— Reikalavimas grąžinti skolą nereiškia karo. — Ry dviprasmiškai nužvelgė Ameliją. — Kaip DK paaiškėjo, bendraujant su Karlailais. Bet dėl konflikto ir padarytos žalos atsakingi ne vien Kosmoso Užkariautojai. Vieni jie taip nesielgtų. Mes įtariame, kad nagus prikišo nedorėliai siauraakiai.
— Kas? — šūktelėjo Kolderis.
— Tariami Šviečiamojo amžiaus riteriai, — atsakė Ry. — Kurie stengiasi, jog savarankiški žmonės pabūgtų ir jankių fermeriams nebetransformuotų planetų. Todėl mums gali prireikti prakeiktų Karlailų pagalbos. — Jis maldingai pažiūrėjo į Ameliją. — Ar sutiktumėt?
— Taip, jei klausiate mano nuomonės, — atsargiai patvirtino Liusindos proprosenelė. — Aš neprieštaraučiau, jeigu jūs, pasitelkę karius, mažumėlę įkrėstumėt riteriams į kailį.
Ry pakratė jos ranką.
— Sutarėm?
— Hmm, aha… padarysiu viską, ką galėsiu. Bet… iš pradžių privalome įgyvendinti kitą sandėrį. Galbūt.
— Mes neskubam, — užtikrino biologas. — Subursime pajėgas. Įgysim patirties.
— Nieko prieš, jei pasitreniruotumėte kovodami su nedorėliais… su riteriais kokioje kitoje planetoje?
— Mielai.
Amelija čiulptelėjo apatinę lūpą.
— Ar galite per nesusekamą ryšio įrangą čia iškviesti saviškius? Slaptai? Norėčiau su jais pasimatyti. Kuo greičiau.
Ry palinksėjo, nusisuko ir prabilo, tarytum šnekėdamas su savimi, suburbuliavo Ben-Amiui negirdėta kalba. Netrukus atsigręžė, nusišypsojo pakėlęs nykščius.
— Minutėlę. — Prodiuseris palinko į priekį. — Jungtinis vadų komitetas neapsidžiaugs, jeigu sugrįžėliai, Karlailai ir, padėk mums Dieve, komunistai puls riterius.
— Jūs nuo pat pradžių žinojote, ko tikėtis, — atšovė Amelija. — Mes gi aptarėme galimų veiksmų planą.
— Bet ne taip išsamiai, kad jį vertinčiau rimtai, — paprieštaravo Ben-Amis. — Ir ne tokiame kontekste, kuriame, hmm… prie antpuolio prisidėtų minėtos pajėgos. Jeigu Jungtinis vadų komitetas išsiaiškins, apie ką čia kalbėjome, mums gresia nemalonios pasekmės.
Rimtai apžvelgęs veidus, supančius stalą, jis nusijuokė.
— Todėl pasirūpinkime, kad valdžia nieko nesužinotų.
Lamontas, ištiesęs kojas, sėdėjo ant suoliuko ir drauge su Moraga Higins kosmouosto salėje lūkuriavo, kol iš persirengimo kambarių išnirs sugrįžėlių kovotojai. Lauke stovinčius ultragarsinius „Žydrosios jūros desanto” orlaivius ir kitas transporto priemones užgožė ŠAR gamybos žvaidžėlaiviai, pakibę ore, už poros metrų nuo nusileidimo aikštelės. Vienas jų priklausė Karlailams, kiti laivai — A.A. krovininės geldos, DK „šikšnosparniai”, — sklendė danguje nelyginant armija dėžinių aitvarų. Aplink kosmouosto perimetrą įprastus, ryškiai raudonai arba geltonai nudažytus avarinių tarnybų automobilius pakeitė tamsesnės, masyvesnės karinės mašinos ir tankai, iš kurių kyšojo kosminėmis gijomis šaudantys pabūklai. Niekas neturėjo teisės nutūpti į Naująją Pradžią arba pakilti iš miesto be Jungtinių vadų komiteto leidimo; visas oro ir kosmoso eismas buvo nukreiptas čia. Kad ir kokias viltis puoselėjo Armandas, Euridikės vyriausybė nedelsė griebtis veiksmų, idant užvaldytų padanges. Ant žemės, neva saugumo sumetimais — kol miestas triukšmingai linksminosi, — vieną po kito privertė nutūpti netgi mažuosius entomopterius. Išvykstantys iš kosmouosto galėjo pasinaudoti tik vienbėgiu arba keltais. Vien apie juos pagalvojus, Lamontą apimdavo agorafobijos pojūtis ir išmušdavo šaltas prakaitas. Bet savo baimes, žinoma, teks įveikti. Skrisdamas jis slaptai užmezgė ryšį su Amelija, ir jiedu nutarė susitikti kavinėje, centrinio parko, Jardin dės Ėtoiles, pakraštyje. Rodos, toji moteris turėjo kažkokį planą, galbūt ketino išsikviesti kitą Karlailų žvaigždėlaivį, kuris statmenai šastelės žemyn, nusileis į parką ir visus susems.
Iš kambarėlių į salę pamažu atgužėjo sugrįžėliai, apsirengę menkai kūną dengiančiais arba prabangiais šventiškais drabužiais. Prie poros pirmas atėjo Lorensas Hemondas, tapęs neoficialiu saujelės Euridikės gyventojų ir neseniai atgaivintųjų vadu. Su aukštakulniais auliniais, baltu odiniu švarku, padabintu spurgais ir vietomis nusagstytu tviskančiais akmenėliais, jautėsi gana laisvai. Jis įbedė akis į Lamontą.
— Pasiruošęs?
— Taip.
— Nepersirengsi? — paklausė Higins.
Pilotas save nužvelgė nuo galvos iki kojų ir atsigręžė į žaibogaudę.
— Ne.
— Tu išsiskiri iš aplinkinių.
Lamontas prunkštelėjo.
— Juk aš esu įžymybė. Nieko negaliu pakeisti. Ką pati darysi?
Į palydovę krypo dar daugiau žvilgsnių, nors tuo stebėtis neverta. Metalinis veidas priminė organinį, paslėptą po kosmetikos sluoksniu, tačiau visiškai nesiderino prie juodo medvilninio kostiumėlio.
— Man šovė mintis, — pasakė ji. Atsistojusi nusiplėšė palaidinukę ir kelnes, sviedė drabužius į artimiausią Drekslerio surinktuvą. Nūnai, likusi vienais apatiniais, panėšėjo į moterį, kuri savo kūną nuklojo sidabrinių dažų sluoksniu. — Na, štai. Galime pašvęsti.
Jie kulniavo koridoriumi, kol pasiekė vienbėgio platformą. Įlipo į tuščias kapsules, kurios, švilpdamos tarp Naujosios Pradžios bokštų ir medžių, retsykiais stabtelėdamos kitose stotelėse, veikiai užsipildė keleiviais. Prakaituojantis, lėtai alsuojantis Lamontas iš rankų nepaleido pastovo. Sėdėjo užsimerkęs, bet kartkartėmis dirstelėdavo laukan. Jam nesant, miestas pasikeitė; kaip ir reikėjo tikėtis, nauji bei keisti atrodė didžiausi, senoviškos išvaizdos pastatai, suręsti iš akmens ir betono. Pseudoorganinės, medžių formas įgavusios, nanogamybos struktūros — bokštai kartu su pėsčiųjų tilteliais, — kurias iš esmės galima per naktį perdaryti arba sulyginti su žemėmis, buvo labai gerai pažįstamos ir atspindėjo miesto praeitį.
Planetos gyventojams prižadėjo audringiausią vakarėlį per Euridikės istoriją, ir jų lūkesčiai pasiteisino. Visur degė skaisčios šviesos, griaudėjo garsiakalbiai, kiekvienoje taurėje teliūskavo gėrimai, meilę, bent jau šiuo momentu, spinduliavo porelių žvilgsniai. Vinteris kol kas abejojo, ar jiedu su Liusinda irgi priklausė įsimylėjėlių gretoms. Paaiškinusi, kad į parką netrukus atvyks gauja sugrįžėlių, ketinančių įgyvendinti Amelijos planą ar instrukcijas, kaip į planetą atskraidinti žvaigždėlaivį, šnektelėjusi apie šį bei tą, ji nuslinko į parką pakalbėti su savo klano nariais ir gausėjančiu būriu individų, lyg ir komunistų, sprendžiant iš dailiai sukirptų, bet pilkai rusvų apdarų.
Kavinės užkaboryje Vinteris susirado gitarą, drauge su Kolderiu nukorę kojas nuo turėklų; tiems, kurie teikėsi klausytis, pagrojo ir sutraukė visas dainas, kokias tik atsiminė. Tirštėjant prieblandai, Vinteris nudūrė akis žemyn, ir apačioje, prie staliuko, pastebėjo Liusindą, bendraujančią su Ry bei Ben-Amiu, kuris iš savo vietos nepajudėjo kiaurą popietę, pasitikdamas arba išlydėdamas žmones, apdovanodamas muzikantus tiek pritarimo šūksniais, tiek nepalankiu baubimu.
— Ak, jūs, bjaurus paikšiau, — prodiuseriui išdrožė Liusinda. — Iš visų žmonių, kuriuos galėjote pavaizduoti romantiškais, pasmerktais didvyriais, būtinai turėjote išsirinkti prakeiktą nuobodą Brežnevą.
Ben-Amis patraukė pečiais.
— Meninė išraiška, brangioji.
— O jūs, kvaišeliai, — ji atsisuko į Ry, — pasielgėte lygiai taip pat! Kokia man gėda! Kodėl nesusižavėjote kitais beverčiais didvyriais? Pavyzdžiui, Mao, Gevara arba gražuoliu princu Čarliu? Ar net…
Mergina ištiesė ranką link Kolderio gitaros.
— Duokš.
Pašokusi įrėmė koją į kėdę, palinko virš instrumento, pirštais perbraukė stygas. Tuomet kilstelėjo galvą, pažiūrėjo Vinteriui tiesiai į akis ir užplėšė dainą, 2030— aisiais nuolat skambėjusią Škotijos aukštumų salėse bei aludėse. Kaip keista buvo vėl ją išgirsti, beveik nepakitusią. Eilės galėjo aukštinti Gevarą ar kažkokį kitą istorinį, liaupsių nevertą, anot Liusindos, veikėją. Niekas jam neaiškino, kam skirti tie žodžiai, net ir tuomet, kai jie sklisdavo iš Vinterio lūpų. Geriau pagalvojus, klausimai, ką garbina jakobitų daina, žiūrovų nepradžiugintų, o muzikantas seniai išmoko susilaikyti nuo kandžių replikų.