Dainuodamas Vinteris krustelėjo skruostu ir pakoregavo užtamsintų akinių poliarizaciją, kad vakaro prieblandoje įžvelgtų parke susirinkusius žiūrovus. Ben-Amis gavo leidimą prieš pat premjerą. Pati scena buvo gigantiška, poros šimtų metrų skersmens, aprūpinta prožektoriais ir hologramų projektoriais, kurie iš išvaizdos priminė apgultį surengusias mašinas bei lazerines patrankas. Orą drebino stiprintuvų dundesys. ŠAR žvaigždėlaivis kybojo, kaip ir anksčiau, šiek tiek į šoną nuo Jardin dės Ėtoiles. Minią sudarė apie šimtas tūkstančių žmonių; visame mieste dar didesnis jų skaičius stebėjo spektaklį per ekranus arba kontaktinius lęšius. Vinteriui su Kolderiu ligi šiol nė karto neteko tiesiogiai pasirodyti prieš tokią milžinišką auditoriją. O taip, grupei gerbėjų netrūko, tačiau tie buvo gerokai išsisklaidę: populiarumu ji mėgavosi Asteroidų žiede, kur kas mažiau klausytojų į koncertus ateidavo gimtuosiuose muzikantų namuose. Šį vakarą susirinko ne jų publika, tačiau įsivaizdavus, kad brązgina gitarą savo sekėjams, Vinterį nukratė silpnas drebulys.
Nors galima sakyti, kad spektaklį stebėjo ir ne Ben-Amio žiūrovai. Jau dabar Vinteris pastebėjo ne vieną tuščios erdvės žiedą, supantį grupeles tarpusavyje besigrumiančių nutrūktgalvių, nuo kurių atšlijo kiti žmonės; durklo blizgesys, žybsnis šūvio, paleisto iš automatinio pistoleto su slopintuvu, liudijo, jog tie karštagalviai naudojosi pamėgtais, artimoje kovoje tinkamais ginklais, priešininkams jų nerodydami ir neprašydami jokios malonės. Bet tai nereiškė, kad kils rimtų problemų ar išsipildys Amelijos Or lūkesčiai dėl maišto. Dauguma nuožmiai besipjaunančių vyrukų, žinoma, prijautė kažkokiai politinei krypčiai, bet reformatorių ir sugrįžėlių idėjos jiems viso labo asocijavosi su komandos, gaujos spalvomis ar šeimos garbe. Nei atgaivinti sugrįžėliai, kurių gyvenimus tikroviškai arba nelabai atvaizdavo aktoriai, nei Amelija Or minioje nesišlaistė. Vinteris numanė kodėl, nors su Amelija nesikalbėjo gana ilgai. Puikūs jų santykiai tęsėsi ne vieną dieną bei naktį, bet šiuo momentu muzikantas nebenutuokė, kokiame draugystės etape jiedu atsidūrė. Ji pasinėrė į sugrįžėlių intrigas ir pranyko nė netarusi sudie. Ben-Amis užtikrino, jog nerimauti nėra reikalo. O Vinteriui rodėsi, kad ilgaamžiams būdingas savotiškas susvetimėjimas.
Kai baigėsi viena kova, prasidėjo kita. Aukas surinko atšvilpę Juodojo pjautuvo entomopteriai. Vinteris su Kolderiu susižvalgė, nusišypsojo, brūkštelėjo per stygas ir užbaubė paskutinę dainos eilutę:
IR SMEGENIS JŪSŲ SURYSIMU!!
Tamsa, prožektorių šviesos pliūpsnis, griausmingi aplodismentai. Jie nusilenkę išėjo iš scenos, žingsniuodami priešinga kryptimi nei choristai. Žinojo, jog prieš trečiąjį veiksmą, kol tęsis dvidešimties minučių pertrauka, žmonės grūsis eilėje prie gėrimų. Savaisiais Vinteris ir Kolderis ketino pasimėgauti artistų draugijoje. Kovalskis, Aruris, Voit bei pustuzinis kitų įsitaisė užkulisių kabinoje, pagamintoje iš kažkokios išmoningos materijos, kuri, aptraukusi rėmus, galėjo įgauti įvairias formas ir sukietėti. Į persirengimo kambarį bei atgal nepaliaujamai kursavo aktoriai, pakeliui prigriebdami alkoholio arba suplėšdami dūmą. Muzikantai čiupo alaus butelius.
— Sekasi neblogai, — prabilo Vinteris.
Kovalskis pakėlęs kokteilio taurę susiraukė ir pabilsnojo į stalą.
— Neprikalbėkite.
— Ką gi, padaužykim galvomis į medį, kad mums sektųsi.
— Puikus pasiūlymas, — tarė Ben-Amis, atsiūbavęs kartu su asistente. Al-Kajed nusišypsojo ir mirktelėjo Kolderiui.
— Tu siaubingas, — pareiškė ji.
— Toks jau esu, — atšovė prodiuseris.
Vinteris it pakerėtas spoksojo į Voit, kurios kostiumas atrodė, lyg būtų atplevenęs vėjo gūsiais ir kažkaip užsikabinęs ant kūno. Solistė stovėjo, į šnerves traukdama garus iš mėlyno vamzdelio, įdėmiai žiūrėdama į šoną. Staiga moteris atsigręžė į jį. Matyt, pajuto tiriantį žvilgsnį, nusprendė Vinteris, mandagiai, nors ir pavėluotai, šyptelėjo, nežymiai nukreipė akis šalin. Tačiau Voit iškėlė ranką.
— Viskas klostosi blogai, — tarė.
Žmonės nekreipė į ją dėmesio. Įsitempusi kaip styga, — galvojo jie.
— Aš kalbu rimtai, — tęsė solistė ramiu, bet įtikinančiu balsu. — Padėtis labai prasta. Peržvelkite transliuojamas naujienas.
— Naujienas? — sukluso Vinteris. Tam tikrų permainų tikėjosi, bet vis tiek jautėsi, tarsi susidūręs su svetimkūniu. Per pasirodymus realiame pasaulyje nieko nevykdavo; pašaline informacija atlikėjai nesidomėdavo. Jos akyse muzikantas pastebėjo spalvų šmėstelėjimą — prisijungę prie žinių tarnybos kanalo sumirgėjo kontaktiniai lęšiai. Rodos, Voit nejuokavo.
Marškinių kišenėje Vinteris sužvejojo kortelę, kurią lengvu sprigtu padidino iki delno apimties plokštelės. Kai įjungė naujienų kanalą, į jį sudunksėjo aplinkinių pečiai bei alkūnės.
— Prašom. Žiūrėkite. — Po krestelėjimo mažutė plokštė virto ekranu. Vinteris sulenkė jos kraštą ir pastatė ant stalo.
Grūdėtą vaizdą transliavo miniatiūrinės kameros — pernelyg mažos, kad išryškintų atskiras detales; naktinio matymo režimas perteikė žalsvus atspalvius bei šūvių blyksnius. Reginys Vinteriui sužadino virpulį keliančius prisiminimus. Kažkas pabandė balsu ištarti tai, apie ką pagalvojo muzikantas.
— Panašu į…
Jį nutildė kitas žiūrovas.
Postžmonių, o gal prieš žmonijos užgimimą egzistavęs reliktas, į kurį įsibrovė Karlail ir kurį sergėjo riteriai, kartkartėmis atsidurdavo centre, nuo jo vilnijo miglota, bet tikra šviesa. Aplinkui bruzdėjo mašinos bei žmonės, įsivėlę į susišaudymą. Iš naujienų kanalo ir nuo aktorių sklindantis balsų šurmulys bylojo apie sąmyšį. Užtat mūšio sceną filmuojančios kameros jokios sumaišties neperdavė. Kiekvienas tenykščių judesys atrodė tikslingas. Tarpusavyje kovojančios pajėgos žinojo, ką daro. Kaip ir Vinteris.
Pakėlęs akis jis apžvelgė susibūrusiųjų veidus, iš kurių sprendžiant, spektaklis visiems iškrito iš galvos. Vienas kitas nusidažė žalsvai, bet ne dėl ekrano atspindžio.
— Euridikės kariuomenė grumiasi su riteriais, norėdama perimti relikto kontrolę, — prabilo Vinteris, pateikdamas pirmą normalų paaiškinimą, kurį aplinkiniai išgirdo.
— Kaip jūs supratote? — pasiteiravo Kovalskis.
Muzikantas suvokė, kad jam nederėjo šito žinoti.
— Tai akivaizdu, — atsakė patraukęs pečiais.
Ben-Amis pažiūrėjo į rankinį laikrodį, su kuriuo niekada nesiskirdavo, ir subarbeno per ciferblatą.
— Mes privalome tęsti pasirodymą, — pareiškė.
Vinteris pritrenktas įsispitrėjo į prodiuserį. Artistai jau ruošėsi grįžti į sceną.
— Juokaujat? — paklausė muzikantas.
— Ne, — atšovė Ben-Amis ir dūrė nykščiu į ekraną. — Manot, čia rimta kova? Nutraukite spektaklį, ir jūs pamatysite tikrą mūšį.
Vinteris vis dar negalėjo patikėti savo ausimis. Pažiūrėjęs į kolegą, Kolderis gūžtelėjo, ištuštino butelį ir griebė savo gitarą. Bičiulis pasekėjo pavyzdžiu. Jie drauge išniro iš kabinos, atsistojo užkulisiuose, pasirengę išeiti į sceną bei užtraukti pirmąją dainą apie abipusį priešiškumą, beprasmiškas, antrąsias, tarpusavyje nesusijusias mirtis. Nė vienas iš poros neatminė sugrįžėlių maišto — prieš, o gal per Juodojo pjautuvo pjūtį abu neteko poros mėnesių prisiminimų.