Buvo ankstyva popietė. Debesys prasisklaidė, smailės ir milžiniško kosminio kūno šešėliai sutrumpėjo, bet vis tiek tebedengė stovyklavietę. Po vieną arba poromis šen bei ten patruliavo riteriai bei Euridikės kareiviai. Įkandin Liusindos atlėkė kažkokio žurnalisto kamera, bet ji tylėdama pamojo ranka sau prieš veidą, ir aparatas nuzyzė atgal į posėdžių salę. Mergina ristele nuturseno link Karlailų kovotojų, kurie ropštėsi ant keturių gravitacinių šliūžių.
— Negi taip keliausime iki pat Naujosios Pradžios? — suniurnėjo ji, atbėgusi iki saviškių.
Kevinas dėbtelėjo į pusseserę.
— Žinoma, ne, — atrėžė. — Nukaksime ant anų kalvų, iš kur mus paims vienas iš žvaigždėlaivių, pasislėpusių už sistemos ribų. Jei nebūtum dėmesio nukreipusi kitur, būtum pastebėjusi, kad Amelija užmezgė ryšį su mūsų žmonėmis ir susitarė dėl pasimatymo.
Lipdama ant platformos, įsistverdama į turėklą greta proprosenelės Liusinda apžvelgė techniniais įrengimais užverstą stovyklavietę.
— Kodėl ne čia?
Amelija dūrė nykščiu į „Subtilią metaforą”.
— Jei mūsų laivas nutūps čia, riteriai gali jautrokai į jį sureaguoti. Labai tikėtina, kad kiltų nesusipratimų.
Liusinda niūriai pakrizeno.
— Aišku.
Platformos atsiplėšė nuo žemės ir nurūko pirmyn. Nuo sūkuriuotų, plaukus kedenančių vėjo srautų užėmė kvapą. Iš stovyklą gaubiančių šešėlių jie išniro į saulės šviesą. Maloni giedra suteikė žvalumo, pakėlė nuotaiką ir išblaškė mintis apie katastrofą, užgriuvusią klaną. Apie nelaimes, dėl kurių atsakinga Liusinda. Ne, taip galvoti nederėtų. Karlailų etikos normos rėmėsi priežastingumu, o ne morale — rezultatais, ne ketinimais. Vis dėlto, net ir atsižvelgdama į nieko gero nežadantį aspektą, mergina suvokė, kad jos pečių neturėtų prislėgti visa atsakomybė dėl nelemtos įvykių eigos.
Mums teks užsiimti sąžiningu verslu, — tarė sau. Ką jie galėtų veikti praradę iš raizginio gaunamas pajamas? Kaip įprastai organizuos kovinės archeologijos ekspedicijas, nors šioje srityje irgi nepavyks išvengti sunkumų, žinant, kad raizginį nuo šiol kontroliuos Euridikės gyventojai — arba draugiškas jų superintelektas, — kurie, negana to, geriau sutarė su riteriais (bent taip atrodė). Tačiau klanas ir šeima ras būdų, kaip susidoroti su problemomis, — mąstė ji, žvelgdama virš kareivių galvų. Kad ir kas nutiktų, jie išliks prakeiktais Karlailais.
Beje, planetoje užbaigti ne visi darbai. Liusinda prisiminė nežymų Armando linktelėjimą.
— Manai, generolas Džeikas tebepalaiko mūsų pusę? — užstaugė Amelijai į ausį, kad perrėktų vėjo gausmą.
— Klausi, ar jam vis dar maga organizuoti sugrįžimą? Aš nebesu tuo tikra.
— Bet jis prižadėjo mus paremti savo pajėgomis!
— Aha, žodį davė. Mums belieka palūkėti, ar ne? Todėl ir vykstame atgal į Naująją Pradžią.
Nepraėjus nė pusvalandžiui, šliūžių flotilė persirito per artimiausią kalvagūbrį, už poros šimtų metrų nuo vartų — kirmgraužos ertmę iki šiol sergėjo karo mašinos, kurių sensoriai dzingtelėjo užfiksavę pralekiančius Karlailus, — ir užnugaryje stūksantys gigantiški objektai beveik pranyko iš akiračio. Šiame tebuvo matyti jų viršūnės. Gravitacinės platformos sklendė pakilusios per kelis metrus nuo žemės, melsvai žaliame, debesų šešėliais aptemdytame slėnyje, klasikinio „U” formos klonyje, kurį išskobė ledynai, nors, visai įmanoma, jog tie egzistavo tiktai stiliaus pojūtį turinčio dievo vaizduotėje. Liusinda pasidairė į lomos atšlaites, su pasigėrėjimu nužvelgė pulkelį ilgakojų, tamsiakailių žolėdžių gyvūnų, straksinčių per uolienų atodangas ir nuobirynus. Aukštai danguje, pasikinkęs vėjo srautą, ratus suko kažkoks sparnuotas plėšrūnas, juodas taškelis žydrų padangių fone. Planetos transformavimas, net jeigu ją atlikdavo Darvino-Goso mašinos, galėjo pateikti neprognozuojamų, bandymų ir klaidų metodo nulemtų rezultatų, veikiau priminė evoliucijos procesą negu tikslingą kūrybą. Triumfui prilygo net ir šis elementarus maisto grandinės pavyzdys, su sąlyga, kad būtent jį Liusinda pamatė.
Tarp uolų dar kažkas krustelėjo. Mergina pastebėjo judesį akies krašteliu, bet atsigrįžusi jo kryptimi nieko neįžiūrėjo. Leido žvilgsniui nuslysti šlaitu… ana ten žmogaus figūra, taip gerai užsimaskavusi, kad rodėsi, lyg į kitą vietą persikraustė žolės kuokštas arba krūmokšnis. Nepažįstamasis skuodė palei klonį, pusiaukelėje iki kalvos keteros. Bėgo šiek tiek į priekį ir tolyn nuo šliūžių. Gana greitai pranyko už akmeninio riedulio.
Liusinda pabaksnojo į ryšio įrenginį, pritvirtintą prie gerklės, susisiekė su Kevinu, skrendančiu ant priešakinės gravitacinės platformos.
— Įkalnėje, šiaurės rytų pusėje, tyko plėšikai, — informavo. — Metas sparčiai kilti aukštyn.
— Supratau.
Šliūžės statmenai šovė viršun, po kelių sekundžių pakibo ore, per porą šimtų metrų atitrūkusios nuo kalvų, kurios supo siaurąjį slėnį. Transporto priemonėse stigo žvalgybinių instrumentų. Kareivių akys, tarp jų ir Liusindos, ėmė įdėmiai dairytis į šonus. Kaip gaila, — pagalvojo ji, — jog nebeturiu savo skafandro. Visa laimė, kad, užuot puolęs slėptis, žmogus pašoko ir sumostagavo rankomis.
Kevinas pasiuntė tapatybės nustatymo šaukinį. Po akimirkos truputį nustebęs pranešė:
— Jis tvirtina esąs vienas ir džiaugiasi mus matydamas. Prisistatė Ry vardu, nori kalbėti su tavimi.
Jai nuo pečių tarytum nuslinko naštos dalis — menkutė, palyginti su tuo, kas liko, bet suteikusi palengvėjimą.
— Oho! Ry išgyveno!
— Kas jis?
— Komunistų biologas, gyvenęs vienoje iš statulų. Ar galim jį prigriebti?
— Bėdų neprisidarysime? — pasitikslino Kevinas.
— Manau, ne.
Liusinda alkūnėmis prastumdė karius, pripuolė prie vairuotojo ir liepė jam nutupdyti šliūžes. Tas nenoriai pakluso. Gravitacinė platforma priartėjo prie žemės, sustingo už dešimties metrų nuo žmogaus, į kurį kareiviai nedelsdami atstatė ginklus. Ry vilkėjo skafandrą; kitapus pakelto antveidžio švietė plati šypsena.
— Labas dar kartelį, panele Karlail Liusinda, — pasisveikino.
— Malonu vėl su jumis susitikti. Kaip čia patekote?
— Pro vartus, prieš tris dienas.
— Jų niekas nesaugojo?
Ry įrėmė kumščius į šonus.
— Čučhė kovos menai pranoksta tuos, kuriuos įsisavinę lepšiai riteriai, — išdidžiai atsakė ir gestais parodė sutrenkiąs galvas. — Palikau sargybinius be sąmonės ir nulėkiau į kalvas. Nuo tada gyvenau savarankiškai, laukiau, kol atvyks didvyriška gamybinė jūsų brigada. Įspūdingą mūšį stebėjau iš tolumos. Ir mačiau, kaip išvykote.
— Kaip susigaudėt, kad skrisime šituo keliu?
— Atspėjau optimalų, iš relikto zonos vedantį maršrutą. Ir labai sparčiai bėgau. — Jis ištiesė ranką. — Ar galiu prie jūsų prisidėti?
— Žinoma. — Liusinda pamojo vairuotojui, ir šis pasistengė, kad platforma šonu prisigretintų prie šlaito. — Bet ko jums prisireikė Euridikėje?
— Noriu susitikti su žymiuoju dramaturgu Ben-Amiu. — Įsikibęs į turėklą, Ry vikriai užsikorė ant šliūžių. — Turiu daug ką jam papasakoti.
Jie prisijungė prie bendražygių, jau nusileidusių iš aukštybių.
— Aš turėjau galvoje… na, man susidarė įspūdis, kad sprukote nuo tų, kurie apgriovė statulas, išdegino džiungles ir sunaikino gyvenvietę.
Ry veidą perkreipė sielvartas.
— Taip, jūs teisi. Visa tai tarpusavyje susiję.