Ji žengė į priekį.
— Užteks man pūsti miglą į akis.
Dzingtelėjo šalmo ekranas. Higins prijungė Liusindą prie lauke likusių kareivių tinklo. Padėtis žemėje ir ore nepasikeitė. Karo mašinos vis dar nepuolė. Akies krašteliu stebėdama piktogramą, ji vėl pažiūrėjo į Džonstoną.
— Gerai jau, gerai, — atsiliepė šis. — Tu norėjai įsigyti naują prašmatnų DK laivą, ar ne? Ką gi, tas, kuriuo keliavau — tiksliau, skridau po juo, tūnodamas „Ekstazyje”, — pasišalino, bet kiti, šmižinė— ję po vietinę sistemą, apsikrėtė kažkokiais trūnėsiais. Neįsivaizduoju, kokių supuvusių kiaušinių jie priperėjo asteroidų žiede, bet guldau galvą, kad iš lukšto niekas neprasikals. Komunistų įgulos fermeriams slapta išsiuntė nelaimės signalus. Dauguma apleido savo žvaigždėlaivius, ir juos išgelbėjo A.A. geldos. Kokia negarbė, tiesa? Vadinasi, bėdos rimtos. Džiaukis, kad pati viename iš jų nebandei strykčioti virššviesiniais šuoliukais.
Nuleidusi pašaipią repliką negirdom, ji paklausė:
— Ar numanai, kokių keblumų kilo?
Džonstonas patraukė pečiais.
— Kai atsibeldėme į čionykštę sistemą, mus netrukus užpuolė neaiškios kilmės virusas. Ugniasienės, žinomąjį atrėmė, kenkėju nesunkiai atsikratė netgi A.A. laivai. O komunistai prieš užkratą neatsilaikė. Turbūt nusipirko prastas, lengvai pažeidžiamas technologijas iš kokių nors kaubojų ir neapdairiai jas įmontavo į naujuosius variklius.
— Žaibogaudis suprunkštė. — Irgi mat, savarankiški žmonės.
Liusinda užvertė akis, nužvelgė lakuotas lubas.
— Prakeikimas, — iškošė ji.
Šalmas vėl zvimbtelėjo.
— Susidūrėme su keblumais, — ramiai pranešė Higins. — Gal norėsi pažiūrėti, kas vyksta.
— Vyručiai, saugokit belaisvį čia, — pėstininkams nurodė Liusinda ir grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo. Nėrusi pro liuką nuskuodė kitu koridoriumi, užsuko už kampo ir pateko į valdymo centrą. Ji prasiskverbė pro aukštus paparčius bei žengė prie Higins, palinkusios virš kontrolinės įrangos stalo. Ką rodė ekrano kampe, buvo aišku — sąsają, užmegztą su jau egzistuojančiu ryšių tinklu. Pati žaibogaudė stebeilijosi į stalo vidurį, į spalvomis užkoduotus ženklus ir simbolius, kurie šmaižė jo gelmėse lyg dekoratyvinės žuvytės. Liusinda suglumusi pakėlė akis.
— Kas atsitiko?
— Porelė žvaigždėlaivių, laimei, nesusirems, — atsakė Higins. — Vienas kito akiratyje jau nesisukioja. Karo mašinos mūsų nepuola. Netgi atrodo, jog traukiasi. Jos nutūpė ant kalvų ir dabar sprunka pro vartus.
Liusinda kumščiu tvojo į stalą.
— Šūdas! Šūdas! Šūdas!
— Kas yra?
— Jos ne bėga, o bando užvaldyti raizginį!
Ji mintyse išvydo, kaip mašinos veržiasi pro kirmgraužų ertmes visame Karlailų dreife, nutrenkia šalin lengvai ginkluotus muitininkus, atremia vietinių antpuolį arba pačios juos užgriūna, ieško naujų mazgų ir plūsta tolyn.
— O… — tepasakė Higins, priblokšta, kaip ir Liusinda.
— Kokios blogos naujienos?
Žaibogaudė nukreipė pirštą į ekraną.
— Virš mūsų pralėkęs milžinas apskriejo planetą ir ėmė leistis. Štai čia. Tiesiai mums ant galvų. Žemės paviršių, manau, pasieks po dešimties minučių. Mes privalome išvyti žmones iš pavojingos zonos.
Liusinda kietai užsimerkė.
— Ne, — atsiliepė. — Iš pradžių teks uždaryti vartus. Pasek riterių pavyzdžiu — į kiekvieną ertmę iššauk po branduolinę bombą.
— Man pristigs įgudimo.
— Tuomet susisiek su Armando šutve, perduok, kad jie paspragintų vartus savaisiais energiniais pabūklais.
Ryšio kanale pasigirdo Kevino balsas:
— Aš atšaukiu įsakymą. Laiko beveik neliko, bet to, mums prireiks visos turimos šaunamosios galios. Higins, ar įstengsi pakelti laivą ir paleisti branduolinį užtaisą bent jau į padorių apimčių taikinį?
— Žinoma, — užtikrino metalinė moteris.
— Taip ir daryk. Pasistenk numušti arba suskaldyti skraidantį kalną anksčiau, nei jis persiris virš mūsų horizonto. Žmones suginsime į riterių būstus ir taip atsilaikysime prieš smūgio bangą.
Planas įgyvendinamas. Liusinda žinojo, kad ŠAR stovyklavietė apsaugota nuo bet kokių sukrėtimų — išskyrus tiesioginį branduolinį smūgį arba asteroidą, kuris drėbtųsi stačiai ant stogų. Galimas daiktas, jie išgyvens. Jei ir ne… na, geriau kažko imtis, negu sėdėti sudėjus rankas.
— Lipkite į laivą, — paliepė ji savo būriui, — visi iki vieno. — Kai pėstininkai sugūžėjo vidun, mergina pamojo žaibogaudei. — Uždaryk liuką ir kilk.
Verždamasis iš suplūktos žemės gniaužtų, žvaigždėlaivis griausmingai užkriokė ir įnirtinai sudrebėjo. Netikėtai šovė aukštyn.
Dideliam Liusindos siaubui, ji iš dalies pajuto pagreitį, kaip per žaibišką pakilimą. Susiradusi prie denio pritvirtintą kėdę atsisėdo ir įsikibo į ranktūrius, o laivas pasviręs susiūbavo. Aplinkui nuskambėjo dūžiai, ausis pasiekė slysčiojimų garsai.
— Kokia ten velniava!
Higins pirštai įniko barbenti per valdymo prietaisų stalą.
— Kontrolinė įranga prastokai reaguoja į nurodymus. Gravitacinis laukas svyruoja. Dėl to kaltas šūvis, išvedęs laivo sistemas iš pusiausvyros.
— Ar galėtum man kaip nors parodyti lauko panoramą? Bent žinočiau, kas vyksta.
Žaibogaudė sumurmėjo kažką apie „idiotišką pultą”, bet pasirūpino, kad iš stalo išnirtų vertikalus ekranas, kuriame, kaip Liusinda vylėsi, nušvito priešais pirmagalį matomas vaizdas. Atsargiai palinkusi į priekį, įsižiūrėjo į tariamai dieninę planetos pusę, sulipdytą iš atskirų, duomenų bazėje saugomų kadrų, nudažytą sodriomis, autentiškumo įspūdį sudarančiomis spalvomis. Taip sukurptam reginiui tikrasis žvaigždėlaivio pilotas, ko gero, jaustų didesnę panieką negu Higins. Laivas jau skriejo atmosferos pakraštyje, už trisdešimties tūkstančių metrų nuo planetos paviršiaus. Ties horizontu sužvilgo ryškus, nenumaldomai augantis ir artėjantis taškelis. Ekrano neskaidė tinklelis arba Nonijaus skalės linijos, tačiau mintyse atlikusi skaičiavimus Liusinda nesunkiai nustatė objekto dydį ir tempą. Jis buvo mažiausiai kilometro ilgio ir skriejo trigubai ar keturgubai greičiau už garsą.
— Netrukus atsidurs per šūvio nuotolį, — pranešė Higins. Žvaigždėlaivis šastelėjo pirmyn, inercija keleivius nusviedė atgal.
— Taikausi, — pridūrė žaibogaudė ir pakėlė ranką, ketindama aktyvuoti užtaiso leistuvą.
Objektas pranyko.
— Ar matei? — sušuko Higins.
— Kur jis dingo?
— Neįsivaizduoju. — Metalinė moteris pabeldė į stalą. — Bet pastebėjau Čerenkovo spinduliavimo blyksnį. Jis atliko virššviesinį šuolį.
— Tai žvaigždėlaivis?
— Nežinau. Minutėlę… o, tik pažvelk. — Jos balsas išdavė baimingą pagarbą.
— Įką?
Higins atsitiesė ir nusisuko nuo prietaisų skydo. Vaizdas ekrane pakito.
— Dabar žiūrime į užnugarį. — Ji išdidino panoramą taip, kad viduryje išdygtų reliktas. Greta jos kyšojo dar viena kilometro aukščio smailė — grubesniu paviršiumi, bet ne ką mažesnė už pirmąją.
— Jis nesudužo, — pasakė žaibogaudė, — o nusileido. Po velnių, nusileido.
Sairusas Lamontas kabėjo elastiniame tinkle ir ašarojo. Dalinai dėl palengvėjimo, kuris apėmė suvokus, kad pavyko išsaugoti gyvybę. Bet labiausiai širdį gėlė dėl netekties pojūčio ir agorafobijos. Kai „Alkanas drakonas” atsikratė mirtino krovinio ir perėmė naujojo variklio valdymą, Lamontas galėjo paprašyti DI grįžti į kosminę erdvę, vis dėlto apsisprendė nutūpti mūšio lauke trokšdamas pasielgti teisingai ir, jei įmanoma, ištaisyti padarytą žalą, prie kurios jis pats su laivu prisidėjo kaip instrumentai. Tačiau mintis, jog teks atsisakyti nuolatinės žvaigždėlaivio draugijos bei grįžti į žmonijos ratą, vis tiek gąsdino.