— Khe, — atsikrenkštė Lamontas, pasikasė klaikią barzdą bei prisistatė daugumai tų, kurie nežinojo, kas jis toks. Liusinda pati nepajuto, kaip ėmė muistytis ant suoliuko, pasekusi aplinkinių pavyzdžiu.
— Įvykių eiga labai elementari, — pagaliau apie reikalus prabilo „Alkano drakono” pilotas. Trumpam nutilęs, dirstelėjo į lubas. — Tam tikra prasme. Reliktu vadinamas objektas iš tiesų yra žvaigždėlaivis, kuris mūsų protėvius atskraidino į Euridikę. Jis privalėjo sumontuoti mechanizmus, galinčius keleivių sąmones perkelti į kūnus, aprūpinti kolonistus būstais, instrumentais ir panašiais dalykais. Tik prieš tai turėjo modifikuoti planetos biosferą, iš čionykščių bakterijų sukurti vienaląsčius organizmus. Laivas atliko ne vien šią, bet ir papildomą užduotį — generavo kirmgraužų tinklą, pašaliečių pramintą raizginiu.
Jis patylėjo, tarsi nenorėdamas dalintis blogomis naujienomis, vengdamas kurstyti skeptišką klausytojų nusiteikimą.
— Tinklas nesiliauja plitęs. Jau dabar aprėpia didžiąją dalį galaktikos. Galiausiai persimes į kitas.
Liusindą prislėgė nemalonus pojūtis, graužęs dar tada, kai ji skrido „Subtiliąja metafora”. Mintyse mergina išvydo, kaip deimantinė relikto smailė skrodžia didįjį, juodąjį dangaus skliautą, išvagodama jį trūkio linijomis ir balzganais plyšeliais. Tos gijos, galimas daiktas, drieksis iki begalybės. Jei taip, nepaliestų, neištirtų visatos kraštų tiesiog nebeliks: žmonių veiklos padariniai visur nusigaus anksčiau už juos pačius. Žmogaus rankų darbas amžiams pakeis Dievo arba gamtos kūrinius. O jie išdrįso raizginį praminti „Karlailų dreifu”!
— Vėliau, — tęsė Lamontas, — kolonijinio laivo sąmonė patobulėjo, kaip ankstesnė banga postžmonių intelektų, kuriuos vadiname pagrobtaisiais, ir iškeliavo… tiesą sakant, nė nežinau kur. Planetoje paliko pirminį savo originalo kodą bei autonominius apsaugos mechanizmus, tai yra karo mašinas, funkcionuojančias kaip imuninė jo sistema. Kai Karlailų, hmm, klano nariai įsiveržė į reliktą, mašinos atgijo, pasirūpino išsiųsti virusą su duomenų paketu, perduoti užkratą įrengimams, kurie gebėtų suręsti gausesnę jų armiją. Paaiškėjo, jog artimiausiose apylinkėse reikalingą įrangą turėjo tiktai mano laivas. Prieš savo norą jis ėmė gaminti karo mašinas ir asteroide sumontavo žvaigždinį variklį. Paskui virusas apkrėtė DK laivus. — Pilotas patraukė pečiais. — Visa kita jūs žinote.
— Ne, nežinome! — kažkas suriko.
Lamontas nagais gremžtelėjo pakaušį. Jis papasakojo klausytojams, kaip drauge su „Alkanu drakonu”, bandė izoliuoti įsibrovėlį. Mažai trūko, kad jiems būtų pasisekę.
— Bet mes nespėjome užbaigti darbo. — Ilgšis rūsčiai pažvelgė į Liusindą. — Energiniai jūsų ginklai, atgiję aplink reliktą, paskatino rezervus iš mano asteroido griebtis veiksmų. Jie tenorėjo apginti raizginį.
Karlailų kariai bei Euridikės piliečiai piktai subruzdėjo. Armandas visus nutildė griežtu rankos mostu.
— Būtent taip ir atsitiko, — patvirtino jis. — Šiuo atveju mums nepasisekė. Laimei, Lamontui su savo laivu pavyko suvaldyti asteroido nusileidimą.
Pilotas pratęsė. „Alkanas drakonas” pagaliau ištrūko iš viruso pančių. Terapinį procesą pakartojo, idant iš relikto kontrolės išvaduotų kovinius mechanizmus ir pats juos užvaldytų. Viskas baigėsi tuo, jog infekuotieji DK laivai tapo nepriklausomomis karo mašinomis. Autonominį ketvertuką pasisekė sunaikinti, bet asteroiduose, iš kurių išgautos žaliavos DK ketino statytis kosmines stotis, jie paliko karinės technikos gūžtas.
— Dėl jų problemų nekils. Tenykštės mašinos vėl pavaldžios mums.
Nebeiškentusi Liusinda pašoko.
— Kitaip tariant, pavaldžios sumautam jūsų laivui!
Lamontas įnirtingai pakratė susivėlusias plaukų sruogas.
— Ne, ne! Jūs nesupratot. — Jo pirštai įniko braukyti barzdos gaurus. — Aš dar ne viską paaiškinau. Karo mašinos išties funkcionuoja kaip imuninė sistema — jas valdo refleksai. Šiuos nuslopinę, pažadinome aukštesnio lygio duomenų apdorojimo galią. Štai kas dabar kontroliuoja raizginį ir visą kovinę techniką. — Įnirtingai sumirksėjęs, pridūrė: — Bet ji… nepiktybinė ir… Euridikės gyventojų atžvilgiu nusiteikusi draugiškai. Juk pati ir įkūrė koloniją.
— O jeigu ją paveiks nuosavas Pagrobimo atitikmuo?
„Alkano drakono” savininkas patrūkčiojo pečiais, skėstelėjo rankomis.
— Čia ne autentiškoji sąmonė, — atsakė, — o savotiškas nervinis mazgas arba paprogramė. Nestokojanti pajėgumų, antžmogiškai protinga, tačiau neturinti jokių ambicijų. Bent taip užtikrino „Alkanas drakonas”. — Pažvairavęs į Armandą, pridūrė: — Ji norėtų kreiptis į Jungtinį vadų komitetą.
Generolas nusišypsojo ir linktelėjo.
Liusinda atsisėdo sukrėsta, nusivylusi.
— Baigta, raizginį praradome — tarė atsisukusi į Keviną ir Ameliją.
— Dabar jį valdo Euridikė.
Pusbrolis pakratė galvą:
— Nebūtinai. Dėl Dievo meilės, mes galime kautis su karo mašinomis!
— Tik ne tuomet, jeigu jų atsargos niekada nesibaigs! — atkirto Liusinda. — Bet daugiausia problemų kelia ne karinė technika. Kas žino, ko tas griozdas prikrės, jeigu iš tikrųjų kontroliuoja kirmgraužas? Galbūt pašalins vartus iš mūsų planetų. Arba, pavyzdžiui, transformuos visą raizginį.
Kevinas kelias sekundes pasėdėjo susiraukęs, galop lėtai linktelėjo ir atsistojo.
— Eime, — paragino Karlailų kareivius. — Mums nebėra, ką čia veikti.
Jis išvedė savo žmones pro duris neatsigręždamas. Išeinančius vyrus ir moteris aplinkiniai stebėjo nebyliai, be jokio apgailestavimo, išskyrus nebent Moragą Higins, kuri spitrėjosi į Liusindą. Pastaroji nežymiai sulenkė pirštą, pakreipė lūpų kampučius aukštyn — pakvietė ją prisijungti, — bet žaibogaudė, kietai sučiaupusi sidabrines lūpas, nukreipė dėmesį į Lamontą ir kitus. Užtat Armandas, pajutęs į jį nukreiptas Liusindos akis, atsakė skvarbiu žvilgsniu bei vos įžiūrimu galvos kinktelėjimu.
Kažkas suriko:
— O kaipgi Euridikės fosilijos? Senosios karo mašinos?
Liusinda sustojo, apsisuko ant kulno. Klausimas nedavė ramybės ir jai.
— Kiek suprantu, — lėtai atsiliepė Lamontas, — žvaigždėlaivis buvo aprūpintas Darvino-Goso mechanizmais, gebančiais sukurti biosferą virtualioje erdvėje ir rezultatus atkurti tikrovėje. Paties laivo pajėgumai dar didesni. Jis perdarė planetos litosferą, paklojo naują fosilijų sluoksnį.
Mergina prisiminė, kaip Čemobilio olose Džonstonas kalbėjo apie apdirbtą, bet iš pažiūros natūralią uolieną.
— Bet kodėl? — beveik nuo tarpdurio pasigirdo jos šūksnis. — Kodėl, po velnių, taip elgėsi?
— Aš paklausiau to paties, ir jis man atsakė. — Lamontas plačiai praskėtė rankas. — Dėl grožio!