— O… — nutęsė Karlail, staiga susigaudžiusi, su kuo bendrauja. Medikai, kurie prikelia kritusius mūšio lauke, Juodasis pjautuvas, galvos… jos kūną sekundei nukratė virpulys, lūpas perkreipė dirbtina šypsena. — Aišku. Ko norėjote?
— Tik pakalbėti. Jeigu jums tai leidžiama.
— Leidžiama? — pasipiktino Liusinda. — Aš esu iš Karlailų giminės!
— Taip… suprantu. Profesorius Šlaimas paporino apie Karlailus, apie jūsų kilmę. Mes neapsakomai sukrėsti. Iki šiol nežinojome, kad išgyveno ir kiti žmonės. Nežinojome, kas atsitiko Žemėje, nežinojome, jog galima skristi greičiau už šviesą.
Karlail nusprendė, jog tiesos slėpti neverta. Šlaimas, be abejo, išpliurpė viską, ką galėjo, tad jai reikėtų apsakyti savąją istorijos versiją.
— Bet jūs turėjote čia atlėkti VŠ… tai yra virššviesiniu greičiu.
Košravi veide sušmėžavo nerimo išraiška.
— Arba jūs keliavote laiku ir atvykote iš praeities.
Liusinda Karlail papurtė galvą.
— Ne, nieko panašaus. Tam tikra prasme kelionės laiku įmanomos, jeigu jūs nepažeidžiate priežastinių ryšių. Bet kirmgraužų raizginys arba žvaigždėlaiviai veikia kitaip. Šviesa iš pradinio mūsų taško, tarkim, esančio už dešimties tūkstančių šviesmečių, jus pasieks tiktai po dešimties tūkstančių metų.
— Galbūt todėl mūsų astronomams sunkiai sekėsi nustatyti, kur tiksliai atsidūrėme, — abejingai pakomentavo Košravi.
— Jūs tikrai galvojote, jog nuo krikščionybės eros pradžios praėjo dešimtys tūkstančių metų?
— Mažų mažiausiai. Konkrečios datos nenustatėme. Laiką teko skaičiuoti pagal laivo laikrodžius. Anot jų, dabar Žemėje… — ji pakrapštė rankinį savo laikroduką, — …2367— ieji.
Karlail linktelėjo.
— Aha, teisingai. Kodėl nepasinaudojote akivaizdžia užuomina?
— Buvome tikri, kad per skrydį jie sustojo. Nė negalvojome, jog keliavome, hmm, VŠ tempu.
— Jūs mane gluminate. Kaip galėjote skristi virššviesiniu greičiu ir to nesuprasti?
— Geras klausimas, — atsakė Košravi. — Po Negailestingo Pagrobimo mūsų protėviai apsigyveno kosmose. Kartu su žmonėmis, vėliau, per karą, išgelbėtais iš Žemės, pabėgo į Marsą, o paskui į Jupiterio sistemą. Jie privalėjo rinktis — susikauti su karo mašinomis, kurios užvaldė gimtąją planetą ir bandė išplisti kosminėje erdvėje, arba sprukti kuo toliau. Alternatyvos suskaldė bendruomenę į reformatorius bei sugrįžėlius, kaip juos pavadino. Dauguma parėmė pirmuosius, siekusius suręsti žvaigždėlaivį, vis dėlto…
Ji padvejojo, tarp putlių, tamsių lūpų kyštelėdama rožinio liežuvio galiuką. Karlail žvelgė į pašnekovę, stengdamasi atvirai nepiktdžiugiauti. Į planetą gausiu būriu atsibeldę artimieji susigrąžins dideles, labai ilgai nemokėtas skolas.
— Protėviai neturėjo galimybių pastatyti laivą, galintį skraidinti visą armiją žmonių — anuomet, dvidešimt pirmo amžiaus pabaigoje, jų buvo daugybė tūkstančių, — tęsė Košravi, — todėl nutarė sukurti mažesnį, mitresnį žvaigždėlaivį, savo asmenybėms suteikti skaitmenines formas, išsaugoti duomenų bazėje ir kelionės pabaigoje perkelti atgal į kūnus. Tačiau, vykdant užduotį, reikėjo apsirūpinti antžmogiškai galingais dirbtiniais intelektais ir, na…
Nesusilaikiusi Karlail nusikvatojo.
— Jie pakurstė nuosavą Negailestingą Pagrobimą!
— Regis, taip ir nutiko. Bet projektą pavyko įgyvendinti, nors ir ne visai taip, kaip planavome. Laivas rado gyvybingą planetą, išjudino nanomašinas, kurios pagamino stambesnius mechanizmus — tie surentė dar didesnius, — transformavo pasaulį pagal žemiškąjį standartą, tuomet skaitmeniniams keleiviams sugrąžino fizinį pavidalą ir atgaivino. Štai kokiu būdu čia patekome.
— Aišku. — Istorija skambėjo keistai; niekas nenumanė, kad žmonės sugebėjo išnirti kitapus Negailestingo Pagrobimo zonos. — Kas nutiko jūsiškiams postžmonėms?
Košravi susiraukė.
— Protėvių sukurtus dirbtinius intelektus išsaugojome, bet jie nebeveikia nevaldomu režimu. Tie, kurie atsikratė suvaržymais… kurie atsakingi už virššviesiniu variklių montavimą… pranyko, nepalikdami jokios informacijos apie savo darbus. Pasak Šlaimo, taip atsitiko ir kitur.
— Teisingai, — patvirtino Karlail, — ir ne kartą. Kai užmezgi ryšį su singuliarumu, jame aptinki kitus, greitesnius, todėl į šituos reikalus įsipainioję intelektai gan veikiai išsinešdino iš visatos arba tiesiog nustojo ja domėtis… velniai žino, kaip ten buvo iš tikrųjų. Mums liko nesuvokiamos paskirties reliktai ir tokios gėrybės kaip VŠ variklis arba kirmgraužų raizginys. — Mergina vėl nusijuokė. — Jums išvis nereikėjo bėgti. Netrukus po to, kai išvykote, maždaug 2105— aisiais, postžmonės apleido Žemę ir Saulės sistemą. Mano protėviai bei gausybė kitų, kurie išgyveno, turėjo viską pradėti iš naujo. Prireikė daugiau nei šešiasdešimt metų, kol išsikapstėme iš griuvenų. Per karą ir vėlyvesnius konfliktus tarpusavyje kovojančios pusės pasigamino šaunių, tvirtų technologijų, o mūšio laukus nusėjo aibė nuolaužų. Mano šeima rado kelis sudužusius žvaigždė— laivius, pataisė juos, be niekieno pagalbos nulėkė į Marsą. Kur aptiko jūsų griuvėsius ir pirmuosius kirmgraužos vartus. Galų gale, žingsnis po žingsnio, perėmėme postžmonių techniką, antigravitacines, VŠ sistemas bei panašius dalykėlius. Užuot sprukę, jūs galėjote užimti palankiausias pozicijas, palikti mus toli užnugaryje — po šimts, netgi užvaldyti raizginį.
— Padėtis išties ironiška, — sutiko Košravi, — bet ne tai blogiausia, kaip žinote.
— Nieko aš nežinau.
— Kalbu apie svetimos kilmės reliktą. Matot, kadaise planetoje gyveno protingos būtybės, bet šias išnaikino jų pačių singuliarumas — greičiausiai kovinės prigimties, kaip ir mūsiškis. Pražudė nuosavos karo mašinos, kurias pabudinote prikišę nagus prie relikto.
Karlail palingavo galvą; pašnekovės naivumas privertė ją nusišypsoti.
— Jį pastatė postžmonės, o ne svetimeiviai. Galbūt toji struktūra yra dalis jūsų žvaigždėlaivio!
— Ne, — ryžtingai paprieštaravo Košravi. — Fosilijos liudija ką kita. Dirbtinių intelektų sluoksnyje, kaip jį vadiname — pramoninės epochos, viešpatavusios prieš pat masinį išmirimą, pėdsakuose — užtikome sutraiškytų mašinų, panašių į jūsų prižadintas, liekanas. Nereikia nė sakyti, kad nuo tada prie relikto artintis vengėme.
— Nesistebiu. — Karlail patylėjo, mėgindama įsprausti savo mintis į atitinkamus rėmus, kad galėtų išaiškinti gyvenimo tiesas. — Klausykit, niekas nebetiki ateiviais. Visur apstu tiktai vienaląstės gyvybės. Pamąstykit: kokia tikimybė, kad jūsų laivas nukako į vienintelį kitą galaktikos kampą, kuriame išsivystė protingos, nežemiškos būtybės?
— Mes, be abejo, tokį klausimą apsvarstėme, — atsakė Košravi.
— Tegalime spėti, jog žvaigždėlaivis rinkosi planetą savo nuožiūra.
— Ji patraukė pečiais. — Skamba neįtikėtinai, bet fakto nepaneigsi. Fosilijos tikrai išliko.
— Nuostabu, — nuoširdžiai pareiškė Karlail. — Kai griebsimės darbo, jūsų pasaulį užplūs mokslininkai ir turistai.
Košravi atsilošė krėsle, nukreipė žvilgsnį į priekį.
— Spręsti ne man, — mąsliai atsiliepė, — bet vargu ar Jungtinis vadų komitetas — mūsų vyriausybės atstovai, — išklausęs vargšo jūsų vergo, leis Karlailams „griebtis darbo”.