Dabar svarbiausia tai, jog Tūlio Kamo priebėga prastai saugojama. Arčiau papėdės, vakarinėje relikto atšakoje, riteriai įkūrė laboratoriją. Dažniausiai vienoje pamainoje dirbdavo ne daugiau kaip tuzinas individų, juos pakeisdavo kolegos iš tyrimų stoties, įrengtos gretimose, bet sąlygiškai neužterštose Erbusaigo įlankos salose, už trijų ar keturių kilometrų į vakarus. Tenykštės komandos retai kada būdavo didesnės nei penkios dešimtys, iš kurių į kovą būtų pasiruošęs stoti galbūt ketvirtis.
Vienaip ar kitaip, pavojaus signalai turėjo įsijungti, vos tik vilkstinė išsuko iš pagrindinio kelio. Po kelių minučių jie pasieks priebėgą; saujelė budinčių sargybinių įspės saviškius ir pasirūpins gynyba. Jungtinės Liusindos pajėgos ketino kuo greičiau įsibrauti į Tūlį Kamą, iš esmės, paimti jį įkaitu — prisidengti postžmonių skydu, — idant struktūros sergėtojai nesiimtų agresyvių atsakomųjų priemonių. Mergina žinojo, kad riteriai bemat sutriuškintų užpuolikus, jeigu tie įsiveltų į kovą atviroje erdvėje, arba iš salų išsikviestų pastiprinimą. Jai tegalėjo padėti ŠAR noras išsaugoti priebėgos vientisumą ir pranašumas, kurį suteiktų netikėtas puolimas.
Priešakinė gravitacinė platforma persirito per viržiais apžėlusios kalvos keterą, atsidūrė relikto akiratyje… ir ją užliejo koncentruotos plazminės ugnies pliūpsnis.
Ekranas, kuriam daugumą vaizdinių duomenų tiekė išoriniai šliūžių davikliai, pabalo ir po sekundės užgeso. Vinteris su Kolderiu užkriokė, visiškai be reikalo blaškydami Liusindą, kuri pati staugė dalykiškiau.
— Išsisklaidyt! Išsisklaidyt! — įsakė kitoms komandoms. Iš rikiuotės išėjus antigravitaciniam generatoriui, korpusas griausmingai sudžeržgėjo, pasviro! priekį, ir platforma, skrendanti šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, įsirausė į žemę. Kabiną ūmai užtvindė amortizacinės putos; alsuojant perregimi burbuliukai sprogdavo, tačiau staigius judesius jie sugerdavo it milžiniška kempinė. Ji įsijungė žvalgybiniam transporteriui priklausančių išorinių bei vidinių sensorių rodmenis. Ekrane užsižiebė liepsnų vaizdai, pakurstę dar energingesnius riksmus. Kolderis įniko blaškytis, pamėgino ranka užsidengti veidą ir, putoms suvaržius mostą, ėmė panikuoti. Mergina girdėjo, kaip sunkiai jis šnopuoja, bandydamas į plaučius įtraukti oro. Kai Liusinda pastūmė pavaros svirtį pirmyn, žvalgybinio transporterio vikšrai perrėžė priekabos grindis, ir po akimirkos pati mašina išsiveržė iš degančių platformos nuolaužų, pakeliui sutraiškiusi kabiną į šipulius. Dūmai prasisklaidė. Tūlis Karnas dunksojo už poros šimtų metrų tarsi gigantiško, iš juodo stiklo nulieto medžio kelmas, kyšantis savo šaknų apsuptyje. Nuo priebė— gos ją atskyrė trys apkasai, iš kur tebepliekė greitašaudis plazminis pabūklas. ŠAR nukreipė vamzdžius nuo Liusindos — suprato neįstengsią pakenkti žvalgybiniam transporteriui — į kitas gravitacines šliūžes, išnyrančias į viršukalnę. Viena iš platformų apvirto. Iš priekaboje slypinčio šarvuočio nebebus jokios naudos, nes jis nepajėgs grįžti į pradinę padėtį. Likusios užsiliepsnojo ir tėškėsi į žemę, bet iš griuvenų netrukus išbildėjo dar trys transporteriai. Karlail sutelkė dėmesį į vairavimą. Vikšrinio visureigio išorėje ginklai nestirksojo, bet šitą neigiamą aspektą atpirko sąlygiškas nepažeidžiamumas — korpusas neatsilaikydavo tiktai prieš euridikišką kosminės gijos projektorių, — ir jo viduje keliaujantys kariai.
Liusinda jau rengėsi perduoti saviškiams, kad jie užimtų kovinę padėtį, kai mašina užriedėjo ant fugaso. Pirmagalis pasistojo piestu, ir ji išvydo debesis. Sekundę kitą užpakalinė vikšrų dalis stūmė transporterį į priekį — jis siūbavo lyg vaikas, važiuojantis ant vieno dviračio rato. Netikėtas sprogimas nutrenkė šarvuotį ant stogo.
Kaip ir bendražygiai, mergina trumpam pakibo žemyn galva. Kiaukuto formos kėdės pasisuko ant kardaninės pakabos, lygiai taip pat apvirto ekranas su valdymo prietaisais, ir ji vėl atsisėdo stačiai.
— Mūsų, regis, laukė, — prašneko bendruoju kanalu. — Elkitės savo nuožiūra. Misijos tikslas nepasikeitė.
— Aš negaliu kvėpuoti! — sušvokštė Kolderis, kurio krūtinė taip sparčiai kilnojosi, kad ją tramdyti ėmė amortizacinės putos.
— Alsuok neskubėdamas.
Muzikantas įsispoksojo į ją nieko nesuvokiančiomis akimis, nelyginant į spąstus pakliuvęs žvėris. Liusinda papurškė putas sklaidančio tirpiklio. Kabiną perskrodė šnypštimas ir burbuliukų pokšėjimas. Kolderis vėl užrėkė, iškosėjo aitrius purslus.
— Apramink savo bičiulį, — paprašė Vinterio mergina. — Tik judėk lėtai.
Ji vėl įsmeigė žvilgsnį į kareivių piktogramas, švytinčias priešakiniame ekrane. Iš apvirtusio žvalgybinio transporterio žmonės išsigaus per pusę minutės. Reikalingus įgūdžius jiems įskiepijo per pratybas.
— Visi laukan! — paliepė Liusinda, pirštu besdama per prietaisų skydą. Liukas nežymiai prasivėrė ir sustingo. Dirstelėjus per užpakalinio vaizdo ekranėlį paaiškėjo, jog šarvuočio paskuigalis įsirėmęs į akmens riedulį.
— Palūkėkit. — Jau nusiridenę žemyn, kariai tupėjo ant lubų. — Vieną minutėlę.
Mergina paprašė pagalbos netoliese burzgiančio antrojo transporterio. Šis pirmagaliu nustūmė užstrigusią mašiną nuo uolos luito, apsisuko, nežymiai pakeitė kryptį ir nubildėjo pro šalį. Po kelių sekundžių užgriuvo artimiausią ugniavietę, kartu su pabūklais, kaip Liusinda nuoširdžiai vylėsi, traiškydamas ir šaulius. Ji atlapojo liuką.
— Pirmyn! — kareiviai paeiliui smuko pro ertmę, nusirideno gruoblėta, rūdimis apklota žeme, nėrė į priedangą ir tučtuojau paleido šūvius iš plazminių ginklų. Užtrenkusi liuką, ji žvilgsniu patyrinėjo ekraną. Nedideliame mūšio lauke, suprantama, vyravo chaosas — šarvais apsikaustę priešai, kaip ir jos žmonės, nepaliaujamai šaudė ir protarpiais išnirdavo į akiratį. Laboratorijos sienos, nuo kurių plūdo dalis ugnies srauto, žinoma, buvo nepramušamos ir šiuo atžvilgiu niekuo nesiskyrė nuo žvalgybinio transporterio. Liusinda apsidžiaugė pamačiusi, kad į vieną vikšrinį šarvuotį ir kelioliką tarp jo bei relikto bėgančių karių niekas nebepliekia. Antra vertus, priebėgos gynėjai, be jokių abejonių, į pagalbą išsikvies kovinius orlaivius. Iš užnugario prie jos priartėjo kitas transporteris. Mergina persiuntė vairuotojui signalą, prašydama priimti pakeleivius, čiupo nukopijuotų duomenų plokštelę, vėl atšovė liuką, drauge su Vinteriu ir Kolderiu šoko pro angą. Už poros metrų žiojėjo skylė, vedanti į antrąją mašiną. Atstumą trijulė įveikė keliais šuoliais, nukorusi galvas, virš kurių, plazmos pliūpsniuose, čirškėjo dulksna.
Kabinoje jie terado vairuotoją, Karlailų samdinį, jau išleidusį laukan visus kareivius. Liusinda stumtelėjo muzikantus link tuščių sėdynių, pati nurūko į priekį ir įsitaisė greta vyruko, sėdinčio prie valdymo prietaisų.