Atsako sulaukė akimoju. Kažkas tūžmingai metėsi į ugniasienę. Ekranas aptemo.
Jamata tyliai atsiduso.
— Atnaujinu energijos tiekimą, — pasakė.
Lamontas atkūrė formuluotę, nuodugniai ją ištyrė.
— O, žavinga, — tarė Džonstonas. — Bet… leisk man.
Pilotas patraukė rankas nuo prieigos, kolega žaibogaudis pasviro pirmyn, sugniauždamas pirštus. Išvadų eilutės nuslinko ekranu, pradingo, išniro iš matematinės transformacijos, kurijų sąvokas apvertė aukštyn kojomis.
— Apsauginis sluoksnis, — sumurmėjo Higins.
Šioji grandinė atsilaikė nesutrūkusi beveik dvi sekundes, ištisą epochą, skaičiuojant laiku, reikalingu informacijos apdorojimui, bet per trumpai, kad prasiskverbtų į virtualios erdvės gilumą. Ekranas vėl užgeso.
— Atnaujinu energijos tiekimą, — pakartojo Jamata. Ekranas vėl nušvito. Kurį laiką visi tylėdami į jį žiopsojo.
— Man į galvą atėjo mintis, — pagaliau prabilo Higins.
— Minutėlę. — Riteris pamojo Džonstonui. — Štai čia energijos tiekimo jungiklis. Valdymo centre turiu svarbesnių darbų.
Žaibogaudis kinktelėjo. Jamata išėjo.
— Ką gi, — tarė Džonstonas, — rodyk, ką sumąstei.
Higins suregzta struktūra iširo, buvo modifikuota, antrąsyk susiskaidę… Korekcijų procesas tęsėsi be pertraukėlių.
— Prakeikimas, — iškošė Džonstonas, dešimtą kartą grįždamas į savo vietą. — Nejau čia nėra techniku?
Galų gale Lamontas pastebėjo, kad Armandas su Karlail pasekė Jamatos pavyzdžiu ir išnyko. Jis nenutuokė, kiek laiko prabėgo — turbūt ne mažiau kaip valanda. Kai atsilošė, rankomis parėmė pakaušį ir įsistebeilijo į ekraną, suvibravo ryšio įrenginys. Pyktelėjęs dėl trikdžių, pilotas atsakė į šaukinį:
— Taip?
— Su jumis bando užmegzti ryšį „Alkanas drakonas”, — pranešė Karlail. — Sujungti?
— O! — Lamontas atsisėdo tiesiau jausdamas, kaip krūtinėje spurda širdis. — Taip, būtų šaunu. Kur esate?
— Valdymo centre. Nenorime jums kliudyti ir alsuoti į sprandus. Laboratoriją matome per kontrolinių prietaisų stalą. Gerai, jungiu.
Higins bei Džonstonas sutartinai užriko. Jų koreguojamą struktūrą pakeitė įmantrus, „Alkano drakono” pirmagalyje švytintis ekranas.
— Ei, reikėjo pasinaudoti asmeniniu mano kanalu! — sušuko Lamontas.
— Taip ir padariau! — jam į ausį apmaudžiai atkirto Karlail. — Palūkėkit, tuojau…
— Ne, — ištarė „Alkanas drakonas”, — stengtis neverta. Padėtis kontroliuojama.
Laivo balsas nuskambėjo visų ausinukuose.
17. SUBTILI METAFORA
Liusinda Karlail lyg nusideginusi trūktelėjo ranką toliau nuo ryšių jungties, kuria Higins aprūpino valdymo prietaisų stalą. Semas Jamata įsmeigė į merginą rūstų žvilgsnį. Ji bemat išraudo ir lygiai taip pat greitai pablyško. Aiškiai girdėjo savo alsavimą. Kaip įtraukia orą į plaučius, išpučia, vėl įkvėpia.
— Pavojus mums negresia, — prabilo riteris. — Įsibrovėlis, kad ir kas jis būtų, nepajėgs modifikuoti programinės mūsų žvaigždėlaivio įrangos. Vis dėlto… — Jamata patylėjo, taip mitriai skenuodamas ekrano rodmenis, kad Liusinda nespėjo jų sekti, — …pro mūsų ugniesienes prasismelkė Lamonto laivui atstovaujanti programa. Ir ji aktyvi. Labai.
Merginos keliai sudrebėjo. Taip, operacijai ŠAR vadas pritarė, bet ji vis vien jautėsi atsakinga. Mintyse tebekeikė save, kai pastebėjo, kad Jamata netikėtai atsitiesė nuo stalo ir įdėmiai išklausė jam persiųstą žinutę. Asmeninis Liusindos kanalas dzingtelėjo po akimirkos, ir jos ausis nutvilkė Amelijos Or riksmas:
— Pakilkit! Pakilkit!
Išorinio vaizdo ekrane, pakeltame kontrolinio stalo gale, ji pamatė, kaip kiti du laivai — riterių ir tas, kuriame Amelija sukeitė įgulas, — pranyko, palikdami tik dulkių debesėlį.
Jamata ištiesė ranką link valdymo sistemų meniu.
— Sėskitės, — paliepė.
Armandas ir Liusinda vos spėjo nusigauti iki savo vietų, kai žvaigždėlaivis pakrypo viršun. Abu į atlošus įmygo spaudimas, kuris staiga pradingo, — jie pasijuto kone besvoriai, — bet po sekundės vėl prislėgė porelę. Riteris meistriškiau už Higins neutralizavo apgadintų kontrolinių prietaisų poveikį, tačiau skrydis vis tiek sukratė kaulus. Vaizdus iš laboratorijos transliuojančiame ekranėlyje buvo matyti, kad visi trys Pagrobimo nuokrušos kiūto po stalu, ties kuriuo dirbo. Ilgomis rankomis Lamontas apsivijo ramstį ir abu savo kolegas.
— Kokia ten velniava vyksta? — griežtai paklausė jis.
— Avarinis pakilimas, — paaiškino Liusinda. — Daugiau nieko nežinau. — Jai į galvą atėjo akivaizdi mintis. — Ar pokyčiai kažkaip susiję su tuo, ką padarė jūsų laivas?
— Ne, — užtikrino Lamontas. — Jis pasiekė tikslą. Įsilaužė į relikto sistemą ir perėmė karo mašinų kontrolę. Įsitikinsite, kad sakau tiesą, išsikvietusi savo vadą.
Ji susisiekė su pusbroliu nenuleisdama akių nuo ekrano, kurio apatinėje dalyje jau švytėjo mėlynas planetos išlinkis, o viršuje juodavo kosmoso tamsa. Per ausinukus nuskardėjo Kevino balsas:
— Ei, jos išsisklaido. Bet dabar susidūrėme su rimtesnėmis bėdomis. Mus puola viruso pažeisti DK laivai.
Štai kodėl teko taip sparčiai atsiplėšti nuo planetos paviršiaus.
— Sėkmės jums, — palinkėjo Liusinda.
— Bėgam slėptis, — pranešė Kevinas ir atsijungė.
Mergina tyliai perdavė informaciją Armandui. Tas susiraukęs dėbsojo į ekraną, nūnai juodą bei tuščią, neskaitant retsykiais pasirodančio Orfėjaus.
— Nė velnio mes nepešime, — suniurnėjo jis.
Jamata kažką burbuliavo panosėje, iš japonų kalbos be vargo persimesdamas į amerikiečių bendravo su kitu ŠAR pilotu ir vyruku, vardu Nardinis, kuris valdė Karlailų laivą. Jis nekantriai dirstelėjo į Armandą, porą kartų bedė pirštu į prietaisų skydą. Išorinių kamerų transliuojamą panoramą pakeitė diagrama, žymelėmis nurodanti, kokia padėtis susiklostė — tiek visos sistemos, tiek lokaliniu mastu. Liusinda iš karto susigaudę, kaip ją pavyko sukurpti. Jeigu riteriai elgėsi pagal savo įpročius, po visą vietinės saulės sistemą jie išbarstė siųstuvus-imtuvus, veikiančius įvairiausiais bangų ilgiais, kitas informacijos perdavimo priemones, kurios iš radijo bei VŠ transliacijų, gravitacinių bangų, užfiksuotų duomenų ir, kaip Liusinda spėjo, nepagrįstų prielaidų padėjo laivui nupiešti bendrą vaizdą. Keturis žvaigždėlaivius ženklino „priešų” piktogramos, trys
— įskaitant jos pačios — buvo pažymėti „draugais” ir įvardinti. Ji skrido „Subtilia metafora”, ŠAR pilotas, su kuriuo šnekėjosi Jamata, kontroliavo „Chrizantemų puokštelę”, o Karlailai savojo pavadinimą, kad ir kaip jis anksčiau skambėjo, pakeitė į „Stenlio ašmenis”. Spiečius A.A. geldų ir jokiais užkratais nepažeistų DK laivų kovoje nedalyvavo, nebent atliko taikinių vaidmenį: sunaikintų dviejų DK bei vieno A.A. žvaigždėlaivio vietose švyksojo blausios dėmelės. Likusieji sutelkė dėmesį į vangstymosi manevrus — Čerenkovo blyksnių papliūpa, kurią lydėjo gravitacinių bangų bruzdesys, tarytum griaudėjantis perkūnas po žaibo bylojo, kad jie spruko iš sistemos virššviesiniu greičiu.