— Bailiai, — murmtelėjo Armandas.
— Ne, — paprieštaravo Liusinda. — Jie mums padeda. Išvalo žaidimų lentą, dalinai išraizgo chronologijos sampyną.
Jai bežiūrint, „Stenlio ašmenys” ir „Chrizantemų puokštelė” nušvilpė į du menamo trikampio kampus, iškilusius virš trečiojo, kurį atstojo gravitacinis Euridikės šaltinis. Per milijoną kilometrų nutolę priešai bandė išsidėstyti į milžinišką kvadratą ir juos apsupti. Abi pusės rėmėsi patikrinta kosminių mūšių strategija. Pergalę pasieks geriau blefuojantys ir mikliau išnaudojantys palankias progas, visgi kova galėjo tęstis ištisas valandas… arba užsibaigti per kelias sekundes. Sprendimus priims pilotai, pasirinktą veiksmų taktiką įgyvendins kompiuteriai. Tačiau pastarieji, tiksliau, karingas juos apkrėtęs virusas pilotavo priešininkų laivus. Netrukus paaiškės, ar tai suteiks pranašumą Liusindos bendražygiams. Kita vertus, sužinoti apie nesėkmingą kautynių baigtį šiame gyvenime nelemta, nes, jei persvarą įgys priešai, jai grėsė žaibiška mirtis.
Vienas DK žvaigždėlaivis pranyko iš akiračio atlikęs VŠ šuolį, įkandin jo nuo planetos pusės šastelėjo ŠAR modelio laivai. O „Subtili metafora” nėrė į gravitacijos šaltinio gelmę. Manevras truko penkias sekundes. Pradingęs erdvėlaivis atsirado anksčiau — jis sukorė atstumą, kurį šviesa įveikia per dvi sekundes. Taip prisiartino, jog dabar aiškiai juos įžiūrėjo, bet kol kas neįstengė pasiekti nei raketomis, nei lazerio šūviais. Liusindai jau teko stebėti trumpus virššviesinius liuoksėjimus, priešingai nuo Jamatos, bet šis nuostabos neparodė. Bedęs pirštu į valdymo prietaisų stalą, į kosmosą paleido branduolines minas. „Subtili metafora” vėl nėrė šalin, per dvi sekundes išvystydama vieną dešimtąją šviesos greičio. Priešininkų laivas antrąsyk nuspriegė VS tempu, išdygo netoli tos vietos, iš kurios pasišalino Jamatos žvaigždėlaivis. Minos sureagavo į greta esantį objektą, sprogo ir ištaškė priešų variklį. Dalis ekrano akimirkai pabalo.
Riteris leido sau urgztelėti iš pasitenkinimo. Armandas ir Liusinda džiaugsmingai suūkčiojo, pamostagavo kumščiais.
Abu draugų erdvėlaiviai, užuot skridę į skirtingas puses, ėmė artėti vienas prie kito. Kosminės erdvės atkarpą VŠ greičiu perskrodė antras priešų žvaigždėlaivis. „Stenlio ašmenys” ir „Chrizantemų puokštelė” ūmai sustingo. Priešininkas išniro, regis, jų užnugaryje ir buvo kaipmat sunaikintas.
— Šaunuoliai! — suriko Liusinda.
— Kas ten atsitiko? — paklausė Armandas.
— Mūsiškiai paspendė Chronologijos apsaugos spąstus. DK laivas šoktelėjo per toli, kad juos nupiltų, bet likusio atstumo negalėjo įveikti virššviesiniu greičiu nepasitraukęs už savojo šviesos pluošto ribų arba negrįžęs į praeitį. Mūsų žmonės pasinaudojo priverstiniu jo delsimu, iššovė atominę bombą, ir… — ji suplojo delnais.
Išlikę priešų laivai sutartinai nurūko VŠ tempu. Vienas jų pasirodė tarp „Chrizantemų puokštelės” bei „Stenlio ašmenų”, ir Liusinda išvydo rimtesnį sprogimą už branduolinį driokstelėjimą: sąmoningą žvaigždinio variklio detonavimą, kuris į skutelius sudraskė kitus du. Bet kokiam žiūrovui, į dangų žvelgiančiam nuo žemės paviršiaus, vaizdas primintų supernovos blyksnį. Reaguoti į sukrėtimą nebuvo laiko. Ketvirtasis priešininkų žvaigždėlaivis taip ir negrįžo į regėjimo lauką. Kur jis nukako, atspėjo Armandas.
— Už Orfėjaus. — Pastebėjęs, kaip Jamata tiesia ranką link stalo, pridūrė: — Neverta. Iš jo beliko nuolaužos.
Generolas nesuklydo. Priešininkas įsirėžė stačiai į apsaugines Euridikės sistemas. Į dalelių spindulio bateriją, sumontuotą planetos palydove. Tačiau, kol riterių vadas juos skraidino atgal į stovyklavietę, Liusinda nejautė jokio noro džiūgauti. Išvydusi Ameliją Or sveiką gyvą, matydama, kad ji vis dėlto nežuvo „Stenlio ašmenyse”, mergina įsikniaubė proprosenelei į glėbį į apsiverkė.
Laboratorijoje Lamontas ilgai sėdėjo vienas, šnekėdamas su „Alkanu drakonu” ir didingesne, nepažįstama sąmone. Staiga pajuto, kaip veidą perbraukė sidabriniai plaukai, o riešą suėmė šilti metaliniai pirštai. Jis pažvelgė į bedugnes stiklines akis.
— Jau gali išeiti, — nusišypsojusi pasakė Moraga Higins. — Mes nusileidome.
— Žinau, bet…
— Jokių „bet”. Eime. Žmonės laukia paaiškinimo.
— Man reikia gauti daugiau informacijos.
— Jau gali išeiti, — žaibogaudės žodžius aidu pakartojo „Alkanas drakonas”. — Sužinojai užtektinai, kad būtų, ką iškloti kitiems.
— Atleisk. — Lamontas pakilo nenuleisdamas akių nuo ekrano.
— Nėra reikalo atsiprašinėti, — patikino DI. — Aš turiu, su kuo bendrauti. Radau sau lygiavertį intelektą. Kaip ir tu. Keliauk su ja.
Pilotas nuraudo.
— Neatsiprašinėk ir manęs, — tarė Moraga Higins, atgal atmetusi savo plaukus. — Aš viską supratau iš tavo pulso.
— Ką? — Lamotą apėmė jausmas, tarsi jis kabo elastiniame tinkle, praradęs psichinę pusiausvyrą.
— Tu esi pirmas normalus vyras, žiūrintis į mane kaip į paprastą moterį.
— Man nemalonu tave nuvilti… — apniukęs jis nusigręžė, suvarė nagus sau į delnus, vėl atsisuko, — …bet aš nesu normalus.
Higins susiraukė.
— Kokia prasme?
— Atsiskyręs nuo visų, žvaigždėlaivyje gyvenau penkerius metus. Tapau ekscentriškas, patologiškai uždarus ir iškrypęs.
— Iškrypęs?
— Na, žinai, aš… mylėdavausi su laivu. Jis man atsiųsdavo… savo simuliacijas. Avataras.
— Ir kaip tos avataros atrodė? — paklausė Higins.
Lamontas pamojo rankomis, ore nubrėždamas išlinkius.
— Kaip gražios moterys?
— Taip.
— Aišku. Jos skiriasi…
— Nuo ko?
— Nuo manęs. Aš nesu graži.
— Nekalbėk niekų! — priblokštas sušuko Lamontas. — Tu žavinga!
— Tikrai taip galvoji? — sprendžiant iš tono, Higins jo nebeerzino.
— Žinoma.
— Taigi… aš žavi, be to, esu mašina. Tad kokios problemos?
Pamąstęs Lamontas suvokė, ką ji turėjo galvoje.
— Jokių.
— Parodyk man, ką sugebi, — paprašė metalinė moteris.
Ieškoti porelės atėjo Džonstonas, bet žaibogaudis leido jiems kurį laiką pabūti vieniems.
Didžiuma žmonių, išgyvenusių per įvairius pastarųjų trylikos valandų konfliktus, susirinko viename iš riterių valgomųjų, pailgoje fulerenų stoginėje deimantiniais langais. Tarp gelsvų, tarytum iš šviesios medienos suręstų sienų stovėjo pora dešimčių ilgų stalų. Gausi minia nesusibūrė. Kokie keli šimtai, — spėjo Liusinda, nuo tarpdurio apžvelgusi salę. Jie pasiskirstė į daugmaž tradicines grupuotes: riterių, Euridikės pajėgų (sugrįžėlių šalininkai prisijungė prie kadrinių kareivių) ir Karlailų klano. Moraga Higins su Kembelu Džonstonu sėdėjo beveik priešakyje, atokiau nuo kitų. Liusinda įsitaisė tarp Karlailų karių, šalia Kevino bei Amelijos. Juodai lakuotame stalo paviršiuje nagas nepalikdavo jokių dryksnių. Jo įbrėžti nepajėgė netgi deimantiniai ašmenys, kaip mergina nustatė, iš dyko buvimo šiek tiek paeksperimentavusi. Per praėjusią valandą ji girdėjo iš esmės neblogas naujienas. Karo mašinos, kurios įsismelkė į kirmgraužų raizginį, nustojo rengti antpuolius už vartų ribų. Jos tebepatruliavo koridoriuose, sutelkusios dėmesį į mazgus, bet žmones praleisdavo. Pergale čia nė nekvepėjo.
Anot riterių, dabar visi dalyvavo pasitarime. Už priešakinio stalo sėdintys Jamata ir Armandas tyliai šnekėjosi. Aplinkui sklandė kažkokie gandai, bet Liusinda tenugirsdavo nesuprantamas nuotrupas. SAR spinduliavo erzinantį pasitenkinimą, Euridikės gyventojai nenustygo savo vietose, Karlailų klano nariai atrodė paniurę. Galų gale pasirodęs Lamontas energingais žingsniais nukulniavo prie riterių vado su generolu ir tarp jųdviejų prisėdo. Jamatai paprašius, jis atsistojo bei prisijungė prie ryšio kanalų. Vietiniai be vargo būtų girdėję pilotą, bet posėdį stebėjo ne vien čia susispietę žmonės: ant stalų kiūtojo miniatiūrinės kameros, kurių transliuojami vaizdai pasiekė visą Euridikę ir — nors vėluodami dėl atstumų bei chronologijos painiavos — likusią žmoniją.