Vinteris jautė tam tikrą pasitenkinimą, kad prarado gyvybę išlikęs sugrįžėliu, o partneris bent jau turėjo drąsos apginti savo, kaip bėglio, įsitikinimus, tik šioji smulkmena išgaravo iš bendros jų istorijos arba legendos.
Kovalskis užgiedojo Žako Armando ištikimybės priesaiką, skirtą Jungtiniam vadų komitetui, nors, visai įmanoma, jog dūmė jiems akis — priklauso, kaip pažiūrėsi. Jam atsakęs karštligiškai subruzdėjo choras. Chaoso fone dainavo ir šoko Voit, trykšdama besaikiu feministiniu pykčiu, dėl brolžudystės apimta feministinės nevilties.
Auditorijoje nutrūko bet kokios rietenos. Vinteriui dingojos, kad šimtai tūkstančių akių smigo tiesiai į sceną, bet dauguma jos nematė, stebeilijosi kiaurai aktorius, stebėdama fragmentiškas naujienas apie grumtynes dėl relikto, apie įsiliepsnojusį tikrą maištą. Vis dėlto žvilgsniai, kurie varstė šokančią, kovotojus smerkiančią Voit, nė sykio nenukrypo į šoną.
Ore nuskardėjo garsas, tarytum dausas nuo vieno horizonto iki kito kažkas būtų perskrodęs. Vinteris pakėlė akis ir išvydo gigantišką, švytintį objektą — tiesiog galvoje netilpo, kaip toks milžinas galėjo skraidyti. Rodės, kad iš šiaurinių padangių leidosi kalnas. Kaip meteoras, slinko per lėtai, kaip orlaivis, judėjo per greitai. Jis pradingo už akiračio ribų, tačiau griausmas nenutilo.
— Į planetą atsitrenks asteroidas, — išsižiojo Kolderis.
Siaubingų, gresiančių pasekmių suvokimas pakurstė sąstingį, užuot sukėlęs paniką. Žmonės nė nesuriko. ŠAR laivas, kybantis virš parko, staiga apačion išpurškė galingą oro srautą ir šovė tolyn, vydamasis gerokai didesnį skraidantį objektą. Kad ir kas grėsė Euridikei, užkirsti kelio pokyčiams nebūtų įstengusios jokios menkesnės jėgos arba veiksniai. Žiūrovai, žiopsoję viršun, vėl atsisuko į sceną.
Voit tebešoko.
Liusinda stebėjo danguje augantį objektą, sykiu galvojo, kokios beprasmiškos yra gyvybė ir mirtis. Jeigu nuojauta jos neapgavo, labai tikėtina, kad Euridikės laukia akistata su asteroidu bei masinis išnykimas. Mergina griebė Armandą už rankos.
— Iškvieskite žvaigždėlaivius! — sušuko. — Visus. Surinkite kiek įmanoma daugiau žmonių.
Aukštyn žvelgiantis generolas tik papurtė galvą.
— Žiūrėkit, — pamojo jis.
Iš pradžių atrodė, kad gigantiškas bolidas, pakibęs beveik virš mūšio lauko, veržiasi į atmosferą. Nuo dangaus kūno puslankiais plūstelėjo šimtai kibirkščių, jo paties žvilgesys priblėso. Po kelių sekundžių tapo aišku, kad žiežirbos krenta nuosekliai lyg po fejerverko sprogimo ir lekia tokiomis trajektorijomis, kurių besilaikydamos nutūps relikto zonoje, o kai kurios stačiai jam ant galvos. Dar po sekundės kitos objektų žioravimas išbluko iki infraraudonojo švytėjimo, ir jie virto taškeliais, sparčiai didėjančiais regėjimo lauke. Dešimtys neprašytų svečių netikėtai pokštelėję suskilo į smulkesnes dėmeles, per blausias bei mažas, kad jas įžiūrėtų vaizdą artinanti, naktinio matymo režimu aprūpinta įranga. Vis dėlto jos leidosi į planetą, tiksliau sakant — didelei Liusindos nuostabai — skrido.
Bolido liekanos perrėžė padangių skliautą ir pranyko už horizonto anksčiau, nei jo atžalos įveikė pusę kelio iki žemės. Ne, asteroidu čia nė nekvepia, — nusprendė mergina: iš aukštos, stabilios didžiojo objekto trajektorijos piršosi išvada, kad jis dirbtinės prigimties ir kažkaip valdomas.
— Kokia ten velniava? — paklausė Liusinda.
Šįkart išsigąsti bei stverti ją už rankos atėjo eilė Armandui.
— Karo mašinų desantas. Didesnių man niekada teko regėti, netgi anuomet, kai… — jis krestelėjo galva. — Susisiekit su vadovybe. Aš užmegsiu ryšį su saviškiais ir riteriais. Mums reikės kautis išvien.
Generolas nubėgo šalin, o Liusinda pamėgino išsikviesti Janą Karlailą. Į šaukinį atsiliepė Kevinas.
— Janas negyvas.
Pastarųjų įvykių fone naujiena nepasirodė sukrečianti. Jai tik nežymiai suspaudė širdį.
— Bet kurią akimirką turėsime stoti į kovą prieš karo mašinas, — pranešė mergina. — Jos leidžiasi…
— Žinau! — užriko Kevinas. Aprimęs pridūrė: — Aš bandau suburti kareivius. Štai sąrašas. — Jis nusiuntė žinutę į pusseserės šalmą. — Surasiu visus, kurie priklauso Makolio artileristų komandai. Tu paieškok likusių. Vesk juos už nukritusio žvaigždėlaivio arba vidun, jei pavyks. Pakeliui prigriebkite bet kokius numestus ginklus. Išlaikykite užimtas pozicijas kiek galėdami ilgiau. Amelija suveikė mums laivą, ir jis artėja prie planetos.
— Tiktai vieną? Čia skrenda ir riterių žvaigždėlaivis.
— Taip, taip, — dirgliai atsakė Kevinas. — Aš stengiuos perduoti žinią abiem, kad jie nesusprogdintų vienas kito.
Potencialios katastrofos mastai merginą akimirkai sustingdė. Galbūt ją prakeikė? Nuo to momento, kai įžengė į reliktą? Iš sąmonės išvijusi prietaringas mintis, Liusinda ėmėsi vykdyti Kevino reikalavimą. Tuo pat metu pajuto palengvėjimą, jog, apimta dvejonių, trumpam nutilo — bent jau nebeblaškys pusbrolio dėmesio.
Kevino persiųstą informacijos paketą sudarė standartinė komandos narių lentelė, nuolat atnaujinanti duomenis apie kareivių pareigas ir gyvybinę būklę. Makolio artileristų pavardės tebešvytėjo, išdėstytos atitinkama eilės tvarka, nors būryje hierarchiniai skirtumai praktiškai neegzistavo. Ji užmezgė ryšį su visais iš karto ir pasileido tekina link nukritusio ŠAR laivo; bendražygiai prisijungė prie Liusindos vienas po kito. Nukautų riterių galvas jau rinko technikės iš Juodojo pjautuvo. Vargu ar tie žmonės padėkos už sugrąžintą gyvybę, bet mergina džiaugėsi matydama, kad jų nepaliko likimo valiai. Į kalvą įsirausęs žvaigždėlaivis visur išvartė šimtus tonų žemės, todėl teko bėgti per daubeles ir kauburius. Variklis greičiausiai tebeveikė, antraip milžiniškas laivas nusileistų ant dugno, užuot stirksodamas kaip pailgas akmuo, kyšantis iš skalūno sluoksnio, pakrypęs — šlaito atžvilgiu — trisdešimties laipsnių kampu, į šoną pasviręs per penkioliką laipsnių.
— Jei turėtume pilotą, — panosėje sumurmėjo Liusindą, — galėtume išjudinti tą moč…
Užbaigti sakinio jai neleido iš paskos lekianti, per dešimt metrų nutolusi Higins.
— Aš sugebu pilotuoti žvaigždėlaivį.
— Tu? Kaip?
— Kadaise atsitiktinai persirašiau reikiamų įgūdžių programą.
— Po velnių, kodėl jais nesinaudoji, kad užsidirbtum pinigų?
Žaibogaudė sukrizeno.
— Ar tu pasitikėtum laivą valdančiu Pagrobimo nuokruša?
— Regis, neturėsiu kitos išeities.
Liuko anga, pro kurią spruko riteriai, žiojėjo po atsikišusia korpuso briauna. Liusinda sustojo greta ertmės ir suskaičiavo saviškius. Iš likusių dvidešimt devynių kareivių prisistatė visi, nė vienas neatrodė nukentėjęs. Ji pasidalino planu su Kevinu.
— Užduotį atlikite judvi su Higins, — atsakė pusbrolis. — Kiti tegul lieka sargyboje. Juos surinksite, jei pajėgsite atplėšti laivą nuo žemės.
Mergina įsikibo į liuko kraštą, prisitraukė aukštyn ir smuko vidun. Kai planetinę traukos jėgą pakeitė laive vyraujanti gravitacija, ji kaip įprastai kelioms sekundėms prarado pusiausvyrą. Žaibogaudė atkartojo manevrą viena ranka. Išsitiesusios stačios jos apsidairė. Anksčiau Liusinda nesilankė riteriams priklausančiuose erdvėlaiviuose, tačiau ne kartą skrido ŠAR pastatytais laivais. Nuo pažįstamų interjerų vietinis skyrėsi tik tuo, jog čia žaliavo daugiau nykštukinių medelių. Kol kas nebuvo matyti jokios šūvio padarytos žalos. Šalmo ekrane užsižiebė dar pora pavardžių — į žvaigždėlaivį pirmi įsibrovę du būrio nariai nužudė dešimt riterių, kaip ji išsiaiškino susisiekusi su porele, ir į nelaisvę paėmė vieną žmogų, bet ne iš ŠAR padermės.