18. DIDVYRIAI IR PIKTADARIAI
Karlailai pasišalino. Žurnalistų kameros išdūzgė laukan. Posėdžiaujantys padarė pertrauką, kurią užtvindė murmesys žmonių, keliaujančių prie pagirtinai įvairiapusiško, riteriams priklausančio gėrimų automato pasiimti vandens, arbatos, alaus arba kavos. Lamontas sėdėjo už pagrindinio stalo, šalia Armando ir Jamatos, siurbčiojo arbatą bei svarstė, ar tik drauge su porele žaibogaudžių, kaip tuodu save vadino, nesudarė trečios grupuotės, papildančios Euridikės atstovus ir ŠAR. O gal tokių grupelių egzistavo daugiau? Visi kareiviai iš Euridikės vilkėjo tapačias uniformas, pažymėtas skirtingų kompanijų emblemomis, tačiau jis iš pirmo žvilgsnio atskyrė atgaivintus sugrįžėlius nuo likusių: jų veidai atrodė jauni, neseniai ištraukti iš rezervuaro, bet sykiu buvo primityvesni ir budresni, spinduliavo ilgesnio gyvenimo išmintį bei patirtį.
Kalbant apie riterius, šie bendravo nutaisę ramybės kupinas, tačiau smalsias išraiškas, tyliais balsais, apsieidami be energingų gestų. Džonstonas ir Higis nejaukiai dairėsi, bet šypsojosi.
Lamontas nepakentė dviprasmybių, mikropolitikos, savęs demonstravimo kasdieniame gyvenime. Teks prie to įprasti, — nusprendė. Moraga Higins akimis pagavo nevilties sklidinąjo žvilgsnį ir padrąsindama vyptelėjo. Ji vienintelė iš visų elgėsi tiesmukai ir neturėjo jokių užslėptų minčių. Kaip, beje, ir „Alkanas drakonas”. Pilotas atsakė šypsniu. Nuleido tuščią puoduką, netyčia trintelėdamas juo per stalą (vis dar nebuvo įpratęs prie gravitacijos), pasimuistė ir atsigrįžo į Armandą bei Jamatą.
— Ponai, — prabilo. Žodis nuskambėjo per garsiai. Žmonės pritilo. — Patalpoje jaučiu šiokią tokią įtampą.
Jo nuostabai, klausytojai prajuko. Lamontui nė kiek nepalengvėjo. Vienas iš sugrįžėlių pašoko.
— Jūs velniškai teisus, — suriko. — Mums prižadėjo sugrįžimą. Ligi šiol negirdėjau, kad jį kas minėtų. Aš klausiu savęs, ar generolas Džeikas vėl mūsų neišdavė?
Armandas staigiai žvilgtelėjo į riterių vardą, atsiduso ir pasviro pirmyn, į stalą įremdamas alkūnes.
— Dėkui už pastabas, Lorensai, bet turiu pasakyti, kad niekas jūsų neišdavė. Tiesiog atlieku savo darbą.
— Kur man girdėtas šitas argumentas?
Generolas nutraukė pritarimo šūksnius.
— Nei aš pats, nei Jungtinis vadų komitetas arba riteriai negali jums trukdyti grįžti į Žemę, jei tiktai panorėsite. Bet privalau atkreipti jūsų dėmesį, jog pastarieji dar griežčiau nei bet kada anksčiau smerkia kovinę archeologiją, kaip ją vadina Karlailai. — Rūsčiu žvilgsniu Armandas paeiliui pervėrė Lamontą, Higins bei Džonstoną. — Neigiamai žiūri ir į Pagrobimo nuokrušas, anot tų pačių Karlailų. Labai abejoju, ar Jungtinis vadų komitetas juos vertins palankiau. Euridikėje mes prižadinome nepiktybinę sąmonę. Kitur dažniausiai pasitaikydavo prikelti intelektus, kurie žmonių atžvilgiu nusiteikę priešiškai. Kai mūsų planeta užvaldys kirmgraužų raizginį, galimybių užsiimti tokia veikla gerokai sumažės. Nors ir konfliktavome su riteriais, jie išlieka kultūringiausia, labiausiai civilizuota grupuote, su kuria mus sieja daug bendro. Mes turime, ko iš jų pasimokyti ir ką duoti mainais. — Atsilošęs Armandas skėstelėjo delnais. — O gal yra manančių, jog tinkamesni kandidatai į partnerius būtų Amerikos fermeriai arba Azijos komunistai?
— Pamiršot Karlailus, — priminė Higins.
— Stengiuos. — Jo repliką palydėjo juokas.
Iš savo vietos pakilęs sugrįžėlis atsisuko į kitus.
— Tuomet mums, kaip ir Karlailams, nėra, ką čia veikti, — pareiškė. — Aš asmeniškai keliausiu atgal į miestą. Atsiras norinčių prie manęs prisijungti?
Keli iš atgaivintų bendražygių papurtė galvas. Likusieji, maždaug šešios dešimtys su vienu kitu, gimusiu Euridikėje, atsistojo ir patraukėjam įkandin. Higins metė piktą, sielvartingą žvilgsnį į Lamontą ir nusekė paskui išeinančius.
Lamontas pašoko.
— Moraga! Grįžk!
Jai pakračius galvą, suraibuliavo sidabriniai plaukai.
Pilotas padvejojo, atsigręžė į Armandą su Jamata, gūžtelėjo ir apėjęs stalą nubėgo jai pavymui. Žingsnį sulėtino, kai žaibogaudę prisivijo.
— Džiaugiuosi tave matydama, — pasakė moteris. Stiklinės jos akys skaisčiai žioravo, nuo metalinio delno sklido šiluma. Porelei nusigavus prie durų, iki jų atkūrė ir abiem už pečių įsistvėrė Armandas.
— Prisidėsi prie mūsų? — pasiteiravo Higins.
— Patys suprantate, kad negaliu, — nepaisydamas sarkazmo, atsakė jis. — Bet nekvailiokite. — Generolas prašneko tyliau: — Jums ir tam karštagalviui Lorensui Hemondui derėjo įsiklausyti į mano žodžius. Kiek laiko praeis, kol Euridikė — arba prižadintas DI — perims raizginio kontrolę? Dienos, savaitės, kas žino? O kiek užtruks riteriai, kol pasirūpins geresne Žemėje esančių įtvirtinimų apsauga?
— Kas bus, jeigu riteriai neleis sugrįžėliams pasitraukti iš planetos? — paklausė Lamontas. — Arba Jungtinis vadų komitetas? Kiek laiko mums lieka tokiu atveju?
— Galbūt kelios valandos, — niūriai pripažino Armandas. — Nekelkite triukšmo ir sukitės sparčiai. Kreipkitės į Liusindą Karlail arba Ameliją Or. Jos žinos, ką daryti. Surenkite pasitarimą, bet nebendraukite per ryšio įrangą. — Jis prabilo garsiau: — Tebūnie! — pastūmęs juos sušuko: — Eikite, jei norite! Nešdinkitės!
Generolas nužygiavo atgal prie stalo teatrališkai linguodamas galva, Lamontas su Higins savo ruožtu nusivijo sugrįžėlius, lipančius į ultragarsines transporto priemones. Nušvilpęs per dangaus skliautą, žvaigždėlaivis pakibo virš horizonto linijos ir ėmė leistis už kalnų virtinės.
— Esmė ta… — kažkuriuo momentu, įpusėjus popietei, Andrėjai Al-Kajed užstaugė Vinteris, viena ranka mojuodamas buteliu, kita apsikabinęs koloną, stūksančią priešais „Blizgančius inversijos pėdsakus”, — …esmė ta, kad generolas Džeikas, prakeiktas sutrauka, antrą kartą išdavė sugrįžėlius! Pasielgė kaip per vakarykštį spektaklį! Kaip ir Priešingybėje! Vėl persimetė į priešininkų pusę! Sumautas kalės vaikas!
Ji kažką sušuko atsakydama.
— Ką? — užrėkė Vinteris. Muzika grojo per garsiai. Transporto priemonės nejudėjo, nes gatvę užplūdo geriantys, šokantys žmonės. Panašius vaizdus iš viso miesto, kurio gyventojai šėlo, apimti palengvėjimo ir nežaboto džiaugsmo, transliavo milžiniški ekranai. Daugumos tvirtinimu, jie dalyvavo audringiausiame vakarėlyje per Euridikės gyvavimo istoriją. Kodėl gi ne, — gaižiai pagalvojo Vinteris. Planeta ką tiktai išvengė, regis, garantuotos katastrofos ir, — pasak anksčiau girdėtų, žinių tarnybų perduotų naujienų, ateityje tikriausiai taps galaktikos sostine.
— Aš sakau, kad jūs teisus! — riktelėjo Al-Kajed.
— O, aišku.
— Ir jums reikia šito! — moteris įbruko jam taurę. Vinteris susivertė gėrimą į gerklę. Melodijos garsai ūmai pritilo. Dabar jis viską matė ir girdėjo aiškiau.
— Kas per… — muzikantas prikando liežuvį staiga suvokęs, kad nuo jo krioksmo Al-Kajed turėjo užgulti ausis. Su dama taip šnekėti nedera. — Kas čia?
— Atšaldyta umaminė arbata.
— Ačiū. — Supratęs, jog prablaivėjo, Vinteris papurtė galvą ir apsidairė. — Jėėėzau.
— Poveikis greitai išblės, — perspėjo prodiuserio asistentė. — Bet pagirios bus lengvesnės.
— Ačiū, — pakartojo jis. Pastaba apie pagirias sužadino norą išlenkti dar alkoholio. Ir kuo greičiau, kol smegeninės nepradėjo varstyti skausmas. — Hmm, atnešti jums išgerti?