— Svarbiausia pats principas.
— Principus palik riteriams. Viešpatie, tokiais momentais prijaučiu fermeriams. Jau verčiau žali laukai negu žalios gleivės. Mane apima jausmas, jog Dievas ne įkvėpė gyvybę visatai, o iščiaudėjo.
— Ir pavedė angelams ją iškuopti, — pridūrė Higins, kai jos žengė pro vartus ir išniro kitoje pusėje — į beorį, saulės kaitinamą planetos palydovą — švarutėliais, tarytum ką tik išblizgintais batais. Filtravimas buvo viena iš raizginio savybių, tik niekas nenutuokė, kaip jis veikė arba kodėl. Toji funkcija atrodė keistai gėrybinės prigimties. Jokie kiti postžmonių veiklos rezultatai nedarė įspūdžio, kad jiems rūpėjo žmonijos gerovė ar biosferų vientisumas.
Antra vertus — netikėta mintis privertė Liusindą stabtelėti, — jeigu riteriai teisūs, ir ji pati neklydo, vartus su visomis naudingomis bei ne itin patogiomis jų ypatybėmis sukūrė ne postžmonės, užgimę per Negailestingą Pagrobimą, o reliktas iš Euridikės, transformuotas žvaigždėlaivis: pasekmė visiškai kitokio singuliarumo, kurį nulėmę DI puoselėjo savitus tikslus, neturinčius nieko bendra su kariniais-pramoniniais Amerikos kompleksais ir šių transcendencija, užvaldžiusia geriausius Žemės protus, po galaktiką išsklaidžiusia šiurpokus jų gaminius.
Ji nežinojo, kaip reaguoti į tokius pamąstymus.
Dar po dviejų šuolių būrys prisistatė prie vartų, esančių arčiausiai DK planetos. Aplinkui liūliavo metano pliurza, fulerenų takai vedė iki pakilimo aikštelės, kur dunksantis, stačiakampis A.A. laivas padės jiems įveikti likusį tuziną šviesmečių. Per pastarąsias porą dienų tižią žemę išmalė gausybė pėdsakų. Vorele įlipę į žvaigždėlaivį, žmonės suprato, jog hermetizuota tiktai piloto kabina. Jie niauriai susėdo ant grindų.
— Šalmus nusiimsime po pusvalandžio, — nepasitenkinimo niurnėjimą užgožė Kevino šūksnis. — Todėl, berniukai ir mergaitės, čiaupkit savo srėbtuves.
Laivas atsiplėšė nuo tvirto pagrindo, šastelėjo aukštyn virššviesiniu greičiu. Kurį laiką komandosai kiurksojo neturėdami į ką žiūrėti ir ko klausytis, bet pagaliau už sienų suūžė ir užgaudė atmosfera. Pilotas elgėsi išmintingai neskubėdamas leistis, nes korpusas nebuvo aprūpintas apsauga nuo karščio. Po dešimties minučių garsas prityko ir nutrūko. Už atsivėrusio liuko nušvito žydras dangus. Kariai atsistojo, žengė į priekį, vienas po kito šuoliais įveikė metrą, skiriantį juos nuo paplūdimio. Kai laukan išvirto paskutinis, žvaigždėlaivis nieko nedelsdamas šovė į padanges. Už poros šimtų metrų, atoslūgio zonoje, stūksojo žemėjančios, galvas praradusios statulos. Pasisukusi dešinėn Liusinda pamatė dūmus, kurie vingiavo iš tebesmilkstančių džiunglių. Vos tik ji pasekė bendražygių pavyzdžiu ir pakėlė šalmo antveidį, šnerves užplūdo drėgnų pelenų tvaikas. Į pakrantę, rodės, kažkas įsiveržė iš jūros — čionykštį sektorių okupavo žvalgybiniai transporteriai, gravitacinės šliūžės, robotai vaikštūnai, sunkioji artilerija, palapinės, išvietės, šimtai kareivių, — tačiau katerių niekur nebuvo matyti. Vartus, pro kuriuos atvykėliai išniro, ženklino tviskanti plastikinė kilpa. Iki praėjimo kilo smėlio kalvelė, įtvirtinta medinėmis lentomis, už kirmgraužos ertmės stiebėsi didžiulis ekranas, priklausantis zondui su plonytėmis optinio pluošto gijomis.
— Prakeikimas, — išsprūdo Liusindai. — Anksčiau čia buvo gamtos draustinis. Ir kam, po velnių, reikėjo sprogdinti statulas?
— Tau teko lankytis šioje planetoje? — apsižvalgiusi paklausė Higins. Savo veidąji užmaskavo žaliais ir juodais kamufliažiniais dažais. Sugalvojo visai neblogai.
— Aha. Ana pro tuos vartus pasprukau iš Euridikės. — Mergina palingavo galva. — Susipažinau su biologu, kuris juos prižiūrėjo. Galima sakyti, kad saugojo.
— Galbūt jis pirmas ėmė šaudyti.
— Visai įmanoma, — sutiko Liusinda. — Vargšiukas. Įdomu, ar suvokė, kur įsivėlė. Greičiausiai ne.
Ji pašnekino karius iš avangardo. Niekas Ry nematė, statulose lavono neaptiko, bet tai mažai ką reiškė — žvalgai savo pareigą atliko paviršutiniškai. Kas žino, gal biologas priburbuliavo ir nugrimzdo pas žuvis, kurias ligi tol tyrinėjo. Jeigu Ry mirė, atgal jis negrįš. Komunistai naudodavosi gyvenimą pratęsiančiomis priemonėmis, bet sąmonių nekopijuodavo, nes minėta procedūra prieštaravo savarankiškumo ideologijai.
Liusinda prisiartino prie Kevino, palinkusio virš žemėlapių stalo.
— Numanai, kieno čia darbas?
Pusbrolis krestelėjo galva.
— Neturiu supratimo. Janas per įprastus kanalus susitarė su vietinio kolektyvo nariais. Jie neprieštaravo dėl mūsų dislokacijos. Leido per šituos vartus užpulti riterius. Atvykę radome pajūrį nusiaubtą.
— Tu įsitikęs, kad prie nuniokojimų neprisidėjo mūsų avangardas, nusprendęs pasirūpinti saugumu? Šiaip, dėl visa ko?
— O ne. — Pastebėjęs, kad ji skeptiškai raukosi, Kevinas pridūrė:
— Garbės žodis. Mes niekuo dėti. Paplūdimį apšnerkštė neseniai, bet tai ne mūsų kaltė. Kažkas nutiko gretimoje, žemyninėje gyvenvietėję. Tenykščiai iššaudyti. Vaizdas siaubingas. Griuvėsiuose drybso negyvi kūdikiai…
Liusinda prisiminė guvius, krykštaujančius vaikus, ir jai sutraukė skrandį.
— Kas? Kas galėjo taip pasielgti?
Kevinas patrūkėtojo pečiais, reikšmingai nukreipė akis į žemėlapį.
— Iš pradžių Janas manė, jog skerdynėmis užsiėmė riteriai iš Euridikės, bet mums nepavyko rasti jokių pėdsakų, įrodančių, kad jie buvo įsiveržę pro vartus. Galbūt tarpusavyje susipešė komunistų grupuotės arba šeimos.
— Aha, galbūt.
Atšlijusi nuo stalo mergina šiek tiek paklaidžiojo viena, šūviais iš savo pistoleto nupylė kelis kormoranus.
— Džiugu, kad mums vadovaus bosas, — pareiškė Higins. Prie Jano Karlailo, kuris stovėjo ant masyvaus akmens riedulio, riogsančio netoli kyšulio, spietėsi kariai.
Liusinda prunkštelėjo.
— Bet pro vartus jis neis. — Priglaudusi delną prie burnos, pridūrė: — Neapsirūpinęs kopijomis.
— Jėzutėliau.
— Aha, Jano įsitikinimai kažkaip susiję su Juo.
Bosas atsikrenkštė ir nekantriai pamojo ranka.
— Aš neketinu šaukti, — prabilo. Susiradę reikiamą ryšio kanalą, visi parodė nykščius. — Labas ry… hmm, laba diena, — tęsė jis. — Dėkui, kad atėjote. Manau, jau susipažinote su esamos padėties ataskaita. Iš taktinės pusės, ponios ir ponai, mūsų užduotis bus gana sudėtinga. Tikiuosi, savo asmenybes nukopijavote, nes daugumai lemta mirti. — Nors ir stypsodama už dvidešimties metrų, Liusinda pastebėjo, kad jo veidą akimirkai suvirpino skausmo išraiška. — To nepadarę, tiksliau, bet kurie iš jūsų, neturėtų drovėtis pasimatyti su kapelionu. Ką gi, dabar pakalbėkim apie reikalus. — Jis patylėjo, tarsi išsiblaškęs nužvelgė klausytojus.
— Viešpatie, — sumurmėjo Higins. — Tu minėjai, kad jis dirbo teisininku.
— Palauk minutėlę, — atsiliepė Liusinda. — Suteik jam šansą.
— Šiandien, — užriko Janas, kumščiu tvodamas sau į delną, — mes išvaduosime Euridikę! Štai veiksmų planas. Susisiekti su mūsų pajėgomis ir planetinėje sistemoje esančiais draugais negalime. Nuo jų mus skiria daugiau nei tūkstantis šviesmečių, todėl bet kokiam ryšiui trukdo chronologijos apsauga. Pro vartus perkėlėme optinio pluošto zondus, kurie mums perduos naujausius duomenis. Kiekvienas būrys išsirikiuos į vorą, po dvi komandas viena greta kitos. Vos tiktai užfiksuosime, kad prasidėjo kova — greičiau nei po valandos, žmonės, greičiau nei po valandos, — poromis nersime pro vartus. Pirmieji du nukaus nuobodžiaujančius sargybinius. Kaip pridera komandosams. — Jis pirštu brūkštelėjo sau per gerklę. — Likusios poros išsibarstys, nusiridens, puls į priedangą ir pasislėps. Mums nieko neišdegtų, jeigu nežinotume, jog sąjungininkai išblaškys riterių dėmesį. Būtent taip ir nutiks. Tačiau išnaudoti progą privalėsime žaibiškai. Kai mus pastebės bei užlies šūviais, kiekvienas ims šaudyti visais savo ginklais. Į pagalbą netruks atskubėti sunkioji technika ir pėstininkai. Pulkite priešus, įsijunkite tapatybės nustatymo sistemą, kad juos atskiltumėte nuo draugų, stenkitės neapgadinti relikto, bet šiaip galite pliekti, kur užsigeisite. Telaimina jus Dievas, tepasigaili Jis jūsų sielų. Giminaičiai ir bičiuliai, stojam į mūšį už Klaido pilį — pergalė arba mirtis!