— Kokia padrąsinanti kalba, — sumurmėjo Higins. — Kad aš nusprogčiau.
Minia palydėjo monologą atsainiais pritarimo šūksniais, subruzdo ir truputį prasisklaidė. Uždaru ciklu funkcionuojantys skafandrai parūpindavo kareiviams būtiniausias maistines medžiagas, todėl kitur ieškoti valgio jiems nereikėjo, bet kai kurie kišo lapus ir jūržoles į savo Drekslerio surinktuvus, siekdami išgauti tam tikrus mikroelementus bei įdomesnes prieskonių kombinacijas arba kaistuve šildėsi kavą — ne tiek dėl skonio, kiek dėl aromato. Kiti tikrino ginklus, mankštino galūnes, meldėsi. Nedidelė, prie ekrano susibūrusi grupelė, kurios nariai retsykiais nuklysdavo šalin ir sugrįždavo, palaipsniui gausėjo. Zondas transliavo naktinius Euridikės vaizdus, perteikiamus žaliais atspalviais. Tolumoje Liusindai pavyko įžiūrėti tik trikampę relikto smailę ir priešais objektą krutančius miglotus pavidalus: nedaug ką. Po pusvalandžio į gretas sustojo didžiuma kareivių, po keturiasdešimt penkių minučių žygiui buvo pasirengę visi. Liusindą bei Higins paskyrė atitinkamai į keturiasdešimtą ir keturiasdešimt pirmą Euridikėn šoksiančią porą. Į avangardą nė viena nepateko, tačiau, jų džiaugsmui, neatsidūrė ir rezerve.
Kareivių eilė nutįso paplūdimyje, bet ne tiesiai priešais kirmgraužos ertmę — tam atvejui, jei kitoje pusėje kas nors susiprotėtų praėjimo kryptimi paleisti šūvį. Nederėtų atmesti tikimybės, kad, užvirus mūšiui, priešai taktiniais sumetimais pro vartus švystelės atominę bombą, kuri ne vien pražudys likusius komunistų planetoje, bet ir suardys kirmgraužos angą. Galimas daiktas, per antpuolį teks padėti galvas, vis dėlto dar pavojingiau būtų likti čia. Kariai privalėjo kuo skubiau persikelti į priešakines pozicijas.
Liusinda nustebo pamačiusi, kaip Janas mostelėjo ranka, užriko ir su kolega nėrė į erdvinę kiaurymę, iš karto po pirmosios poros. Senasis nedorėlis bent jau turėjo drąsos nepasiduoti savo baimėms.
Visi pamažu risnojo į priekį it pakvaišėliai, išsirikiavę eilėje prie mirties. Šalia ištryptos pakylos ji, regis, išdygo po kelių akimirkų. Priešais ekraną tupėjo vyriškis, kuris susitelkęs stebeilijosi į transliuojamus vaizdus. Vienas iš komandosų stovėjo greta praėjimo ir nenuleido akių nuo kareivių, turbūt pasirengęs svyruojančius nustumti šalin — o gal kiaurai vartus? Mergina dirstelėjo į karį, stūksantį jai iš dešinės, ir atsisuko į Higins. Už antveidžio sužybsėjo plieniniai dantys.
Ekraną stebintis vyrukas pakėlė nykštį. Komandosas sušuko:
— Pirmyn!
Liusinda nugrimzdo į tamsą, kurią prasklaidė tolimi tvyksniai ir dangaus šviesuliai, tankiai užtvindę Šaulio žvaigždyną. Ji šoko kairėn, pro dolmeną išsiveržė ant šlaito, atsidūrusi erozijos išėstoje įduboje nusirideno ir tėškėsi į purvynę. Vietines apylinkes visai neseniai nuplovė liūtis. Rytuose jau buvo matyti debesų properšos. Vienišas planetos palydovas, Orfėjas, virtęs siauru pjautuvu, švietė netoli vakarinės horizonto linijos. Kai per artimiausias porą sekundžių nieko neįvyko, mergina ryžosi pasidairyti ir iškėlė galvą virš daubos krašto. Kaipmat įsijungė naktinio regėjimo režimas. Greta spietėsi akivaizdžiai per daug žmonių, dar gausesnis jų būrys pasirodys netrukus. Pasispirdama koja, vieną ranką įremdama į žemę, kita spausdama šautuvą, Liusinda išsirabždino iš duobės ir pariedėjo atšlaite žemyn. Higins dunkstelėjo į tą pačią vietą, iš kurios Karlail ką tik pranyko. Dabar toji suvokė esanti pavojingai atviroje vietoje. Karius bet kada galėjo užlieti lazerių ugnis, jau nekalbant apie plazmines patrankas. Ji susigūžė ir įstrižai šlaito nukūrė link artimiausio akmens riedulio. Deja, iš už priedangos jau kyšojo kažkieno lazerių vamzdžiai. Liusinda bėgo toliau, kol iki juosmens paniro į kemsyną. Bus gerai. Dar šiek tiek pabridusi susirietė dvilinka, nuleido galvą tarp augalų, panašių į viržius. Neilgai trukus prie jos prisijungė žaibogaudė.
Už keturių su puse kilometrų, maždaug dviem šimtais metrų žemiau, stiebėsi per kilometrą išstypęs, prieblandoje blausiai žvilgantis reliktas. Priėjo glaudėsi riterių žvaigždėlaivis, juodas kaip aklina tamsa. Truputį atokiau dunksojo žemų statinių grupelė. Antveidyje įjungusi vaizdo artinimo režimą, Liusinda atidžiai nužvelgė relikto pagrindą supantį sektorių, kurį raižė žybsniai. „Vebsterių” šūviai. Matyt, riterius puolė Armando arba kitos planetinės pajėgos. Galima tik įsivaizduoti, kaip klostysis mūšio eiga. ŠAR, net ir netikėtai užklupti, pasitelks ne vien ginklus. Antgamtiškai žaibiški refleksai gal ir negelbėdavo riterių nuo kulkos arba spindulio, bet padėdavo juos nujausti sekundės dalį anksčiau, nei driokstelėdavo pistoletas.
Vado kanalu nuskambėjo Kevino balsas.
— Judinkitės, — paliepė jis. — Laikykitės ties dvidešimt septyniais laipsniais į rytus nuo magnetinės šiaurės. Leiskitės šlaitu, sukorę kilometrą persigrupuokite, luktelėkite, kol pasirodys Makolis su šliūžėmis bei pabūklu.
Liusinda su Higins išsikapanojo iš klampaus raisto ir tekinos pasileido nuokalnėn. Dalį purvo nuo kojų nubraukė lietaus permerkta augmenija. Užnugaryje, iš kairės bei dešinės pusės, skuto kitos figūros, kurios nuolat prasisklaidydavo, skubiai grįždavo į tiesų kelią, vos tarpusavyje nesusidurdavo. Retsykiais mergina mirksniu įsijungdavo virtualų kompasą ir suvokdavo, kad pati krypsta nuo nurodytų koordinačių. Paklaidos buvo neišvengiamos, nes tekdavo aplenkti akmens riedulius, čiuožti nuobirynu ir — artėjant papėdei — bristi per gilėjančias, pavojingas pelkes. Sergėtis reikėjo kiekvieno samanas primenančio lopinėlio. Ne vietoje pastatęs kojąužkliūdavai už aštriabriaunio, iš balos kyšančio akmens, ir virsdavai kūliais. Skafandras apsaugodavo nuo rimtų smūgių, tačiau tokie skrydžiai erzindavo, o smegenis galvoje vis vien sukratydavo.
Toli priešakyje, šalia relikto, užsižiebė ryškesnis, labiau išplitęs švytėjimas.
— Tūpt! — įsakė Kevinas. Kareiviai murktelėjo į liūną. Nežymiai pakėlusi galvą, Liusinda išvydo nuo žemės atitrūkstantį riterių žvaigždėlaivį. Nuo planetos paviršiaus jis nutolo per porą šimtų metrų, tokį pat atstumą įveikė horizontaliai ir pakibo ore. Iš pirmagalio šovė ugnies pliūpsnis, perskrodęs orą viršum Karlailų karių. Švilpimas, galingi, apačion tvoskiantys vėjo šuorai ir žybčiojanti ugninė uodega bylojo, kad ŠAR iššovė raketą. Už nugaros tamsą ūmai sudraskė akinantis blyksnis.
Pro vartus šveitė atominį užtaisą!
Prieš išblėstant pošvyčiui, akiratyje nutvisko spindulys, nuo žemės smigęs į laivą. Šauta iš pabūklo, kuris pirmąją jos praleistą dieną Euridikėje pervėrė žvalgybinį transporterį. Žvaigždėlaivį prakiurdė lygiai taip pat greitai. Milžiniškas pavidalas pakrypo ant šono, įžambiai nulėkė apačion ir per ketvirtį savo ilgio įsirausė į šlaitą. Liusinda delnais užsidengė pakaušį, laukdama sprogimo. Nieko neįvyko. Vėl kilstelėjusi akis pamatė, kad apatinėje korpuso dalyje, ten, kur jąpraskverbė spindulys, šviečia nežymiai rūkstanti, vyšnios raudonio dėmė, tačiau jokių kitų rimtų nuostolių laivas iš pirmo žvilgsnio nepatyrė.