— Tuojau pas jus ateisiu, — tarė jiems Liusinda. Atsigręžusi į Higins, paklausė: — Žinai, kaip nusigauti į valdymo centrą?
— Pirmyn ir kairėn.
— Gerai. Prieš imdamasi kokių nors veiksmų, sujunk mane su lauke budinčiais pėstininkais.
Žaibogaudė linktelėjo ir nubėgo. Liusinda iškišo galvą pro liuką, liepė kareiviams kuo greičiau į laivą pakviesti technikę iš Juodojo pjautuvo, grįžo atgal, vėl trumpam išvesdama iš pusiausvyros vestibuliarinį savo aparatą, ir pajudėjo koridoriumi, užpildytu bonsais bei sudužusiais akvariumais, kuriuose šlepsėjo dvesiančios žuvys. Tarp stiklo šukių tysojo žmonių lavonai ir kūno dalys. Mergina juos atsargiai peržengė arba apėjo žinodama, jog ne visi čia drybsantys gali būti negyvi. Bet porą būrio narių pasiekė be jokių netikėtumų. Tuodu sėdėjo veja išklotoje bendruomeninėje zonoje, savotiškame salone, atstatę ginklus į vyriškį, kuris rankas laikė iškeltas, prispaustas prie pakaušio. Jis vilkėjo juodus drabužius, tačiau riteriams nepriklausė. Paaiškėjo, jog Karlailų kariai į nelaisvę paėmė Džonstoną.
Sairusas Lamontas kabinosi į tinklą kaip išsigandęs vaikas linksmųjų kalnelių atrakcione. Svildamas atmosferos sluoksniuose, į darbą paleidęs karo mašinas, asteroidas prarado vieną dešimtąją savo masės ir beveik pusę technikos. Virš vandenyno skriejantis akmens luitas su laivu, prikaustytu prie pirmagalio, tebebuvo įkaitęs iki raudonumo.
— Rodos, likau vienas, — paskelbė „Alkanas drakonas”. — Įsibrovėlių virusas išsaugotas, bet jis nebeveiksnus. Aš užmezgiau ryšį su naujuoju asteroido varikliu.
— Sugebėsi jį kontroliuoti?
— Manau, taip, — patvirtino laivas su jam nebūdinga dvejone. — Bet šiuo momentu nenorėčiau išbandyti virššviesinio šuolio.
— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — suniurnėjo Lamontas. — Užteks ir viršgarsinio greičio. Ar galėtum taip sumažinti tempą, kad mes nebedegtume atmosferoje?
DI nė nesiteikė atsakyti. Žmogus nejuto, kaip laivas sulėtėjo, bet vandenynas ir debesų virtinės, užuot švysčioję pro šalį, ėmė lėtai bei didingai slinkti. Švytėjimas aplink asteroidą pamažu išbluko.
— Greitis tesiekia penkis machus, — patenkintas pranešė „Alkanas drakonas”.
— Šaunuolis, — pagyrė Lamontas. — Ar pajėgtum, hmm, jį pilotuoti?
— Kol kas man nesinorėtų eksperimentuoti. Mieliau pasirūpinčiau nusileidimu.
— Su tuo susitaikyčiau.
— O… — laivas atsiliepė apmaudžiai, tarsi žmogus būtų piktnaudžiavęs jo gerumu. — Reikės taip nutūpti, kad išgyventum?
— Būtų idealu, — atsiduso Lamontas.
— Gerai, aš pakoreguosiu aukštį. — Po kelių minučių laivas pridūrė lyg sau pačiam: — Įdomu, ar nusileistume žemiau, jeigu šitą pastumčiau priešinga kryptimi…
Ne, jie nemirs. Pirmosios vilties kibirkštys, ko gero, sužioravo, — ironiškai pagalvojo Ben-Amis, kai minia nepajuto deginančios smūgio bangos, ir jos neapipylė liūtis žemių, kurias išskobtų į planetą atsitrenkęs asteroidas. Paniką žmonės suvaldė, bet palengvėjimo netramdė. Daug kas glebėsčiavosi, kūkčiojo, kvatojo kaip pamišėliai. Netrūko džiaugsmingai šūkaujančių arba plojančių taip trankiai, kad ausinių neturintys žiūrovai nebegirdėjo atlikėjų. Prodiuseris nuoširdžiai abejojo, jog stiliaus ir meniškumo prasme sudėtingiausia pjesės dalis, kurioje nuosekliais virtualios realybės epizodais bei foniniais debatais jis siekė parodyti į skrydį išsiruošusių kolonistų triumfą, nusipelnė tokių trikdžių. Tačiau dėl palaimos, užplūdusios žmones, kuomet pavyko išvengti, regis, garantuotos katastrofos, paskutinis „Maištininkų ir sugrįžėlių” veiksmas visiems jį stebintiems amžiams asocijuosis su džiūgavimu bei gyvenimu. Kiekvienas kritikas, išskyrus patį Ben-Amį, atmins spektaklį kaip vieną iš įspūdingiausių jo kūrinių.
Andrėja Al-Kajed suspaudė prodiuserio ranką ir atsiduso, nenuleisdama akių nuo besilankstančios, gėlių puokštėse skendinčios Voit.
— Kodėl mes likome gyvi?
— Vienas Dievas žino, — atsakė Ben-Amis. — Galbūt tas objektas tiktai nuslydo atmosferos paviršiumi. O gal riterių laivui pasisekė jį nukreipti.
Asistentė papurtė galvą tebežiūrėdama į solistę.
— Taviškis fizikos dėsnių suvokimas kaip visada žavingai intuityvus.
Jis mostelėjo ranka ir nustebino Al-Kajed netikėtai ją pabučiavęs.
— Eime. Metas nusilenkti ir mums.
— Tik ne man, — paprieštaravo moteris.
— Aš primygtinai reikalauju.
Jiedu žengė į sceną, pavymui atsekė ir trupė. Aplodismentai užgriuvo artistus nelyginant smogiamoji banga. Plojimai atslūgo tarytum mūšos vilnys, pasitraukiančios nuo kranto, o minia sutartinai įkvėpė bei nuščiuvo. Ben-Amis prisimerkė įbedęs akis į dangų, nekantriu gestu paliepė išjungti prožektorius. Į padanges sugrįžo ryškus objektas. Akivaizdu, kad aplėkė visą planetą. Dabar nebetvieskė raudoniu, atrodė smulkesnis arba tiesiog sklendė aukščiau, už planetinio šešėlio ribų, apšviestas saulės, kuri jau patekėjo virš Naujosios Pradžios. Žvilgantis paviršius įgavo daugiau briaunų, ir Ben-Amiui sekundę kitą rodėsi, tarsi jis žvelgtų į kumštyje sugniaužtus perlus.
Liusinda nuožmiai dėbtelėjo į Džonstoną. Tas žiūrėjo į ją abejingai, kaip į eilinį Karlailų pėstininką. Mergina prisiminė nepakėlusi antveidžio. Vos tiktai šį atšovė, žaibogaudžio fizionomijoje nušvito plati šypsena. Iš pažiūros jis buvo jaunesnis. Panašią nekaltą išraišką veikiausiai spinduliavo ir pačios Liusindos veidas.
— Džiaugiuosi vėl tave matydamas, — prabilo Džonstonas. — Ar galėtum paprašyti savo galvažudžių nukreipti ginklus šalin? Jie mane erzina.
Belaisvio įžūlumas akimirkai atėmė jai žadą.
— Po velnių, aš nesiruošiu tau dėkoti už tai, kad atsidūriau čia.
— Pakratyti kojas, šiaip ar taip, tikėjaisi, — logiškai pastebėjo jis ir nykščiu bakstelėjo sau į krūtinę. — Prieš tave sėdi kopija. Mano mirtis, esu tikras, buvo ne ką malonesnė už tavąją. Kaip ir tu, apie ją nepamenu. Tad apsieikime be abipusių kaltinimų.
— Aš žinau, kodėl pagrobei KTĮ, — kaltinančiu tonu išrėžė Liusinda.
— Na, ir puiku. — Džonstonas kryptelėjo galva. — Jį rasi triumo laboratorijoje kartu su kita įranga.
— Kokia įranga?
— Kuria naudojomės tyrinėdami reliktą.
Mergina išpūtė akis.
— Jūs laikėte ją laive? [ reliktą nėjote?
— Ei, Karlail, pasuk smegeninę. Riteriai elgiasi subtiliai. Nesibrauna vidun kaip marodieriai.
— Ką jie veikia su tavimi, Pagrobimo nuokruša?
Jis žiojosi atsakyti, bet staiga užsičiaupė lyg kažką prisiminęs.
— Man nebūtina tau aiškinti. — Žaibogaudžio skruostai sutrūkčiojo. — Pagal Ženevos konvenciją.
— Gal jį apdoroti? — paklausė vienas iš pėstininkų.
Liusinda nužvelgė kareivį piktu žvilgsniu.
— Ne, — atšovė ir vėl sutelkė dėmesį į Džonstoną. — Atsimokėjai mums tik iš dalies. Tebelieki skolingas milijardus. Vienaip ar kitaip, juos iš tavęs išlupsime.
Belaisvis nusijuokė, parodydamas geresnius dantis, nei turėjo ankstesniame gyvenime.
— Lieku skolingas? Pamačiusi, ką jums išsaugojau, suprasi, kad mes atsiskaitę.