— Žinai, — prabilo Vinteris, nuginęs ją šalin ir iškaulijęs cigaretę iš Kolderio — pats traukdavo dūmą itin retais atvejais, priešingai nuo partnerio, užkietėjusio rūkaliaus, — aš jau pradedu abejoti, ar mūsų sumanymas išdegs.
— Ką tu sakai, — nusivaipė Kolderis. — Ir kokia priežastis galėjo nulemti tavo dvejones? Klaikiai pritempta prielaida, esą karo mašinos teikėsi išsaugoti kažką panašaus į jų aukoms priklausančias smegenų būsenas? Menkavertis įrodymas, jog tokie sąmonių failai, jei tik šie kada nors egzistavo, tebėra čia ir laukia, kol jas išvaduos iš duomenų bazių? Juoką kelianti tikimybė, kad masinis žmonių atgaivinimas išvis įmanomas, jau nekalbant apie tolimesnį laimingą gyvenimą visatoje, gerokai pakitusioje ir daugeliu atžvilgių žymiai nemalonesnėje už tą, iš kurios juos pirma laiko pašalino? Siau…
— Užsikimšk žabtus, — nutraukė partnerį Vinteris.
Kolderis kartąjį nustebino ir nuvylė, įsirašęs megabaitus racionalistų polemikos iš devyniolikto amžiaus, įsisavinęs viską iš eilės, kitaip nei perkeldamas duomenis į kietąjį delninuko diską. Bičiulis panūdo iš savo sąmonės ištrinti trikdančius religijos pėdsakus, kurie užsiliko nuo atlaidumu negarsėjusios, tėvų jaunystėj e bei jo vaikystėje išpopuliarėjusios Tibeto budizmo versijos, ir trumpalaikį paauglišką susižavėjimą (reakciją į gimdytojų vertybes) sekmininkų baptistų sekta. Vinterį, nors ir gimusį ateistų šeimoje, partnerio užsiėmimas glumino bei kėlė šiokį tokį pasibjaurėjimą. Tas sustiprėjo iki akinančio įniršio, kai po mirties ir atgaivinimo Kolderis pateikė naujai suformuluotus argumentus aiškindamas, kodėl atmeta sugrįžimo galimybę. Mintis, jog dabar prieštaravimai skambėjo įtikinamai, ne vien erzino Vinterį, bet ir keistai pakurstė susvyravusį ryžtą.
Metęs nuorūką į purvą, bato kulnu ją sutrynęs, muzikantas pareiškė:
— Mes prikelsime juos visus.
— Jei atvirai, — pripažino Kolderis, — mane patį ima šiurpas.
Palei vilkstinę nukulniavusi Liusinda liepė bendražygiams grįžti
į kabinas.
— Metas į kelionę, — paskelbė.
Vos tiktai durys užsitrenkė, ji įjungė variklį. Gravitacinės šliūžės per metrą atsiplėšė nuo žemės. Mergina perleido valdymą autopilotui, prietaisų skydelyje pabaksnojo į kelias piktogramas. Jiems pajudėjus pirmyn, Liusinda į šoną nustūmė užpakalinį liuką. Priekaboje tarytum kulka žvilgėjo pailgo kiaušinio formos žvalgybinis transporteris.
— Prašom vidun. Tik po jūsų, ponai.
— O tuščia kabina neatrodys įtartinai?
Ji bedė nykščiu į priešakinį ir šoninius ekranus.
— Langai rodys įrašus.
Skverbdamasi pro siaurą tarpą, vikšrus skiriantį nuo sienos, trijulė nusigavo į užpakalinę per dvidešimt metrų ištįsusios priekabos dalį. Žvalgybinio transporterio durelės atsivėrė, ir jie sulipo vidun, kur dviem eilėmis, vieni priešais kitus tarytum robotai desantininkai sėdėjo kareiviai, apsišarvavę ir užsimaukšlinę šalmus, viršutines kūno dalis bei galvas suveržę saugos diržais. Grupelę sudarė vien tiktai kovinės archeologijos specialistai; sugrįžėlius ir brežnevistus išsklaidė po kitus penkis būrius. Liusinda nusivedė muzikantus tarpueiliu iki kiaukuto pavidalo sėdynių, įtvirtintų priešais valdymo skydą. Kaip ir anksčiau, abu vyrai atsisėdo šalia jos. Ekranas demostravo tokią pat panoramą, kaip esantis kabinoje, tačiau buvo platesnis ir vaizdą papildė įvairesnėmis smulkmenomis. Šiuo momentu gravitacinė platforma sklendė virš ežero, netoli Kamaso Longarto, kur kitados driekėsi tiltas. Ji pasuko į vakarus, nuskriejo palei šiaurinį Loch Alšo ežero krantą — kairėje pusėje retsykiais sušmėžuodavo pilka jūra, — galų gale šovė dešinėn, į stačius, gelsvomis dėmėmis pamargintus, per šimtus metrų iškilusius kalnus, kurių pliki gūbriai slypėjo žemų debesų sluoksniuose.
— Ką gi, vyručiai, — prabilo Liusinda. — Laikas įrašyti savo kopijas, kol dar neprasidėjo susišaudymas. — Nuo lentynėlės čiupo du šalmus, kuriuos užsmaukė vyrams ant galvų, antveidžiais pridengdama akis. Pakibo tamsa. Viršunosės gelmes apėmė kutulys, kitapus akių obuolių blykstelėjo kibirkštys, vėl užsižiebė šviesa, ir muzikantai pamatė, kaip mergina deda įtaisus atgal į jų vietas. Liusinda patikrino duomenų plokštelę, į kurią buvo perkelti įrašai. — Baigta.
Vinteris apgailestavo, kad nepasiruošė geriau — neperdavė savo kopijai kokios padrąsinančios minties, kuri šildytų jo antrininką, jeigu šiam tektų griebtis veiksmų. Naujiesiems sąmonės įrašams atgauti fizinį pavidalą nelemta. Dalyvaujantys ekspedicijoje, išskyrus DK šutvę, nusikopijavo vakar, į saugias tarnybines stotis, sumontuotas senosios pilies požemiuose. Dabartinės kopijos keliaus į virtualią realybę, viešpataujančią priebėgoj e, kurią jie ketino pulti… su sąlyga, jog tokią aplinką sugebės aptikti žvalgybinis transporteris.
— Ar tau kada nors teko imtis panašių priemonių? — paklausė Vinteris.
Ji keistai nužvelgė muzikantą.
— Abejoju. Tam ir reikalingi vergai.
Įveikus dar kelis kilometrus, kalvos liko užnugaryje, o jūra ėmė vilnyti visai šalia. Priešakyje, Balmakaros upės žiotyse, tekėjo kaip kraujas raudona srovė.
— Atkeliavome, — tarė Liusinda. Iš autopiloto susigrąžinusi valdymą, staigiai pasuko šliūžes dešinėn, iš palaikio kelio persikraustė ant dar blyškesnio, prie vandens srauto nudrikusio tako. Jie visu greičiu šovė šiaurės kryptimi, į Balmakaros kalvas ir rūdžių dykumą, plytinčią virš Duirinišo.
Kamo Tolaido, arba Tūlio Kamo, kaip ją vadino riteriai, priebėgą atstojo grublėta juoda masė, užimanti kvadratinį šlaito kilometrą nelyginant lava, kuri kietėdama įgavo kone organinį koralų pavidalą. Nuo jos atsivėrė vaizdas į Skai ir kitas mažesnes salas. Dėl geležies oksido dulkių — toji struktūra nepaaiškinamai jas traukė arba generavo, — statinys visiškai sudarkė kitados vaizdingą kraštą, Loch Karono ežerą skiriantį nuo Loch Alšo. Kadaise teįkūnijusios nereikšmingą mazgą pasaulinėje ryšių sistemoje — automatinį telefoninių pokalbių tarpininką, mikrobangų retransliacijos bokštelį, — Tūlio Kamo mikroschemos ėmė deformuotis, pampti iki dabartinių, gąsdinančių apimčių nuo tada, kai JAV karinis DI tapo savarankiškas, išdegino apsaugines ugniasienes ir įniko siautėti internete.
Tvirtinimai, neva priebėga išsaugojo kai kurias žmonių, žuvusių Škotijos pakrantės frontuose, kopijas, priklausė gandų pasauliui, ne ką realesniam už istorijas apie vaiduoklius: televizijos ekranuose, trisdešimties kilometrų spinduliu nuo struktūros, pasirodydavo keistos senovinės figūros (tų šmėklų vaizdų niekas neįrašė, ir jie veikiai pasimiršdavo), tolimi palikuonys gaudavo anomalias elektronines žinutes (per neapsižiūrėjimąjas visada ištrindavo), ramiomis, nevėjuotomis dienomis gelsvose dykrose įsišėldavo žmogiškus pavidalus primenantys smėlio verpetai (jokių nuotraukų neišliko), per pirmąsias transcendencijos valandas, anot prieštaringiausios informacijos, iš JAV karinės bazės nutekėjo keli pranešimai, teigiantys, esą DI baudėsi į save įtraukti sąmones žmonių iš abiejų konflikto pusių, savo tikslą vadino „misija” ir jį, kaip pats tikino, sėkmingai įgyvendino. Karlailai ar šiaip nuotykių ieškotojai, dreifo zonoje aptikę neatsinaujinusias esybes, tokias kaip užkoduota Izaoko Šlaimo asmenybė, rado rimtų įrodymų, jog tam tikras sąmones iš tiesų prieš savo norą įkėlė į singuliarumą, bet papildomų duomenų taip ir nepavyko gauti; mintis pasukti procesą atbuline eiga ar bent rimtai jį ištirti nė nebūtų atėjusi Liusindai — ir, kaip pati žinojo, niekam kitam, — į galvą, jeigu ji nebūtų susidūrusi su Euridikės mažumos, sugrįžėlių, siekiais.