— Mums pasakojo apie tave, — prabilo Moraga Higins. — Istorijos įspūdingos.
Lamontas pritūpė ant grindų. Armandas su Karlail įsitaisė ant suolelio, už laiptų vingio. Jamata atsisėdo už padoresnio, nors ir nedidelio atstumo.
— Dėkui. — Pilotas įrėmė delnus į žemę — jautėsi taip, lyg liestų kailį, o ne žolę, — atsilošė ir trumpam įsižiūrėjo į vaivorykštės spalvų skliautą. Galop palinko į priekį, nuleido dilbius sau ant kelių, iš pradžių pažvelgė Higins, paskui atsisuko į Džonstoną ir tarė: — Kiek supratau iš pokalbio su mūsų draugais, aš tam tikra prasme netiesiogiai susipažinau su postžmonių technika… bendraudamas su savo laivu. Judu dar geriau išmanote tokias technologijas. Mūsų trijų paprašė prisidėti prie mėginimų užmegzti ryšį su relikto sąmone arba perimti jos kontrolę. Bet neužmirškime, kad mes palaikome skirtingas puses. Higins bendradarbiauja su Karlailais, Džonstonas dirba su riteriais, aš… na, mano pareiga yra atstovauti Euridikei.
— Bet..
— Tai…
— Prašau…
Sutartinai nuskambėjusius tris balsus užgožė Džonstono juokas.
— Pataikei kaip pirštu į akį. — Jis atsistojo. — Laboratorija — ana ten.
Nuo laboratorijos trenkė šalčiu ir elektra. Ji užėmė didžiąją dalį tuščio triumo. Milžiniškus sterilius plotus apšvietė kilnojami prožektoriai; nei tviskančių lubų, nei išsivalančių kilimų čia nebuvo. Liusinda ir Armandas iš atokiau stebėjo, kaip Džonstonas su Jamata vedžiojo Higins bei Lamontą aplink KTĮ (siųstuvas ir imtuvas dunksojo nutolę vienas nuo kito per dešimt metrų), ekranus bei valdymo pultus, prijungtus prie instrumentų, kuriuos riteriai, demonstruodami sau būdingą atsargumą, pasitelkė, kad galėtų iš toli sąveikauti su reliktu. Karlail nerimastingai žiūrėjo į porą apvalių teleportacijos įtaiso korpusų. Gyvybę paaukojo būtent dėl šios įrangos. Įdomu, ką mintijo jos originalas, kai žvelgė į tuos gremėzdiškus objektus? Džonstonui ir Higins nereikėjo spėlioti, ką anuomet jie mąstė, nes porelė puikiai save pažinojo.
Dar didesnį nerimą jai kėlė Lamontas. Patekęs į laboratoriją, pilotas atgijo, įgavo energijos, kuri ištirpdė bet kokį nerangumą. Iš to, ką jis dudeno, Liusinda girdėjo tik nuotrupas; suprato ne visus žodžius, pasiekiančius jos ausis, bet ilgšio intonacijos, žvilgsnis ir gestai rėkte rėkė: Pagrobimo nuokruša! Su Džonstonu ir Higins taip žaibiškai rado bendrą kalbą, jog atsitiktinis žiūrovas, išvydęs trijulę, neabejotinai nuspręstų, kad jie bičiuliaujasi jau daug metų.
— Jūs, regis, jį pažįstate, — kreipėsi mergina į Armandą.
— Ne asmeniškai. Tiktai iš nuogirdų ir… — generolas bakstelėjo sau į smilkinį, — …dėl patobulintos mūsų atminties. Kadaise Lamontas buvo turtingas, ateityje vėl pralobs, net jeigu asteroide neras nė gramo vertingos rūdos, o „Alkanas drakonas” — nepataisomai sugedęs. Dėl savo patirties kuriam laikui taps visuotinio susidomėjimo objektu. Garsenybės statusą, esu tikras, išnaudos taip, kad užsitikrintų ilgalaikę materialinę gerovę.
— Pajamas garantuos ir žvaigždėlaivio variklis, — šaltai pastebėjo Liusinda. — Ypač jei kirmgraužų raizginys bus išdraskytas.
Armandas į ją metė šnairą žvilgsnį.
— O taip, — atsakė, tarytum tokia mintis nė nebūtų šovusi jam į galvą. Generolas pamindžikavo, apsidairė ir prisėdo ant laboratorijos suoliuko krašto. — Norėčiau, kad išsakytumėt savo nuomonę apie tai, ką minėjo Lamontas, — pratęsė.
Mergina skėstelėjo rankomis.
— Higins iš tikrųjų dirba Karlailams. Džonstonas mus išdavė ir perėjo į riterių pusę.
— Tiek ir pats girdėjau.
— Tokius individus mes vadiname Pagrobimo nuokrušomis. Žaibogaudžiais. Jie žavisi postžmonių technika ir kiša galvas ten, kur riteriai nedrįsta. Kol kas reikalai klojasi neblogai, bet tai reiškia, kad kiekvienas turi savų planų. Nepasitikėčiau nė vienu. Kalbant apie Lamontą… jis gali būti tikras Euridikės patriotas, bet, tiesą sakant, niekuo nesiskiria nuo tųdviejų. Aš žinau.
— Rodos, Lamontas įsižiūrėjo Higins. — Armandas nusišypsojo.
— Mielai pasidalinčiau vulgaria replika, bet apsiribosiu pastebėdamas, jog šiuo atveju žmogui, dulkinančiam laivą, neturėtų kilti didelių problemų.
Liusinda pritardama suprunkštė.
— Kas žino, gal jie taip susičiulbės, kad įsilies į bendrą frontą.
— Prieš ką?
Mergina kryptelėjo galva atgal.
— Prieš riterius. Nors paskutiniu metu daugiausia bėdų kelia karo mašinos, nepamirškim, kas pagrindiniai mūsų priešai.
— Jie — ne priešai, — švelniai paprieštaravo Armandas, — o konkurentai ir laikini sąjungininkai.
— Kokie santykiai sieja mus?
— Mūsų sutartis tebegalioja, — užtikrino generolas.
Savąją susitarimo dalį jis praktiškai išpildė, todėl dabar nieko naujo nepasakė. Liusinda atsakė įtariu žvilgsniu. Armandas palinko į šoną, nukreipė akis jai už nugaros.
— Trys mūsų šaunuoliai tuojau imsis darbo, — pranešė.
Mergina atsigręžė ir išvydo Pagrobimo nuokrušas sėdinčius laboratorijos gilumoje, priešais ekraną, atsukusius jiems nugaras. Neapvilk mūsų, mergužėle, — pagalvojo ji, žvelgdama į metalinius, tarsi gyvsidabris raibuliuojančius plaukus, Lamontas klydo manydamas, jog sąsajos įtaisas bus visiškai svetimos kilmės. Savo struktūra ir ergonominiais aspektais priminė įrengimus, naudojamus Euridikėje. Iš esmės pasižymėjo tokiomis pat savybėmis kaip „Alkanas drakonas”. Akivaizdu, kad visa programinė žmonių ar net postžmonių įranga priklausė vienam genealoginiam susikūprinusių kodų graužikų bei kapitalistų medžiui, kuris uždygo Silicio slėnyje. Nūnai ji palaikė ryšį su instrumentais, gan dideliu atstumu supančiais reliktą. Be galo mažučius informacijos trupinėlius, perimtus iš elektroninių, kvantinio lygmens sąveikų, vykstančių gigantiškame relikte, analizavo bei gretino nepaprastai galingas laivo kompiuteris: kai kurios sudedamosios šio dalys pačios buvo išimtos iš postžmonių technikos. Jo sistemos virpėdamos skverbėsi iki kažkokio intelekto, slypinčio giliau ir rodančio didesnį užsispyrimą negu „Alkanas drakonas” ar net euridikiški Leontjevo modeliai. Bet kokia neplanuota modifikavimo procedūra paleistų į darbą su technine įranga susietą elektromagnetinį generatorių. Lygiai taip pat nepriklausomai nuo centrinio procesoriaus funkcionavo ir ugniasienės, kurios atremdavo įsilaužėlius, besibraunančius į programas per regos nervo sąsają. Matydamas, kad naujieji kolegos spinduliuoja ramybę, dvejonių atsikratė ir Lamontas.
Nors partneriai turėjo daugiau bei įvairesnės patirties, visi kažkodėl pasikliovė konkretesniais, paskutiniu metu įgytais jo įgudimais. Jamata stovėjo atsitraukęs nuo trijulės; Džonstonas su Higins vienas po kito sulinkčiojo galvomis. „Alkano drakono” pilotas palinko į priekį, įkišo rankas į prieigos lauką. Kaip ir riteriai, jis seniai apsiėjo be vaizdinės tokių prietaisų medžiagos ar lytėjimą veikiančio grįžtamojo ryšio; paklusdami įpročiui, pirštai atliko gestų bei spusčiojimų kombinaciją, kuri dar prieš Negailestingą Pagrobimą įgavo nekintančio pastovumo, kaip kovos menų judesiai. Platus ekranas užsižiebė nė nesumirgėjęs. Pirmoji iteracija parodė, kokių rezultatų pasiekė Džonstonas, tyrinėdamas KTĮ valdymo sistemą — išvadas, susijusias su loginėmis sekomis, kurios nulėmė pagrindinę relikto funkciją — kirmgraužų raizginio generavimą.
Lamontas suformavo išvadų grandinę pasiremdamas pokalbiais su savo laivu, ilgais psichoterapiniais užsiėmimais, padėjusiais iš dalies atsikratyti virusiniu demonu ar bent apriboti jo poveikį. Darbą atliko iš atminties, bet apgailestavo, kad į pagalbą negali pasitelkti „Alkano drakono”. Porą sykių pertikrinęs grandinės struktūrą, iššovė ją į virtualybės gelmes tarytum molekulę, įšvirkštą į kraujotakos sistemą.