Выбрать главу

— Norėčiau pažiūrėti, kaip jie sunaikintų šitą, — sumurmėjo Lamontas.

— Nereikia taip kalbėti, — papriekaištavo Liusinda. — Verčiau lipkime į laivą.

Jie visi nužygiavo į parko gilumą, verždamiesi prieš bėglių srautą, ir kopėčiomis paeiliui užsikorė iki nedidelio liuko, kyšančio po gigantiška uola. Vinteris ropštėsi vienas iš paskutiniųjų. Nuo viršutinio skersinio nukreipęs žvilgsnį apačion, jis pamatė, jog Lamontas ir sidabrinė moteris tebestovi ant žemės. Jiedu, rodės, ginčijosi; galiausiai pilotas pakratė galva ir atsitraukęs į šoną leido Higins kabarotis aukštyn. Pusiaukelėje iki liuko sidabraspalvė pasiūbavo nelyginant beždžionė ir aukštyn kojomis prilipo prie išorinių antenų komplekto. Plačiai išsišiepusi, sušuko Vinteriui:

— Aš visada norėjau taip paskraidyti.

Muzikantas pajuto, kaip į kulną kažkas niuktelėjo. Nuo kopėčių, tiesiai po kojomis, į jį žvelgė Lamontas.

— Keliaukit vidun, — paragino ilgšis. — Ji pakvaišusi. — Replikos neatmiešė kritiškos gaidos.

Kai Vinteris prisitraukė iki liuko ir nėrė pro ertmę, gravitacijos kryptis pasikeitė šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Kažkieno prilaikomas jis apsivertė ir suvokė, kad kojomis įsispyrė į metalinę lentynėlę. Prisijungęs Lamontas taip pat persisuko, ėmė rabždintis aukštyn iki kitos angos, žiojinčios už poros metrų. Išorinis liukas užsidarė. Žvelgdamas žemyn, kitaip tariant, dangaus pusėn, Vinteris matė, kad visas kerteles, kuriose galima įsitaisyti, tarp laivo įrangos bei mechanizmų, užėmė žmonės blizgančiais, akį rėžiančiais drabužiais. Jie panėšėjo įNoting Hilo karnavalo dalyvius, nutrenktus į belangę. Maždaug pusantro šimto individų alsavimas varžėsi su persidirbusios ventiliacijos sistemos ošimu.

— Kiek suprantu, jums nelabai patogu, — iš kažkur atsklido balsas. — Prašom neprarasti kantrybės. Skrydis ilgai netruks.

Po penkių valandų „Alkanas drakonas” slapčiomis — bent taip tvirtino pilotas — nusigavo iki Saulės sistemos ir pasiekė Asteroidų žiedą. Prie korpuso prisijungė tarpplanetinis Karlailų transporteris, kuris turėjo visus nuskraidinti į Naująją Priešingybę. Lamontas neprisidėjo prie iškeliaujančiųjų; laivams atsiskyrus kits nuo kito, Vinteris pro langą pamatė, kaip nuo neįtikėtino žvaigždėlaivio šono atsisveikindama mojuoja keista sidabrinė figūra.

19. SUGRĮŽĖLIAI (REPRIZA)

Jie nutolo nuo Krianlaricho per dvidešimt kilometrų į šiaurę, kai Kolderis sušuko:

— Stokit!

Vinteriui nepraslydo pro akis tai, kad Liusinda į jį pažvairavo susierzinusi.

— Kodėl?

— Čia toji vieta, kur mes nulėkėme nuo plento.

— Dabar ne metas ekskursijoms, — pareiškė Liusinda. — Galbūt pakeliui atgal…

— Ne laikas bus ir tada, — įsiterpė Vinteris.

Abu bendražygiai nusijuokė.

Viržyne, per kurį slinko pailgos, dvinarės, gravitacinės šliūžės, sekdamos blyškiais kelio pėdsakais, riogsojo surūdiję karo mašinų ir kovinių transporterių kiautai. Tarp uolų luitų bei akmens riedulių, nusėtų geltonomis mutavusių kerpių dėmėmis, šmirinėjo smulkūs atgrasių formų pavidalai — tiek mechaninės, tiek organinės prigimties. Dangus tviskėjo įdomių spalvų įvairove, bet šioje stigo mėlyno atspalvio. Ranocho mūšio laukas buvo per daug užterštas, kad po jį šlaistytųsi marodieriai; dėl aukšto radiacijos lygio čia kėpsantis metalo laužas netiko perdirbimui. Vietiniame konflikte dalyvavusios pajėgos naudojosi sąlygiškai standartinėmis gynybos priemonėmis — viršgarsiniais zondais, autonominiais šarvuočiais, tankais vaikštū— nais, branduolinėmis bombomis, nanorobotų purkštuvais — ir puolamosios paskirties įrengimais, kurie, valandą skrisdami virš Atlanto, ne vieną kartą buvo technologiškai atnaujinti arba, kas labiau tikėtina, patys transformavosi. Čionykščius nuo triuškinančio pralaimėjimo apsaugojo tai, jog nemaža dalis užpuolikų per modifikacijos procesą įgavo sąmoningumo ir ėmė abejoti savo tikslais. Egzistencines jų dvejones kartu su pačia egzistencija per milisekundes nutraukė besiginanti pusė, kuri savąjį karinių terminų žodyną papildė fraze „per protingų ginklų problemos”. Puolančiųjų vadavietė, ko gero, užmiršo, dėl ko kilo konfliktas, anksčiau, nei jos paleistas spiečius artilerijos su sąmonės užuomazgomis nulėkė virš Azorų salų.

Atsidūrus pažįstamoje aplinkoje, sėdint gravitacinės platformos kabinoje, Vinteriui dingojos, tarsi jis persikėlė į dvinario sunkvežimio saloną, ant kurio prietaisų skydelio puikavosi pornografiniai lipdukai, o grindis palei pedalus apšnerkštė cigarečių pelenai. Nuo anų laikų praėjo šimtmečiai, bet pojūtis įkvėpė ramybę. Iliuzija išsisklaidydavo tiktai pažvelgus į užpakalinio vaizdo ekraną ir pamačius penkias kitas, įkandin sekančias šliūžes. Reikėdavo žiūrėti stipriai prisimerkus, norint, kad lėtaeigiai monstrai primintų sunkvežimius. Ant kiekvienos iš šešių šliūžių tilpo po žvalgybinį transporterį ir trisdešimt kareivių. Pajėgas daugmaž lygiomis dalimis sudarė kovinės archeologijos specialistai iš Karlailų klano, atgaivinti sugrįžėlių veteranai ir Ry suburti DK disidentai, Brežnevo batalionas.

Tačiau atsitiktinis žiūrovas nuspręstų viso labo regįs paprastą vilkstinę komersantų, prekiaujančių su Skai salos gyventojais. Dėl vyraujančių vėjų ir taktinių sprendimų, kai kurių čiabuvių iki šiol laikomų Dievo apvaizda, per karinį singuliarumą sala nukentėjo nežymiai. Kitaip nei Škotijos šiaurė ar didžiuma kitų jos kraštų. Pilis, iškilusi prie Klaido upės, pateisino savo vardą: išjos tebuvo likusi nefunkcionali, skersvėjų varstoma, prastą kanalizacijos sistemą turinti, juokingai pasenusi tvirtovė. Formaliai šeimos citadelė įkūnijo Karlailų būstinę, bet klanui užteko proto ją perleisti senajam donui (titulas skambėjo klaidinančiai, nes senolis kraustėsi iš proto dėl atjauninimo ir atgaivinimų technologijų) bei jo robotų svitai. Tikroji administracinė Karlailų imperijos sostinė įsikūrė Naujojoje Priešingybėje, gerokai patogesnėje ir erdvesnėje buveinėje, netoli Marso kolonijos griuvėsių bei Pirmųjų vartų, kurių atradimas leido šeimai užvaldyti raizginį, nūnai sprūstantį išjos gniaužtų.

Leisdamasi nuokalnėn, virtinė padidino greitį, nusklendė virš klonio, apkloto žalia lapija, už Balachulišo kaimelio pakrypo į šiaurės rytus, perskrido išlydytas Fort Viljamo nuolaužas palei (anot Liusindos) pleziozaurais užtvindytus Didžiojo Slėnio ežerus, pasuko į vakarus, vos tiktai aplenkė Loch Kluanį ir Penkias Kinteilos Seseris — penketuką kalnų, kurių tankiuose rododendrų miškuose (kaip tikino Liusinda) šlaistėsi prieštvaniniai hominidai — pasak neoficialių, bet faktais patvirtintų gandų, kažkuriuo momentu panaudota genetinė ginkluotė šiose apylinkėse pakurstė keistą, gąsdinantį, atavistinį procesą, — ir galiausiai sustojo Domyje. Loch Duicho ežero pakrantėje nelyginant pūvantis krūminis dantis kyšojo apgriuvusi Ailyno Donano salos pilis.

Vinteris su Kolderiu išlipo laukan pramankštinti kojas, kaip ir visi kiti, kuriems pasisekė keliauti kabinoje. Kareiviai privalėjo likti vietoje; ryšio linijomis niekas nesinaudojo. Poilsiavietėje, gurkšnodami vietinius gėrimus, Liusinda, Amelija, Ry bei likę vadai surengė pasitarimą. Nuo jūržolių, nuklojusių atoslūgio zoną, orą drėkinanti dulksna atsidavė specifiniu metalo kvapu. Kitapus siaurų Loch Longo ežero žiočių driekėsi negyvos žemės ruožas, kurį apnuodijo nuotėkos iš šiaurinės rūdžių dykumos.

— Sumautas sąvartynas, — burbtelėjo Kolderis ir prisimerkęs, kad cigarečių dūmai nepatektų į akis, pažiūrėjo kaimelio pusėn. Vinteris, iš plonyčio plastikinio puodelio siurbčiojantis šlykščiausią kavą, iš visų ragautų per daugelį dešimtmečių, bičiuliui pritarė. Dornyje akivaizdžiai gyveno žmonės, nors jų egzistavimą lydėjo nuolatinės grėsmės. Čionykščiai užsidirbdavo prašydami išmaldos iš pravažiuojančių pirklių. Šiuose pasaulio kraštuose, kur Drekslerio surinktuvo panaudojimas galėjo privilioti pavienius, piktybinius nanotechnikos pavyzdžius, krovininis transportas ir įprastai pagamintos prekės tapo pirmo būtinumo reikmenimis. Kažkoks vaikis į atvykėlius sviedė akmenį. Kitas pasiūlė įtartinas seksualines paslaugas, jei tik Vinteris gerai suprato darkytą anglų kalbą. Prakauli paauglė piršosi saugoti vilkstinę — tikras absurdas — likusią kelionės dalį, droviai parodė į pistoletą, rodos, aptrauktą chromu po to, kai jis nesuveikė lemiamą kovos akimirką, ir ankstesniam ginklo savininkui teko pakratyti kojas.