Mergina nenoriai pažiūrėjo atgal. Po atominio arba kažkokio kito užtaiso, paleisto iš energinio pabūklo, sprogimo vartai suiro, todėl didžioji dalis smūgio bangos atgal į Euridikę nepliūptelėjo, vis dėlto bomba pasirodė tokia galinga, kad menkučiai energijos trupinėliai, prasismelkę į planetą, susvilino šimtus metrų atšlaitės. Paskrudinto ruožo pakraštyje bėgiojo miniatiūrinės figūrėlės, degančios savo skafandruose. Jos dribo viena po kitos, tik neaišku, kas žmones pražudė — negailestingas karštis ar maloningi, staiga sutratėję šūviai. Liepsnų fone sušmėžavo Makolio komanda su penkiomis gravitacinėmis šliūžėmis ir plazmine patranka. Kai pro šalį prasklendė artimiausia platforma, mergina pabėgėjo į priekį ir į ją įsikibo. Įkandin atlėkė ir Higins. Makolis nurodė saviškiams sumažinti greitį, idant prie jų spėtų prisijungti iš viržyno atskubantys kareiviai.
— Kiek mūsiškių praradome? — paklausė Liusinda. Jai atsakė Kevino balsas:
— Beveik pusę. Lipkite ant šliūžių, išsiskirstykite, judėkite pirmyn. Makoli, pačirškink visus akiratyje užfiksuotus ŠAR būrelius.
Iš kitos kalvos pusės atūžė plazminių pabūklų blyksniai. Nors priešai tiksliai nesitaikė, naikinamoji jų galia tiesiog pritrenkė: žvilgtelėjusi per petį Liusinda pamatė, kaip pelenais virto vienas individas, kurį užliejo energijos iškrova — pakankamai stipri, kad į dalis suskaldytų tanką. Užsiliepsnojo po liūties išmirkę, bet per apšaudymą žaibiškai išdžiūvę krūmokšniai. Makolis su komanda ir plazmine patranka keliavo ant priešakinės gravitacinės platformos. Ji pasisuko šonu, ir artileristai įniko šūviais svilinti orą, taikydamiesi į tą pačią vietą. Per kelias kovos sekundes kiti pilotai pasistengė kaip įmanoma labiau nutolti nuo Makolio. Priešininkų atsakas išvedė vieną transporterį iš rikiuotės, bet galų gale plazminė ugnis, plieskianti nuo ŠAR pajėgų, nutrūko.
Vėjo gūsiai nelauktai sustiprėjo, ir daugmaž po minutės kareiviai atsidūrė prie relikto, greta nukritusio laivo. Liusinda įjungė tapatybės nustatymo programą, atskiriančią Karlailų bei Euridikės pajėgas nuo riterių, nusirideno nuo šliūžių, leisdama skafandrui amortizuoti smūgį. Išsitiesė ant žemės ir ėmė pliekti į kiekvieną skafandrą, nuo kurio neatsklisdavo kodinis dzingtelėjimas. Pastebėjo žmones, nelygia vorele išnyrančius pro apgadinto žvaigždėlaivio liuką, ir nupylė juos vieną po kito — šaudė vis greičiau, nes aukos leidosi į kojas. Kai kurie riteriai pasislėpė už korpuso sienų, bet Karlailų kariai nusekė jiems iš paskos. Gaiduką tebemaigančiai Liusindai dingojos, kad jos ausis pasiekė laive skambantis ginklų pokšėjimas.
Skafandrui nespėjus įspėti apie pavojų, merginos nugarą užgriuvo sunkus svoris, dilbius prislėgė stipresnės, šarvuose įkalintos rankos. Per ryšio kanalą sududeno balsas.
— Nešaudykit! Nešaudykit! Viskas baigta! Riteriai nustojo kautis!
Liusinda atpažino šaukiantį žmogų.
— Armandai!
— O Dieve, čia jūs. — Generolas nučiuožė nuo skafandro, ištiesė ranką ir padėjo jai atsistoti. — Ar galit susisiekti su savo vadovybe? — paklausė. — Man nepasisekė. Jūsų kareiviai manęs neklauso. Čia tikros skerdynės.
Suglumusi ji persiuntė Armandui komandinio kanalo kodą. Kurį laiką stebėjo, kaip jis šūkauja, gestikuliuoja, blaškosi į priekį ir atgal. Po kokių keturių minučių sustingo, galop žengė prie Liusindos. Virš jųdviejų galvų pakibo Juodojo pjautuvo orlaivis.
— Jūsiškiai… jūsiškiai barbarai neima belaisvių!
Mergina papurtė galvą.
— Nes negavo atitinkamo įsakymo.
Armandas atšovė antveidį.
— Mes pratęsėme derybas net ir užpuolę riterius. Kiekviena iš kovojančių pusių prarado galbūt po tuziną žmonių. Į mūšį stojo pusė tūkstančio ŠAR. Jūsų pajėgos išpjovė tris šimtus.
— Ei, mes irgi praradome šimtus, — priminė Liusinda. — Per branduolinį sprogimą ir ant šlaito.
— Teisingai, — linktelėjo Armandas. — Iki relikto nusigavo tik penkios dešimtys iš jūsų žmonių. Jie ir nužudė didesnę dalį riterių.
— Štai kokios pasekmės gresia, kai į pagalbą iškviečiami prakeikti Karlailai.
— Pats matau. — Jis pamažu aprimo. — Džiaugiuosi, kad jūsų neatsibeldė daugiau.
Liusinda nusijuokė.
— Mes laimėjome.
— Išties. — Armando žvilgsnis nukrypo šalin. — Kol kas. Kitas į planetą prisistatęs ŠAR žvaigždėlaivis jau tikriausiai skrenda čia. Tikiuosi, prakeiktiems Karlailams pavyks jį sustabdyti.
— O, dėl to neverta jaudintis…
Padanges nušvietė sodrėjantis raudonis. Liusinda įbedė akis į jo šaltinį. Nuo pietryčių horizonto atsiplėšė kažkoks ryškus objektas, kuris šovė į dausas nelyginant mažutė, fizikos dėsniams nepaklūstanti saulė.
15. MAIŠTININKAI IR SUGRĮŽĖLIAI
Vinteris, kaip pats galvojo, niekada nejautė priešiškumo operai. Pakentė ją, jei tik libretas skambėdavo itališkai. Tačiau nuo giedamos angliškos prozos jam darėsi koktu, protarpiais norėjosi nusikvatoti, į sceną rodant pirštu. Prie bendro fono bent jau derėjo šitam pastatymui atrinktos dainos, vieną iš kurių užtrauks jiedu su Kolderiu, nūnai lūkuriuojantys ir prakaituojantys užkulisiuose. Kovalskis-Armandas naujutėle girgždančia uniforma, padažyta barzdele ir nusmailintais ūsiukais prispaudė vieną ranką prie medaliais nusėtos krūtinės, atmetė kitą ir uždainavo:
Jam atsakė priešais jungtinį chorą — ir vyrai, ir moterys vilkėjo nušiurusius apdarus, — stovintis Alenas Aruris, kuris, trumpai nusikirpęs plaukus, apsirengęs darbiniais drabužiais, vaidino sugrįžėlių agitatorių Lorensą Hemondą:
Kovalskio ranka nukrypo viršun, į skliautinę planetos hologramą.
Aruris tūžmingai suriko:
Kovalskis apsisuko ant kulno ir pasišalino nuo scenos, taip duodamas ženklą Vinteriui su Kolderiu. Tuodu išdrožė iš užkulisių kaip atsargos armijos kareiviai, pajudėjo nuolaužomis apšnerkšta gatve, bet vietoj ginklų rankose laikė gitaras. Muzikantai užgrojo „Didžiuosius Senuosius”, o jungtinis choras jiems pritarė.