— Man užteks, — atsakė Andrėja. — Susitiksim vėliau.
Matyt, nutarusi, kad jis beviltiškas pašnekovas, moteris nulingavo atgal į minią, prisijungė prie Ben-Amio, kuris kaip įprastai įsitaisė už staliuko, stovinčio prie turėklų, ir kažką pasakojo kitiems. Greta sėdėjo Kovalskis, iš priešingos stalo pusės į jį žvelgė Voit, o prie Kolderio glaudėsi mergina — tik neaišku, katras iš jų kurį prisiviliojo, — aukšta šokėja su korsetu ir juoda aksomine suknele, retsykiais atsainiai paglostanti muzikantą tarytum beždžionėlę. Visi klegėjo skardžiais balsais, lygiai taip pat trankiai, kaip prieš akimirką dudeno pats Vinteris. Juos atpažįstantys praeiviai, kurie kitomis aplinkybėmis viso labo linktelėtų ir apdovanotų artistus šypsenomis, taktiškai nuslinkdavo tolyn, jei tiktai nebūdavo padauginę alkoholio, arba įsiliedavo į ratą žmonių, besibūriuojančių aplink staliukus, ir susmukdavo ant žemės, jeigu nuo gėrimų pertekliaus nebepavilkdavo kojų.
Vinteris nusisuko ir mėgaudamasis trumpalaike moralinio pranašumo akimirka nužygiavo iki gėrimų stalo, iškilusio priešais didįjį, plačiai atvertą kavinės langą. Jau siekė raudono vyno butelio ir — dėl savo susivaldymo netgi truputį nustebo — vienos taurės, kai išvydo Liusindą, Ameliją bei tamsiaodį, juodai apsirengusį vyriškį, pro grūstį besibraunančius link Ben-Amio stalo. Įkandin jų sekė nemažas spiečius žmonių, galbūt pora dešimčių, gal daugiau. Žiopsodami aplinkui, vilkėdami beprotiškai prašmatnius vietinius apdarus, prie kurių aiškiai nebuvo įpratę, jie priminė turistus. Būriui artėjant prie „Blizgančių inversijos pėdsakų”, Amelija dirstelėjo per petį ir mostu nuginė saviškius į parką. Energingai pasidarbavusi alkūnėmis, grupelė išsisklaidė ir pajudėjo nurodyta kryptimi. Abi Vinteriui pažįstamos moterys drauge su anksčiau neregėtu vyru užlipo ant šaligatvio, nusidriekusio priešais kavinę. Amelija puikavosi žydrais, madingais euridikiškais drabužiais, išpuoštais karnavalinių spalvų kutais bei plunksnelėmis, todėl šventiniame šurmulyje kitiems į akis nekrito. Liusinda pasidabino ta pačia beveik balta suknele, kaip per Vinterio ir Kolderio koncertą. Muzikantui dingojos, kad priešais nušvito haliucinacijų sužadintas vaizdas. Jis įsispoksojo į merginos veidą spėliodamas, ar šis kažkuo pasikeitė. Sunku pasakyti. Kiekvieną sykį, kai jiedu susitikdavo, Liusindos išorė visuomet pranokdavo atmintyje saugojamą jos paveikslą.
Ji pastebėjo Vinterį prisiartinusi prie stalo, nusišypsojo ir linktelėjo. Kažką pasakė Ben-Amiui, gestu pasiūlė Amelijai bei tamsaus gymio vyriškiui prisėsti, pati žengė prie muzikanto, rankose laikydama didžiulę skrybėlaitę nulėpusiais kraštais ir butelį.
— Sveikas, — familiariai pasilabino.
— Gera tave vėl matyti. — Oficialių mandagybių atsisakė ir Vinteris. — Džiugu, kad, hmm… sugrįžai.
— Iš numirusiųjų!
— Jei neklystu, kartą tau minėjau, jog su mirtimi susiję potyriai akivaizdžiai pervertinti.
Liusindos išraiška pakito. Veidą perkreipė nuovargis, kurio Vinteris dar nebuvo matęs.
— Aha, tikrai. — Ji nukorę galvą ir po pauzės ryžtingai pažvelgė muzikantui į akis. — Na, mes turime, apie ką pakalbėti. Nieko prieš, jei atnaujintume santykius nuo tos vietos, ties kuria jie nutrūko?
Jis prajuko.
— Štai kam tie senoviniai apdarai?
— Aha, man buvo šovusi tokia mintis, — sumišusi prisipažino Liusinda. — Kosmouoste užsakiau kopiją iš viešbučio apartamentų, kur gyvenau.
— Į tave nepanašu, bet…
— …ak, užsičiaupk…
— …sumąstei neblogai.
Mergina pamosikavo buteliu.
— „Taliskerio” viskis, — pasakė. — Nuo kapitono stalo. Jei atvirai, iš Drekslerio aparato, kuris priklauso kapitonui. Norėsi pasivaišinti?
— Paieškokim vietos, kur galėtume prisėsti. — Vinteris žvilgtelėjo į Ben-Amio staliuką.
— Tik ne ten.
— Pasakokit, — paragino Amelija, įpylusi Ry alkoholio. Biologo rankos taip virpėjo, kad jis nepajėgė suimti stiklo. Nustūmęs gėrimą į šalį, pažvelgė Ben-Amiui į akis ir tarė:
— Mano gamybinės brigados nariai žuvo, išsisklaidė arba pasislėpė, nes pardavėme jūsų darbą, pone Ben-Ami.
Prodiuseris užsimerkė, po sekundės atplėšė vokus.
— Ką? — visi, sėdintys už stalo, jau žiūrėjo į Ry.
— Aš esu jums skolingas honorarą už autorines teises, be abejo.
Pats atstovauju Aštuoniasdešimt Septintajai Gamybinei Brigadai. Bet tikiuosi, kad jūs parodysite gerą širdį ir leisite atsiskaityti vėliau.
Ben-Amis numojo ranka.
— Pamirškit tuos mokesčius. Sakot, jūsiškius nužudė, nes jie pardavė mano darbus?
— Tai mano kaltė. — Ry siurbtelėjo gryno viskio lašelį, atsikvėpė ir ištuštino taurelę vienu mauku, tarsi gerdamas degtinę. — Panelė Karlail viešėjo mūsų brigados štabe. Už priėmimą atsilygino pono Ben-Amio kūriniais. Ak, pone Ben-Ami, mes visi žiūrėjome nuostabią jūsų pjesę apie didįjį princą Leonidą. Reginys taip mane sujaudino, kad jos pavyzdį išsiunčiau į kelias DK kosmines stotis, įkurtas toje pačioje sistemoje. Viena iš jų, Kosmoso Užkariautojų kolektyvas, labai radikaliai interpretuoja ir puoselėja savarankiškumo idėją. Spektaklio fragmentas nepaprastai užgavo jo narius. Ant mūsų jau griežė dantį, nes transformavome planetą jankių fermeriams. Pamatę pjesės ištrauką, apkaltino mus, neva morališkai iškrypusių jankių paistalais tvirkiname savarankišką visuomenę. Kilo ideologinis ginčas, kuris peraugo į konfliktą. Anot jų, Leonidas priklausė revizionistams. Taip būti negali, pareiškėme, ir mūsų įsitikinimą patvirtino jūsiškis, pone Ben-Ami, kūrinys. Balsavimu apsisprendėme parduoti jūsų darbą kitoms brigadoms bei kolektyvams. Kosmoso Užkariautojų kolektyvas, siekdamas mus nubausti, į planetą atsiuntė savigynos pajėgas, aerokosminės milicijos diviziją. Jie užgriuvo stačiai iš dangaus, pone Ben-Ami. Mes neturėjome laiko pasirūpinti gynyba! Nieko panašaus nesitikėjome netgi iš dogmatikų. Išsigelbėjau tik todėl, jog tyrinėjau jūrų gyvybę toli nuo namų. O jie sugriovė ir mano darbo vietą. Pasislėpiau po vandeniu, ištaikęs tinkamą momentą sprukau pro kirmgraužos vartus, sulaukiau panelės Karlail gamybinės brigados, kuri, kaip žinojome, ruošėsi iš mūsų pasaulio persikelti čia ir stoti į mūšį prieš riterius.
— O kaip kitos gamybinės brigados? — paklausė Amelija, stumtelėdama dar vieną viskio stiklą.
— Didžioji dalis Gamtos Transformacijos kolektyvo bijo Kosmoso Užkariautojų, — su panieka atsakė Ry. — Jie išties suminkštėjo, tapę žemdirbiais kaip jankiai. Pastarąsias dienas ir naktis slapstydamasis kalnuose, pasinaudojau nesusekama čučhė ryšio įranga… — jis pabaksnojo į karulį, kybantį po kaklu, — …slapta paagitavau DK kolonijas, įsikūrusias Euridikėje ir už jos ribų. Susisiekiau su šimtais žmonių, kuriuos vietoj baimės apėmė pasipiktinimas. Mes kausimės su tais šunsnukiais Kosmoso Užkariautojais kaip Brežnevas, kovojęs su naciais, jankiais, lenkiokais, Pietų Afrikos vergvaldžiais ir taip įgijęs savo randus.
Susižavėjęs bei pasibaisėjęs Ben-Amis nenuleido akių nuo keistojo mažylio.
— Kiek, jūsų manymu, yra tų šunsnukių? — pasidomėjo Kolderis.
— Tiktai šimtas milijonų. Išskersiu visus iki vieno, net jeigu teks paaukoti gyvybę kaip Leonidui.
— Ne, — griežtai paprieštaravo Amelija. — Apie žudynes nė negalvokite. Tai kerštas, o ne kompensacija. Jūs siekiate jiems pakenkti, vieną kitą pribaigti, bet neužmirškite sau išpešti naudos. Įsivaizduokite, jog bandote atsiimti skolą.