
— Tai bent minia, — tarė Higins. Pasislėpusi skafandre, apsirūpinusi lazeriniu šautuvu, „Vebsteriu”, koviniu peiliu, niekuo nesiskyrė nuo kitų. Gal ir gerai. Iš likusių aštuoniolikos grupės narių tiktai Kevinas žinojo, kas ji tokia. Pati Liusinda atpažino porą bendražygių — artileristą Makolį ir biologę Styvenson iš pirmosios ekspedicijos į Euridikę. Bet šįsyk pirmajam atiteko vado pavaduotojo pareigos, o antroji nusileido iki Liusindos ir Higins lygio: tapo eiline pėstininke.
Raizginio terminale būrio narius, išsirikiavusius dviguba vora, į žygį palydėjo smalsūs klajūnų žvilgsniai bei emigrantų šypsniai. Kareiviai pro kirmgraužas nekeliaudavo sparčiau už civilius, tik tiek, kad pro vartus nerdavo nestabdomi. Po kelių valandų visi atsidūrė už erdvinių, tarpusavyje susietų koridorių labirinto, todėl iki artimiausio praėjimo turėdavo pėdinti arba lėkti ant gravitacinių šliūžių negyvenamose, lig šiol neištirtose planetose. Kai kuriose egzistavo gyvybė, bet tiktai įprasta vienaląstė: pelėsiai, dumbliai, gleivių biosferos. Šen bei ten, netoli vartų, į akis krisdavo paslaptingos postžmonių veiklos liekanos, nuo gigantiškų iki miniatiūrinių apimčių. Viename pasaulyje, ant gravitacinės platformos skriedama per šlakuotą dykrą, Karlail pastebėjo žemus, plokščiastogius, iš deimantinių plokščių suręstus statinius ir juose tebekrutančius įrengimus. Kitame išvydo lipnius glitėsius, lėtai transformuojamus į kristalines struktūras, iš išvaizdos panašias į laikrodžio mechanizmą. Pasitaikė ir planetų, kurias prieš kelias dienas ar savaites sudarkė Jano Karlailo komandosai, tyrinėję raizginio jungtis, taktiniais branduoliniais sprogimais sunaikinę piktavališkas mašinas, nuo jų išvalę tūkstančius hektarų.
— Ir kam reikėjo taip siautėti? — murmtelėjo Higins, batais traiškydama apdegusias elastingų, sintetinių, kaip banginiai milžiniškų roplių draiskanas. Mechaniniai padarai rausdavo sukietėjusias, nuo tikrųjų planetos čiabuvių — veikiausiai — užsilikusias liekanas.
Karlail patrūkčiojo pečiais.
— Man jie primena idiotiškos, pernelyg produktyviai veikiančios programos vaisius.
— Iš kur mums žinot?
— Klausyk, jei grįšim iš Euridikę, galėsi čia pasišlaistyti. Nors vietinė aplinka… fui.